Klaipėdos jaunimo teatras Vilniaus „Menų spaustuvės“ pogrindyje parodė „Žiurkiagalvius“ (vasario 23 d.). Scenografės Paulės Bocullaitės perkurtoje Juodoje Kišenėje su plikomis, vos rusenančiomis lemputėmis ir kapsinčiu žemu stogu sujudėjusios ir paplonintais balsais pragydusios dviejų vaikinų figūros – pritapusios, kaip seniai čia buvusios. Joms šituose patamsiuose jauku ir apskritai viskas čionai vyksta normaliai. Vaikinai tau, nenuovokiam, pradeda lėtai, skiemenuodami apie save aiškinti. Jau po pirmų žodžių apie išsigimimą nežmoniška istorija sužmoginama, supaprastinama, absurdas virsta aritmetika, kuri – ką tu žinai? – gal ir gali atsitikti žmonių pasaulyje. Prancūzės Natachos De Pontcharros (g. 1960) tekstas, turbūt atrastas teatrinės vertėjos Akvilės Melkūnaitės, prasideda ir įsivažiuoja žvaliai.

Tik pasibaigia gerokai nusėdęs, neradęs atitinkamo šiai absurdo istorijai žiurkiagalviškesnio išrišimo ir dramoje, ir scenoje.

Broliai dvyniai, du XXI a. kvazimodai, gimė su žiurkių galvomis. Na, faktus apvalinant, jie yra neįgalūs, o gal tik su kiškio lūpa ir žvairi, gal tik kvailoki, kaip dabar sakoma, lūzeriai.

Tačiau vėliau tie nepritampantys, tie skriaudžiamieji patys pradeda gudrauti, tobulėti ir kitus skriausti. Ne, išorinės agresijos nesimato jokios, ją gali tik numanyti iš brolių nekalto rungtyniavimo tarpusavyje. Šitų pykčio išlydžių, žiaurių užuominų pritrūksta, nėra lūžio, bent įskilimo, masalskiško / gogoliško pamišimo akimirksnių. Chroniška monotonija.

Pasirodo, jau nuo pačių pradžių esame ne kokiame nors vargšų vaikinų psichoterapijos seanse, o tardymo kameroje!

Aktorių Donato Želvio ir Pauliaus Pinigio (kurių pavardės įrašytos greta spektaklio kūrėjo Valentino Masalskio) personažai, ypač jų balso tembras ir kalbėjimosi maniera primena mūsų garsiuosius Gataveckus, talentingus dvynius dailininkus, kilusius iš probleminės šeimos. Šiokį tokį kopijavimą patvirtina ir vieno iš aktorių mėginimas sušokti Gataveckų mylimą breiką. Kodėl gi ne? Be to, Donatas ir Paulius, kaip aktoriai, irgi dirba talentingai. Šlubuoja režisūra.
Naiviai išpažįstamos autobiografijos, istorija su pavogtais dviračiais – kažkur per vidurį, sunešus daugybę guminių sekso lėlių – lėkštėja, tampa tokia kaip visos. Lateksinės kaukės mėgina padraskyti akį, bet tavo dūšios niekas giliau jau nekabina. Veiksmas nusėdęs, apatiškas, tarsi prisiderinęs prie automatiškų „užkadrinių“ tardytojos klausimų. Gaila. Kaip sakoma, paraiška įdomi, įmanomas antras veiksmas.

 

/ / /

Panevėžio municipalinis teatras „Menas“ jau ne pirmą kartą atveža į Vilnių Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ (1967). Prieš penketą metų Panevėžyje pastatytas spektak­lis ir šiandien (kovo 1 d.) LNDT Mažojoje salėje užsikuria turbūt panašiai, kaip kadaise iš Telšių vis atvežami Laimos Adomaitienės šviežutėliai, nors ir nenauji kūriniai. Studijiniai, šeimyniniai, geriausia to žodžio prasme, teatrai negali pasigirti profesionalumu, užtat jie – tai yra paradoksalu – dažniau gali įsijungti nesudėvėto pašaukimo (atsiprašome už patetiką) pavarą, kuri išneša aukštyn kaip raketa.

