Teatras

Praėjusį rugpjūtį Rygoje, tame pačiame – Dailės – teatre viena po kitos rodytos dvi „Freken Julijos“. Valmieros teatro ir maskviškio Nacijų teatro (rygiečiai dosniai maitinami rusiška grietinėle). Grafaitė Julija grūmėsi su tėvo liokajumi Žanu. Rusų spektaklyje, režisuotame Thomo Ostermeierio, oligarcho vairuotojas, buvęs kareivis Čečėnijoje, leidosi į žaidimus su boso, buvusio generolo, dukra (naują pjesės versiją parašė Michailas Durnenkovas). Pateptieji talentai Čiulpan Chamatova ir Jevgeniju...


Dairydamasi į Alvį Hermanį užaugo jaunoji latvių režisierių karta. Matydama, kaip galima traktuoti teatrą ir kaip ne, kas jau išsemta ar perspausta. Keičiasi visas Latvijos teatro kontekstas, tokių įdomių ir intensyvių procesų, kurie dabar išplito, dar nėra buvę. Šitaip konstatavo pats A. Hermanis, dalį nuopelnų priskirdamas Marai Kimelei ir jos kolegoms dėstytojams. Pasak jo, Latvijos teatrai dabar kalba aktualia, šiuolaikine teatro kalba, kaip ir derėtų XXI amžiuje.Vienas tokių naujų reiškinių...


„Katedros“ repeticijose

2012-12-05 16:53:52

Su aktoriais DAINIUMI GAVENONIU ir VYTAUTU ANUŽIU, dar repetuojančiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyskupo Masalskio vaidmenis Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“, kalbėjosi Saulė Čaplikaitė  DAINIUS GAVENONIS: Su Justino Marcinkevičiaus kūryba buvote ir anksčiau susidūręs?„Katedrą“, žinoma, perskaičiau dar mokyklos laikais. Dailės mokykloje rengiau diplominį darbą pagal Marcinkevičiaus eilėraščius. Pirmasis profesionalus sceninis darbas – Kasparo vaidmuo „Mažvyde“ („Vaidilo...


Prieš Mano karta jau galėjo skaityti visas knygas, kokių užsigeisdavo. Ir aš keletą kartų skaičiau Ch. Palahniuko „Kovos klubą“. Ir jūs skaitėt. Po poros metų į knygos personažus ypač sėkmingame D. Fincherio filme įsikūnijo aktoriai, užšaldę bet kokį fantazijos darbą ir neapčiuopiamiems veikėjams suteikę formą. Iš pirmo žvilgsnio nei knyga, nei filmas nesubalansuoti merginoms – kažkoks stemplėje užstrigęs pasipriešinimo, sumišusio su pykčiu ir ašaromis, gumulas. Galiausiai jis sprogsta... &nbsp...


Bronzinis Juozas Miltinis turėtų būti patenkintas: patogiai koja ant kojos atsisėdęs pačiame scenos viduryje – ant granitinio sukamojo rato, dešinę ranką laisvai atmetęs atgal už kėdės atkaltės, kaire spausdamas knygą jis akivaizdžiai medituoja – galva pasukta į nykų daugiaaukštį viešbutį, pastatytą jo epochoje, bet aplink maestro atsivėrę tiek erdvės, kad tos jo vizijos turėtų būti itin vaisingos, šelmiškos, gerai sukomponuotos. Reikia manyti, kad be pono Mefistofelio žinios nuo jo vardo Pane...


Nepaprastasis ir įgaliotasis gėjų ambasadorius, specialusis teatrinės homoseksualistų subkultūros Lietuvoje atašė režisierius Gintaras Varnas prieš teatro „Utopia“ premjerą – kanadiečių dramaturgo Michaelo Lewiso MacLennano pjesę „Tiksinti bomba“ – makiaveliškai bylojo, kad homoseksualumas Lietuvoje iki šiol yra beveik neliečiama tema, apie kurią garsiai nešnekama, jos vengiama, jog tai Lietuvai visiškai neaktuali pjesė apie AIDS, kurio pas mus beveik nėra, apie gėjų meilę, kurios irgi pas mus b...


Emilija VISOCKAITĖ. Bernai

2012-11-21 17:29:28

Spalį su jauduliu žiūrėjau filmą „Kelyje“. Buvau nusiteikusi blogiausiam, bet ir to negavau – vidutinišku filmu net iš širdies nepasipiktinsi. Kai važiuosiu žiūrėti „Baltos drobulės“ Kauno nacionaliniame, jaudinsiuos dar labiau. Reikšmingiausios paauglystės knygos turi šventumo statusą. Jų ekranizacijoms ir inscenizacijoms negali atsispirti, bet devyniais iš dešimties atvejų negali ir nenusivilti. Rodos, niekas tų šedevrų taip gerai nesuprato, kaip tavo penkiolikmetės smegenys.Amerikiečio Chucko...


Jūratė Visockaitė. Ne Kaniava

2012-11-14 16:10:07

Jeigu būčiau Teatro Ministrė, įsakyčiau teatrams už gautą finansinę injekciją kurti spektaklius vaikams. Ir turėtų tai daryti ne tik Jonas ir Petras, bet pirmiausia kaip parodai Eimuntas su Oskaru. Ir tada vaikai, atsiplėšę nuo kompiuterių, traukdami už rankų tėvelius, bėgtų į gyvą teatrą ir gautų daugiau šansų užaugti gyvais tėveliais. Ir patys teatrai, išsiklibinę nuo savidestrukcijos, nuo priešų, išvarymų ir drobulių, turėtų kur išleisti garą. Bet visa tai pasakos... Vilniaus mažojo teatr...


Balevičiūtė R. Rimas Tuminas: Teatras, tikresnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. – Vilnius: Metodika, 2012. Teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė, prieš gerą dešimtmetį tapusi ištikima Rimo Tumino ginklaneše ir elitine Vilniaus mažojo teatro geiša, monografijos apie savąjį guru pratarmėje akcentuoja, jog R. Tumino režisūriniam metodui itin būdingos žaidybinio teatro strategijos ir pakviečia knygos skaitytojus „žaisti drauge“.Teatras – žaidimas rimtas, o monografijos apie iškiliausius mūsų...


Premjeriniai „Eugenijaus Onegino“ spektakliai LNOBT buvo pavasariniai, gegužiniai, o dabar prasidėjo rudeniniai, ir šio kūrinio depresinė, nuvytusio pasaulio spalva lyg ir labiau derinasi prie mūsų aplinkos ir būsenos. Derintųsi, jei būtų konceptualiai brandi, o ne režisieriaus demonstratyviai išlaužta iš piršto. Matytame spektaklyje (spalio 18 d.) mano ausims ir akims „pirmuoju smuiku“ griežė choras ir scenos bei kostiumų dailininkai. Visi kiti, įskaitant Čaikovskį ir Puškiną, liko antrame pl...


Draugai