Teatras


Gintaro Varno „Bakchantės" – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse" sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą... Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gam...


Eidama į bohemiečių (o dabar –­ Vilniaus miesto operos) naująjį spektaklį „Visos jos tokios" įsivaizdavau, kaip gerai kūrėjų žadamas Kaprio salos skruzdėlynas tiks Mozartui. Kadaise teko laimė vieną dieną klaidžioti šio miestelio labirintais – žaislinė saulėtų gatvelių karalystė buvo ne prastesnė už Venecijos vandenų. Mocartiškai lengvybei, jo operos personažų neįpareigojantiems susistumdymams Kaprio atmosfera itin tinka. Todėl elegantiška, bet nejudri scenografija (Mariaus Jacovskio) kiek nuv...


Seniai laukta konferencija

2013-05-15 13:30:42

Gegužės 2 d. Lietuvos teatro sąjungoje įvyko konferencija „Profesionalaus Lietuvos teatro fi­nansavimas: nūdiena ir perspektyvos". Regis, bent pastarąjį dešimtmetį tokio renginio, kuris suburtų įvairių teatrų vadovus, vadybininkus, provokuotų dialogą su valdžios institucijomis, Lietuvoje nebūta. Konferencija surengta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno vadybos magistrantės Adelės Overlingaitės iniciatyva. „Akademinę praktiką teko atlikti keliuose privačiuose teatruose, jų bėdos dėl finans...


Vilniuje, LNDT, gegužės 2–3 d. parodytas Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Balta drobulė" (rež. J. Jurašas) Per šiemetę Teatro dieną iš arti išvydus aktorių D. Svoboną akimirką net silpna pasidarė: „Juk tai Garšva! Tikrai jis!" Spektaklyje „Balta drobulė" išoriškai jis toks ir yra, bet sieloje – pritrūksta. Ne kartą norėjosi šokt į sceną ir tiesiog gerai aktorių papurtyti: „Nagi, įtūžk! Įtūžk!"Garšva yra dvasiškai intensyviausias santūrios lietuvių literatūros personažas, jo galvą ...


Valdui Gedgaudui, kurį sutikus gatvėje visai nenustebčiau Šiame tūkstantmetyje teatre imtis senųjų graikų dramaturgų parašytų epeisodijų, stasimų, antistrofų, eksodų, komų, parodų, imtis prie savo šiandienio veido derinti jų tuometes išorines ir vidines išraiškas reikia jėgos ir įžūlumo. Gal staiga pasiseks prakirsti uolą ir iš ten ims trykšti vanduo. O gal išmūrysim tik dar vieną barikadą. Per LNDT spektaklio „Bakchantės" spaudos konferenciją pjesės tekstų redaktorė vertėja Elžbieta Banytė ai...


Jauni, talentingi, degančiomis akimis ir begaliniu noru siekti profesionalios aktorystės aukštumų. Netrukus jie rankose laikys bakalauro studijų diplomus, o rudenį dalis jų ims dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Prieš ketvertą metų šį rusakalbių aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinko režisierius Jonas Vaitkus. Nors jų studijos dar nepabaigtos, tačiau sakyti, kad būsimiesiems aktoriams iki teatro scenos beliko vienas žingsnis, nebūtų tikslu. Dar besimokydami antrame kurse, ...


„Medžioklės scenų" (LNDT, kovo 22) režisierius Rolandas Atkočiūnas deklaravo: svarbiausia, kad spektaklyje nesijaustų teatras. Ir šios keistos nesvarumo būsenos scenoje/salėje jis pasiekė. Bet jei ne teatras, tai kas tuomet? Scenografas (latvis Martinis Vilkarsis) sufleruoja: štai net scenos prieigas okupavo šiltadaržis su sintetiniais (o gaila, juk arbatinis tai verda, sriuba garuoja!) žalumynais dėžutėse – jie bus uoliai, kaip ir visoj agurkinėj Lietuvoj, purškiami vandeniu –­ vandentiekis ...


Sena, trumpa istorijėlė „Jaunojo Verterio kančios“ (1774) mūsų knygų lentynose, prikištose vėlesnių amžių literatūros, yra muziejinė įvairiomis prasmėmis. Ją visi užmiršo, niekas pas mus neperleidžia, o užsieny neekranizuoja. Pernelyg aukštos materijos, natos ten. Gyva tik J. Massenet opera „Verteris“ (1887). Tik operos „formate“ J. W. Goe­the’s sukurta sentimentalioji „si“ mūsų priekurtėms ausims nejuokinga ir įmanoma. Vilniaus miesto opera (taip persivadino „bohemiečiai“) žiemos pabaigoje r...


Ak, žinoma, Eimunto Nekrošiaus etiudai Dantės tema yra geriau nei visos kitos lietuviškos sceninės „lygiagretės“ tame pačiame ar kituose Lietuvos teatruose. Man asmeniškai ilgam užteks visų visutėlių daiktų (ir savęs) atsisakymo preliudo – jų vyniojimo į popierių ilgametražės scenos „Rojaus“ pradžioje: į didelius, baltus, lygius lakštus ryžtingai pakuojama pilna vandens taurė (iš jos skubiai paskutinį kartą sriūbtelima), knygos, pantomimiškai nusivelkami drabužiai, papuošalai, visas praėjęs gyve...


Į didžiuosius žurnalistikos vandenis Atgimimo metais įšokęs teatro kritikas V. Vasiliauskas iš įsipareigojimo, įpročio ir malonumo tebevaikščiojo į teatrą, apie jį rašė ir štai 1989–2011 metais periodikoje skelbti opusai atsidūrė knygoje „Teatro malonumas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), iš fragmentų sudėstančioje dviejų laisvės dešimtmečių mūsų scenos panoramą. V. Vasiliauskas, ilgametis „Literatūros ir meno“ Teatro ir kino skyriaus redaktorius, debiutavo prozos knyga „Žiemos sapnas“ (19...


Draugai