Išgirdusi žodį „betikslė“, nežinia ko imu jausti neigiamybės poskonį, bet tikrai nenorėčiau, kad taip pasijustumėte ir jūs. „Betikslė“ šiuo atveju yra teigiamą konotaciją turintis būdvardis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Namų interjerui ar aprangos ansambliui, taip pat ir tapyboje detalės suteikia pagreičio. Pagreičio, atsirandančio žiūrovo žvilgsnyje, už kurio viena po kitos lekia pačios įvairiausios mintys, dažniausiai minčių savininkui nė nepalikdamos galimybės jas sugauti. Regimos detalės, savaime suprantama, ir lemia bendrą kūrinio vaizdą. Bet gerokai svarbiau už jį yra tai, jog su kuria nors iš detalių mes, žiūrovai, susisiejame ir nejučiomis pradedame kurti savitą istoriją, kuri galbūt jau egzistavo, galbūt niekada neegzistuos. Ir viskas – dėl mažos (kartais ir didelės) detalės.
Pirmosios rudens dienos vakarą senamiestyje įsikūrusioje galerijoje GRAFO buvo atidaryta danų dailininko Kristiano Vodderio Svensono paroda „The Sight of the Green“. Jaukioje, konceptualioje ir kitų galerijų kontekste (dėl aibės veiksnių, pvz., užsienio menininkų atstovavimas) išsiskiriančioje erdvėje tą vakarą tyvuliavo akrilinis miškas (jei tik miškas gali tyvuliuoti). Miško apžvelgti susirinko ne vienas: bendras jausmas lyg skaitant Donelaičio „Rudens gėrybes“ – prakilnus tonas. Į atidarymą pakviestas Šarūnas Petrutis savo balsu užpildė erdves muzika ir (vėlgi) jausmas buvo it tikrame miške. Fantazijų klajones samanų paklote nutraukdavo tik vyno taurės ir kaukšintys aukštakulniai.
Spaudoje pasirodžiusiuose straipsniuose ir Vodderio Svensono kalboje per parodos atidarymą teigta, jog visi kūriniai sukurti išimtinai šiai parodai. Melo nė lašo, – priėjus arčiau prie darbų, matyti džiūstantys akrilo potėpiai. „Jėga“, – pagalvojau, pagaliau turime kažką, kas priverčia žiūrovą pasijusti esant išskirtinį, – argi ne malonu žinoti, kad šie darbai buvo sukurti tau?.. „Jo mama sapnuodavusi sapną, jog krenta iš salos, kuri esti lyg pakibusi nieko erdvėje. Ir ji krenta, tiesiog krenta. Kristianas sugalvojo išgelbėti mamą nutapydamas tą salą.“ Anot dailininko biografijos, jau daugiau kaip 10 metų tapydamas salas jis gelbsti ne tik mamos, bet ir kitų sapnus. Išlaisvina juos iš košmaro ir nuveda į betikslę klejonę atmerktomis akimis po drobę.
Pirmi keli paveikslai sužavi. Dar gaivalingą ir nepavargusį žvilgsnį prikausto spalvų sodrumas, meistriškas dažų sluoksniavimas, stebėtina bendro teptuko bei rankos šokio precizika ir detalumas, toks netikėtas ir, rodos, nebūdingas didžiajai daliai mūsų lietuvių dailininkų. Kiek vėliau apima keistas jausmas, lyg be atvangos klaidžiotum (bet nebūtum pasiklydęs!) tame miške. Bandydama suprasti, iš kur, velniai griebtų, ta emocija, išėjau iš paveikslų. Palengva išklaidžiojusi visas ekspozicines erdves supratau, jog dano drobėse motyvai vis kartojasi. Kartais sala susijungia su kita sala ir jų miškai taip pat susijungia. Viskas drobėse esti vienodai: salos, miškai, šešėliai, paukščiai, sklendžiantys pro juos. Kinta tik vienas nežinomasis – maži personažai ir jų veikla.
Kiekvienas drobės miškuose paklaidintas ar apgyvendintas personažas, nors dažniausiai būna drobės centre, vis dėlto sugeba pasislėpti tarp medžių kamienų, šakų ar jų metamų šešėlių. Neatskleidžia savo veido, bet išraiškinga kūno kalba diktuoja (ar bent jau nukreipia tam tikra linkme) žiūrovo emocijas. Gali būti, jog nuo vienų darbų žvilgsnį atstums damų, vyrų su portfeliais, pievoje žaidžiančių vaikų siluetai, bet kitame darbe jį prikaustys iki negalėjimo banali balerinos figūra (man būtent ji ir „sugrojo“ – dekada užsiėmimo šia disciplina paliko kažin kokį sentimentalumą jai). Visi personažai, rodos, betiksliškai gyvuoja drobių miškuose, tačiau jų betiksliškumas yra toks dabartiškas, jog pats įsitrauki į darbe sukurtą gyvenimą. Lyg žaistum slėpynių – esi, bet ne...
Atsitraukiu nuo darbo. Susirandu kažin kur tame butaforiniame miške grojantį Petrutį ir ramiai stebiu jau ne paveikslus, bet žvelgiančiuosius į paveikslus. Čia pat jie kuria santykį su darbais, tampančiais scenografija minčių teatrui su praeitimi. Nugirstu damą tariant: „Va, tas tai nelabai, o šitas – jėga.“ Nors imk, prieik ir pasakyk: „Gerbiamoji, jie vienodi.“ Bet suvoki, kad toji dama, kaip ir tu, atrado savą detalę, ir lieki su žodžiu kišenėje.
Parodą atidarė danų menotyrininkės Trine Ross teiginys, jog „menininko paveikslai perteikia nuostabias vizijas, iš kurių veržiasi poezija ir beprasidedantis nuotykis“. Nežinau, ar galiu jai antrinti, tačiau rekomenduoju paklaidžioti Vodderio Svensono miškuose ir atrasti save galbūt jau išdžiūvusių drobių detalėse, kurios vėliau su jūsų žingsniais persikels į Vilniaus miesto gatvių labirintus ir rudens dienų sapnus.