Gaila, kad atvežtame spektaklyje nesimatė teatra­lų – į ankstyvą peržiūrą / pamoką susirinko vien gimnazistai. O prieš 50 metų parašyta pjesė – liuksusinė. Šiuolaikinis režisierius ekstremalas iš jos galėtų išspausti velniai žino ką. Tačiau šio pastatymo autorius Albertas Vidžiūnas nė nemanė spausti: „kekšių princesė“ Beatričė ir trys jos draugeliai muzikantai / anarchistai užaugo tiesiog be mamų meilės. Jeigu peržvelgi pjesę iš dabartinio laiko aukštumos, tai pastebi, kad tarybinis dramaturgas iš savo istorijos pabrėžtinai (net nemotyvuotai) eliminavo motinas. Priverstinė našlaitystė?

Dabar motinos žiba savo darbuose, vaikus augina brangios auklės, o paskui technologijos. Taigi J. Grušas, prašom, vėl ant lėkštutės (pvz., latvių teatralai stebisi, kodėl mes nesiimame gimtosios sovietinės dramaturgijos – ten slypi lobiai, na, tegul ir „iškasenų“ pavidalu).

Dar nepaliekant ramybėje J. Grušo – lašas deguto, kuris sugadino statinę. Tekstas, matyt, ir dėl aktorių kalbos problemos buvo trumpinamas, bet šiuo atveju ilgesnius monologus reikėjo dar labiau sutraukti ir gal taip smarkiai nesidaužyti po sceną. Per dialogus, režisieriau, atsukti kalbančiųjų burnas į salę.

Iš dviejų blogybių pasirinkti mažesnę – aktoriai nespėja ištarti žodžių, nepaveja savo judesių ir jausmų, ir kitaip, deja, nebus. Lietuvoje atsiradęs dokumentinis teatras („Žalia pievelė“) patvirtina, kad yra būdų, kaip ištraukti sceninę tiesą ir iš nemokančių sceninės kalbos.

Bet vis tiek „Meno“ aktoriams – Jolantai Miciūnaitei, Martynui Klementjevui, Ovidijui Kazarinui, Arnui Butkui ir kt. – skiriama antroji aplodismentų banga, kurią jaunieji vilniečiai tikrai norėjo „pavaryti“, bet panevėžiečiai pasikuklino išeiti nusilenkti dar sykį.

 

/ / /

Mano mylimas Oskaras Koršunovas pastaruoju metu labai daug kalba apie laisvę – ypač jam svarbią kūrybinę: „Laisvė – kai tavo mąstymas nėra uzurpuojamas, atakuojamas, kai nekastruojama tavo siela.“ Noriu nenoriu, po LNOBT operos „Post futurum“ (kovo 2 d.) tenka atsukti narsaus režisieriaus kardą į jį patį. Jeigu tavo laisvė šitaip uzurpuoja manąją, tai eik tu šonan. Laisvę operai!

Žinoma, Oskaro narsumą dar reikia padauginti iš trijų. Šalia kardais orą kapoja jo bendraminčiai rašytojas Sigitas Parulskis ir teatro kompozitorius Gintaras Sodeika. Tiesą sakant, į priekį kovai už laisvę išsiveržia visai ne Oskaras, o Sigitas. Libreto autorius dėl platesnio išsilavinimo ir įkvėpimo istorine tema kolegų nė nemėginamas apeiti. Jis čionai – absoliutus valdovas, ir operoje to dar nebuvo. Muziką, dainavimą, rečitatyvą, vaizdus, veiksmus, jausmus reguliuoja / atakuoja žodžiai, žodžiai, žodžiai – kaip sau norit, bet tikri lietuviški žodžiai. Ne operos libretams įprasta popsinė poezija, o plika laikraštinė proza. Pasitaiko ir filosofinių razinų, bet dažniausiai eina tarsi tyčia atrinkta neišdainuojama ilgybė ir sausybė. Negraži toji mūsų kalba, pasirodo.

