Jauni, talentingi, degančiomis akimis ir begaliniu noru siekti profesionalios aktorystės aukštumų. Netrukus jie rankose laikys bakalauro studijų diplomus, o rudenį dalis jų ims dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Prieš ketvertą metų šį rusakalbių aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinko režisierius Jonas Vaitkus. Nors jų studijos dar nepabaigtos, tačiau sakyti, kad būsimiesiems aktoriams iki teatro scenos beliko vienas žingsnis, nebūtų tikslu. Dar besimokydami antrame kurse,...
„Medžioklės scenų" (LNDT, kovo 22) režisierius Rolandas Atkočiūnas deklaravo: svarbiausia, kad spektaklyje nesijaustų teatras. Ir šios keistos nesvarumo būsenos scenoje/salėje jis pasiekė. Bet jei ne teatras, tai kas tuomet? Scenografas (latvis Martinis Vilkarsis) sufleruoja: štai net scenos prieigas okupavo šiltadaržis su sintetiniais (o gaila, juk arbatinis tai verda, sriuba garuoja!) žalumynais dėžutėse – jie bus uoliai, kaip ir visoj agurkinėj Lietuvoj, purškiami vandeniu – vandentiekis...
Sena, trumpa istorijėlė „Jaunojo Verterio kančios“ (1774) mūsų knygų lentynose, prikištose vėlesnių amžių literatūros, yra muziejinė įvairiomis prasmėmis. Ją visi užmiršo, niekas pas mus neperleidžia, o užsieny neekranizuoja. Pernelyg aukštos materijos, natos ten. Gyva tik J. Massenet opera „Verteris“ (1887). Tik operos „formate“ J. W. Goethe’s sukurta sentimentalioji „si“ mūsų priekurtėms ausims nejuokinga ir įmanoma. Vilniaus miesto opera (taip persivadino „bohemiečiai“) žiemos pabaigoje r...
Ak, žinoma, Eimunto Nekrošiaus etiudai Dantės tema yra geriau nei visos kitos lietuviškos sceninės „lygiagretės“ tame pačiame ar kituose Lietuvos teatruose. Man asmeniškai ilgam užteks visų visutėlių daiktų (ir savęs) atsisakymo preliudo – jų vyniojimo į popierių ilgametražės scenos „Rojaus“ pradžioje: į didelius, baltus, lygius lakštus ryžtingai pakuojama pilna vandens taurė (iš jos skubiai paskutinį kartą sriūbtelima), knygos, pantomimiškai nusivelkami drabužiai, papuošalai, visas praėjęs gyve...
Į didžiuosius žurnalistikos vandenis Atgimimo metais įšokęs teatro kritikas V. Vasiliauskas iš įsipareigojimo, įpročio ir malonumo tebevaikščiojo į teatrą, apie jį rašė ir štai 1989–2011 metais periodikoje skelbti opusai atsidūrė knygoje „Teatro malonumas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), iš fragmentų sudėstančioje dviejų laisvės dešimtmečių mūsų scenos panoramą. V. Vasiliauskas, ilgametis „Literatūros ir meno“ Teatro ir kino skyriaus redaktorius, debiutavo prozos knyga „Žiemos sapnas“ (19...
„Šikšnosparnis“, 3 veiksmų klasikinė Johanno Strausso operetė, LNOBT pastatyta lietuvių kalba. Kalba (išvertė V. Mikštaitė, A. Gailius) pati savaime gražiai sušukuota, gražiai gula po muzika ir artikuliuotai sklinda iš vaidinančių dainininkų lūpų. Net keista iš pradžių, nes jau esame įpratinti prie bjauriai suredaguotų lietuviškų subtitrų mūsų nacionalinėje Operoje. Tačiau operos spektaklis, atliekamas originalo kalba, pasistato sau lyg ir distancinę širmą, ir tu negali su ta opera bendrauti t...
Gruodžio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre įvyko aktoriui Vladimirui Jefremovui (1942–2009) skirtas vakaras – atidaryta paroda „Vladimiras Jefremovas: penki aktorystės dešimtmečiai Lietuvos rusų dramos teatre“ (veiks iki vasario 1 d.) ir parodytas naujas dokumentinis filmas „Kritimas kaip skrydžio dalis“. Tą šaltą vakarą į teatrą trepsenome aplinkiniu keliuku, o ne laiptais – šie buvo nevalyti, nuo balkono kabojo tiulis, o užrašas skelbė: „Man – 100 metų. Jaučiuosi kaip dviejų dešimčių – a...
Tęsiame latvių teatro apžvalgą (žr. lapkričio 30 d. ir gruodžio 7 d. numerius) Beveik šimtametei Janio Rainio pjesei „Pūsk, vėjeli!“, 47-ajai jos interpretacijai Latvijoje, Liepojos teatre, kūrėjai suteikė tokį pavidalą, kad nuskambėjo per visą kraštą kaip nacionalinis pasididžiavimas, nacionalinė vertybė – moderni ir visiškai rainiška.Pavydu ir tokio miuziklo, ir apskritai tenykščio aukštesnio muzikinių spektaklių lygio.Maloniai trikdanti ir kone komfortiška nuostaba – atsidurti pažįstamoje,...
Praėjusį rugpjūtį Rygoje, tame pačiame – Dailės – teatre viena po kitos rodytos dvi „Freken Julijos“. Valmieros teatro ir maskviškio Nacijų teatro (rygiečiai dosniai maitinami rusiška grietinėle). Grafaitė Julija grūmėsi su tėvo liokajumi Žanu. Rusų spektaklyje, režisuotame Thomo Ostermeierio, oligarcho vairuotojas, buvęs kareivis Čečėnijoje, leidosi į žaidimus su boso, buvusio generolo, dukra (naują pjesės versiją parašė Michailas Durnenkovas). Pateptieji talentai Čiulpan Chamatova ir Jevgeniju...
Dairydamasi į Alvį Hermanį užaugo jaunoji latvių režisierių karta. Matydama, kaip galima traktuoti teatrą ir kaip ne, kas jau išsemta ar perspausta. Keičiasi visas Latvijos teatro kontekstas, tokių įdomių ir intensyvių procesų, kurie dabar išplito, dar nėra buvę. Šitaip konstatavo pats A. Hermanis, dalį nuopelnų priskirdamas Marai Kimelei ir jos kolegoms dėstytojams. Pasak jo, Latvijos teatrai dabar kalba aktualia, šiuolaikine teatro kalba, kaip ir derėtų XXI amžiuje.Vienas tokių naujų reiškinių...