Pirmiausia turėčiau pasiaiškinti. Nežinojau, kad saugau neskelbtą Jurgio Kunčino eilėraštį.

Ir kaip mano žinioje atsidūrė nežinomas J. Kunčino eilėraštis? Kartą bendražygis D., giedrą vasaros pavakarę atvykęs iš Kauno, išlipo iš troleibuso Nr. 7 Kęstučio stotelėje, prieš minutę, sumokėjęs baudą už važiavimą zuikiu, pasuko į Pušų gatvę ir užėjo pas draugą. Nuomojau butą Žvėryne, o rašytojo našlė Rasa gyveno vos už kelių kvartalų. Ir ką mes pas gerbiamąją Kunčinienę veiksim? Galėjome pakviesti į kavinę, juk kas prašosi pas nepažįstamą moterį į namus? Tik jis vis sumąsto kokią literatūrinę klastą ar reikšmės žaidimą, rašto sklaidos ar paveldo iniciatyvą, tik jis, tasai nenuorama literatas D.!

Taip užėjome pas ponią Rasą. Nebuvo didelio nepatogumo. Apžiūrėjome pavakario saulės nušviestus Kunčinų namus, tiksliau, tiktai vieną svetainę. Po 10 metų atminty išliko siauras kiemas, kur žolė nupjauta. Pažintis su poetų moterimis pataiso pačių poetų reputaciją. Toks šviesus žmogus gali būti tik šviesaus žmogaus pati.

Užtrukome neilgai, kitaip ir negalėjo būti. Siūlėmės savanoriškais pagrindais pervežti namuose laikomą rašytojo archyvą šen ar ten. Nenuorama literatas D. rūpinosi J. Kunčino palikimu, bet J. Kunčino palikimu neblogai pasirūpinta, patikino ponia Rasa. Aplinkybės galbūt tinkamos arbatėlei, bet nelabai. Slankiojau iš paskos kaip nenuoramos literato D. gink­lanešys. Sutvarkę reikalą, kurio nė nebuvo reikalo tvarkyti, išėjome į kiemą, lengviau atsikvėpiau, ganydamas akis po žalios vejos arą.

 

Eilėraščio „Peleninė“ faksimilė

 

Tai ir viskas, jei ne tokia kaipo tokia smulkmena. Ponia Rasa prieš pat mums atsisveikinant įteikė dovanų. Pravėrė įstiklintos knygų lentynos dureles ir ištraukė abiem po knygelę, suvenyrą iš J. Kunčino literatūrinio palikimo. Atmintyje vizualiai išliko vien šis ponios Rasos gestas: kaip prašo mūsų palūkėti, kaip siekia ranka dviejų leidinių iš kaugės; svetainės baltumas ir šviesa dar dabar šiame sąmonės vaizdinyje akina. Man teko 1999 m. išleistas rašytojo Alytaus tekstų rinkinys „Niekieno namai“. Nesate apie tokį nė girdėję? Tikrinote „Goodreads“? Tokio ten nerasite. Pats suvedu Vilniaus universiteto bibliotekos kataloge: nieko, vėl nieko. „Tekstai.lt“ pasiūlys nebent novelę tuo pačiu pavadinimu.

Manote, išsigalvoju?

Dovanėlė maloni, vis dėlto nusivylęs „Alytaus naujienų“ leidybos poligrafine kokybe rinkinį tik pavarčiau ir įspraudžiau namų lentynoje šalia kitų J. Kunčino knygų. Pasirodo, pasidėjau ilgam: dešimtmečiui. Paprasčiausiai ją pamiršau.

Kol pradėjo vaikščioti mano antrasis vaikas. Pirmagimis irgi siautėjo po asmeninę biblioteką, tačiau taikėsi tik į apatines lentynas. Jaunėlis įsigudrino siekti aukščiau, nes tokiam jo užsiėmimui pritiko laiptukai, skirti lengviau įkopti į vaikų lovos antrą aukštą, jis juos pats stūmė prie lentynų ir ropštėsi, lipo.

Namie knygos dažnai keičia numatytąją vietą. 

Jeigu ne laiptukai, galbūt dar ilgai niekieno ranka nebūtų siekusi „Niekieno namų“. Kartą po eilinės mažylio inspekcijos radau išverstą jau ir priešpaskutinį lentynos aukštą: ilgai statytą literatūros ansamblį jo pirščiukai supurtė iš pagrindų ir iš esmės, palikdami padrikai išbarstytą lyg šachmatų figūras nebaigtoje partijoje.

Vaiko smalsumas kartu su dulkėmis nubraukė paslaptį.

Šį kartą J. Kunčino rinkinys nustebino vien tuo, kad toks asmeniniame fonde buvo. Atsiminiau įžūlią viešnagę pas rašytojo našlę, saulėtą jos svetainę ir žalią veją. Susidomėjęs užsiskaičiau pasakojimą apie upe plaukiantį ir miške nakvynės sustojantį vienišą keleivį, kurį pažadina ir išgąsdinęs iki pušų viršūnių pašokdina bebrų pliaukšėjimas į vandenį „stipriom kaip kultuvės“ uodegom.