Tačiau G. Sodeika interviu mums sufleruoja – dadaizmas... Taip, gigantiška dadaistinė (pranc. dada – vaikiškas arkliukas, kūdikio lemenimas) žirafa tiesiog šiaip sau, „be ryšio“ praskrieja oru. Kaip kritikė chuliganė, aš tikėjausi finale išvysti dar ir skriejantį Liudą Mažylį, bet režisierius, matyt, visai nežiūri televizoriaus. Vis dėlto turiu pripažinti, kad Oskaras puikiai sumąstė iš palubių nuleisti dar ir balanos gadynės žąsies plunksną. Jinai tampa jautria kūrinio ašimi. Taip pat puikiai choristai – kaizeriniai vokiečiai ir lietuvių inteligentai – sustatomi frontaliems „nutraukimams“.

Deja, numanomo „Post futurum“ dadaizmo nepalaiko operos dailininkai. Antioperos antidailei reikia šviežutėlių idėjų ir įžūlumo, jų neradau – čia ant Signatarų namų fasado terodomos technologijos, atitraukiančios akį ir smegenis nuo esmės ir prasmės. Vytauto Landsbergio kasmetinis fluxus realiame balkone – šimtą kartų didesnis ir drąsesnis menas.

Po futuristinės vaizdo uvertiūros prie Dievo, užsisėdėjusio visatoje storapilvio ir ilgabarzdžio, įvilkto į baltus beprotnamio sanitaro rūbus, be jokių pauzių puola – kas, jūs tikėjotės? – Šėtonas. Nuobodžiaujančiam Dievui nelabasis siūlo pasižiūrėti operą apie kažkokią Lietuvą. Įdomu. Kas toliau?

Vytautas Didysis visu grožiu! Labai gražus ir be jokių juokų – toga plevėsuoja nuo jūros iki jūros. Gyvas paminklas kompensuoja nepastatytus negyvus, o tų moteriškių prie jo šono galima ir nepastebėti, nurašyti autorių vyriško amžiaus krizei. Vis dar įdomu.

Kosminės operos lyriniam atokvėpiui‑– pagal „Fausto“ schemą – įjungiama Jono Basanavičiaus ir jo anksti mirusios žmonos Elės reminiscencija. Šioje vietoje suabejoju, įstringu. Graži ta klasika, bet... Brangus modernios istorinės operos laikas bus atiduodamas ne tik istorijai. Na, operose ir seniau buvo taip daroma, juk vien fliuksuoti sudėtinga. Kaip ten parašyta titruose: „Gyvenime be meilės, tu – mirtis...“

Toliau pavyzdingai pelenguoji tekstą, vaizdus, personažų trajektorijas. Kai jie antrame veiksme pradeda smulkiai aiškintis 1917 m. gruodžio 11 d. Pareiškimo detales, nusistebi dramaturgo žiniomis ir susigėsti dėl savųjų nežinių. (O kas būtų post futurum, jeigu signatarai būtų susitarę su vokiečiais? Oho, jeigu kūrybingi kūrėjai būtų padirbėję iš peties ir mes dabar išvystumėm kitokį, hm, antiLietuvos variantą, tada tai jau įvertintumėm ir esamą...)

Į balkoną pas Basanavičių su pagaikščiais įžengianti Jadvyga, moteris iš liaudies, parodijuoja „Lietuvaitę su verbomis“. Jadvyga įeina, pasamprotauja, išeina. Nei muzika, nei dainavimas, nei visa kita jausmų juk neturi sukelti. Spektaklio „Po ateities“ (labiau tinkamas pavadinimas) atlikėjai savo mintis ir jausmus beria kaip žirnius į žiūrovų sieną.

Pakartotinis ir netgi kiek įžūlus mūsų šventojo Jono gundymas – sugrįš tavoji Elė, jei tu atsisakysi svajonės apie Lietuvą! – jau neužkuria nei nustebimo, nei pasipiktinimo dėl velniško kortų sumaišymo.

P. S. Finale, Signatarų namų balkone, virš apačioje įsitaisiusių antspaudo spaudėjų, iškilmingai nuotraukai įsigrūda ir moteriškės iš choro. Va čia tai tikrai post futurum. Ačiū, Oskarai.