Yra mergaitė Ona Marija Teresė

Ji mirė būdama dvejų, bet jos ateitis nutapyta

Ten jai šešeri, iš tėvų veidų sukomponuota

mama ją norėjo kanonizuoti, yra

 paveikslai, apkalami apkaustais, nes

pažvelgus be jų gali išeiti iš proto

kaip ir po savo vaikų mirties. 

 

 Dovilė Bagdonaitė, „Iš atvaizdo antropologijos konspektų“ (Tojanai Račiūnaitei)

 

 

Nežinomas Abiejų Tautų Respublikos dailininkas. „Berniukas su rože“, XVIII a. vidurys–antroji pusė. Drobė, aliejus, 67 × 52 cm, Žemaičių muziejus „Alka“. Kęstučio Stoškaus nuotrauka.

 

Kai baigiantis vasarai įsidarbinau Vilniaus paveikslų galerijoje ekspozicijų konsultante, supratau, kad mano subjektinė apibrėžtis „prie meno“ perėjo į naują kategoriją – „tarp meno“. Tapau žmogumi, kuris 40 valandų per savaitę gyvena su paveikslais: juos saugo, švarina ir jų legendas pasakoja lankytojams (šiems byliai ar nebyliai to pageidaujant – perprasti lankytojo archetipą yra tam tikra meistrystė). Tačiau paprastomis dienomis lankytojų nebūna daug, ir didžiąją laiko dalį konsultantės tiesiog murkso prieblandoje, paveikslų apsupty, o tai – galbūt pasirodys keista – yra labai intensyvi patirtis. Vaizdai ir jų pasakojamos istorijos įtraukia, užkuria vaizduotę. 

Vienoje iš parodos „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydintį, žydinčią) salių mano dėmesį išsyk patraukė ryškus ir keistas nežinomo dailininko tapytas „Berniuko su rože“ portretas. „Iš buvusios Platelių dvaro kolekcijos atkeliavusiame portrete pavaizduotas išdidus mažasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras. Į akį iš karto krinta berniuko dėvimą žiustokoro ansamblį papildanti prie vaiko liemens karabelė – neatsiejamas Lietuvos ir Lenkijos bajorų atributas. Ne menkesnį vaidmenį portreto kompozicijoje vaidina ir gėlė. Tai – daili, pilnavidurė rausvo atspalvio Rosa × Centifolia priklausanti istorinė rožė. (...) Juozapo Strumilos teigimu, šimtalapė rožė simbolizuoja „grožį (...), jaunystę, nekaltumą ir malonumą“. (...) Taigi ne į derlingą žemę šaknis įleidusi, o vazoje pamerkta ir po kurio laiko neišvengiamai nuvysianti žydinčios rožės šakelė gali būti interpretuojama ne kaip puošybinis elementas, bet ir kaip berniuko trumpo gyvenimo alegorija, verčianti klausti, ar paveiksle dailininkas nutapė gyvą ar jau mirusį vaiką.“ 

Kasdien žiūrint į „Berniuką su rože“, o ypač trečiadieniais braukiant nuo jo dulkes (tada santykis su paveikslu ypač intymus), vis labiau smelkėsi pojūtis, kad šis beveik šmaikščiai nusiteikęs rausvaskruostis perraugęs berniukas su peruku beda į mane pirštu iš ano pasaulio, o jo portretas – tam tikra sociokultūrinių projekcijų ir kodų sampyna, kitaip tariant, pomirtinė ikona. Intuiciją pavirtino dailėtyrininkės ir vienos iš „Florentem“ parodos kuratorių Joanos Vitkutės straipsnis „Pavidalas ar kūnas? Dailėtyrinės Berniuko su rože ištarmės“. Remdamasi daugybe šaltinių, tarp jų ir Tojanos Račiūnaitės atlikta Danieliaus Schultzo (?) karalaitės Marijos Onos Teresės portreto analize, J. Vitkutė kelia klausimą: „Taigi galbūt šiame mįslingame ir su mirtimi sietiname atvaizde-kaukėje taip pat nutapytas idealizuotas imaginacinis berniukas, kuris iš tikrųjų niekada taip ir nesuaugo? Juolab kad pomirtiniuose vaikų portretuose toks mažųjų jų herojų „pasendinimas“, t. y. drauge ir savitos kaukės uždėjimas, yra gana dažnas.“ Taip portretuojamas vaikas tarsi išpildydavo tėvų lūkesčius ir savo ikonizuotu pavidalu toliau funkcionuodavo šeimos gyvenime. Verta prisiminti, kad grupiniuose portretuose mirę vaikai ar kiti šeimos nariai būdavo įtapomi tarsi gyvi. 

Pomirtinis portretas (post mortem fotografijos pirmtakas) buvo, be jokios abejonės, labai svarbi to meto gedėjimo praktikos dalis. Kultūrologas Reinas Raudas teigia: „Kultūrinis fenomenas yra kognityviai adekvatus tuo atveju, jei jo pateikiami atsakymai į pavienių individų klausimus arba jo siūlomi problemų sprendimai, arba jų rūpesčius atliepiantys paaiškinimai tenkina bendruomenę.“ Post mortem portretas suteikdavo gedului tam tikrą formą, būdamas guodžiančia mirties įveika. 

Jei pagalvotume apie nūdieną, gedėjimo praktika, ritualai ir mirusiojo ikonizacija yra stipriai pasikeitę, ir kismas vyko labai sparčiai. Turbūt kiekvienas tėvų ar senelių namuose dar rastume laidotuvių nuotraukų albumus – pamenu, teta Bronė jų turėjusi bent septynis. Nuotraukose įvairiais rakursais įamžintas velionis karste ir greta jo vis skirtingai išsirikiavę liūdnus veidus nutaisę giminaičiai. Mirties reikaluose besispecia­lizuojantis fotografas fiksuodavo laidotuves nuo pašarvojimo iki pat karsto nuleidimo į duobę akimirkos, o finaliniu akordu tapdavo vainikais apkrautas kapas. Iš šiandienos perspektyvos tai atrodo gana makabriškai, bet praktika egzistuoja tol, kol sociumo nariams yra reikšminga. Nežinau, kada tiksliai pakasynų fotografijos žanras nunyko, bent jau suaugusiai man neteko dalyvauti laidotuvėse, kuriose nardytų fotografas. Išnyko ne tik žanras, vis mažiau ir mažiau laidojimo-gedėjimo rituale esama paties kūno. Šarvojimas karste tapo retu reiškiniu – dažniau pamatai tik urną, tiesa, gana paplitusi praktika yra greta jos ekrane rodyti velionio gyvenimo nuotraukas, konstruojant gyvenimą tarsi filmą, paprastai džiaugsmingą. Pomirtinės ir beveik nepanaikinamos prezencijos funkciją dabar atlieka neprižiūrimos socialinių tinklų paskyros, kuriose, net žmogui mirus, jis dar daug metų sveikinamas su gimtadieniu. 

 

 

Dalia Kaladinskienė 2004 m. VU Filologijos fakultete baigė visuotinės literatūros studijas. Taip pat studijavo teologiją, filosofiją, egzistencinę psichoterapiją, semiotiką, dirbo vertėja, senosios muzikos renginių viešintoja ir mokytojo padėjėja. Šiuo metu dirba Nacionaliniame dailės muziejuje ir muziejaus gyvenimą aprašo feisbuke.