Lyg mano sūnus, genamas atkaklaus smalsumo, dabar ir pats knygą ne tik pavarčiau – atverčiau ir viršelio užlenkimą. Pasitaiko viršelių, kurie lenkiasi į knygos vidų. Nesidomėjau ir savęs neklausiau, ar tokia poligrafinė ypatybė turi praktinę reikšmę. Esu regėjęs leidimų, pirmiausia grafikos ar dailės albumų, kuriuose vidiniai išlenkimai, juos išskleidus, išplečia knygos turinį horizontaliai. Tarkim, šitaip gali atspausdinti platesnę jūros panoramą. Vis dėlto nematau reikalo žvelgti į knygos dalį, kurioje nieko daugiau nėra – tik kartono baltuma, jokio signifikanto, išskyrus tuštumą, neturiu poreikio lįsti į teritoriją, kurios vienintelė paskirtis – pats atvertimas.

Šįkart mečiau kauliuką ir ten šis tas buvo. Atvertus viršelio lenktinę pusę, iškrito popieriaus lapas, irgi – kaip pats viršelis – perlenktas perpus. Tai buvo tekstas, surinktas rašomąja mašinėle.

Negi aptikau vertingą reliktą? Ar nebus tai paties poeto mašinraštis? O kaipgi!

Ir kaip mane vėliau pribloškė, kad niekur šito teksto neradau. Neradau paskelbto. Dar kartą peržvelgiau J. Kunčino eilėraščių rinktinę „Malūnų gatvė be malūnų“ – nieko. Išnaršiau jo vardo viešojoje bibliotekoje Alytuje saugomą rankraščių archyvą – nė pėdsako. Parašiau laišką rašytojo amžininkui, tariamam kai kurių jo novelių prototipui J., kuris bibliofilų rateliuose pažįstamas kaip nišinės leidyklos „Parnidžio kopa“ įkūrėjas, kadaise ribotu tiražu perleidęs Patricko Modiano romanų vertimų į lietuvių kalbą rinkinį, beje, savaip patobulintą, per pandemiją bankrutavęs ir vis viena nesiliovęs vykdyti beprotiškų projektų, todėl galiausiai užstatęs vienintelį savo turtą – pusę namo Nidoje. Viską jam detaliai papasakojau, visas dokumento radimo aplinkybes ir autorystės prielaidas, tačiau netgi jis, sakinio meistro Jurgio bičiulis, geradarys ir sugėrovas, nepralenkiamo literatūrinio akiračio eruditas buvo priverstas pripažinti: ne, nieko nežinąs, nieko negirdėjęs. Net apie eilėraštyje įvardijamą paslaptingą Astą – nieko. Juk jeigu nežinomoji Asta pasirodo tekste, galėjusi pasirodyti ir bičiulių pokalbiuose, užuominose, o gal netgi prie to paties kavinės staliuko vėl užsibuvus iki paryčių „Pušyje“...

Kad ir kaip būtų, atradimas sukėlė džiugesį, kokį gali sukelti tik atsitiktinumas išmetus kortų kombinaciją royal flush arba susivokimas, kad, ilgai iš sąmonės tarsi stalčiaus rausęs aklą begalybę žodžių ir lipdęs juos į eilutes, pats parašei originalų eilėraštį (kad poe­tai džiaugiasi atlikę savo pareigą, tik numanau, nes pats eilių nekuriu).

Žinant, kiek J. Kunčinas paskelbė eilėraščių, šis laimikis veikiausiai nėra didelis literatūrinis įvykis – toli iki Maxo Brodo žygdarbio. Ir iš viso ar tik neprisigalvoju? Iškritęs tekstas nepasirašytas, nedatuotas, o iš pabraukymo ranka vargu ar atpažinsi meistro braižą. Galų gale kas ta paslaptingoji lady Asta, kodėl pasaulis apie ją iki šiol negirdėjęs?..

Nesenstantysis maištininkas J. siūlėsi vien šitą tekstą išleisti atskira riboto tiražo knygele. Man pasirodė neatsargu žaisti nepatikrintos autorystės atsitiktinumu. Todėl perduodu atvejį žurnalui, kurį skaito akylesni J. Kunčino kūrybos tyrėjai, biografai ir archyvų žinovai – jums spręsti.

 

Peleninė

 

Pilka, gal juoda afiša

Puošia café anagramą

Trirublę savo man kiša,

Moku aš. Nagi, dar gramą!

 

Švyti šlaunys kaip balta

Peleninė. Žvilgsnis gilus.

Pelenės duotis nekalta

Kaip nekaltas gimęs žmogus.

 

Ar ne metas, drauguži?

Vėlu. Nei ji klaus, nei ji stos.

Dryksta klostė Astos drabužio,

Iš kurio raidės yra ne tos.