Hanso Baluscheko paroda „Per maža kvepalų, per daug balų“ veikė Bröhano muziejuje, Berlyne

 

Hans Baluschek. „Vasaros vakaras“, 1928. Iš Berlyno galerijos rinkinių.

 

Paveikslo pasaulį atpažinau iškart: vakaras, ant žolės poromis, būreliais susėdę žmonės, fone – tvora, už kurios – aukštos fabriko sienos, kaminai. Priemiestis. Visa tai priminė mano vaikystės aplinką – užaugau kaime prie „Linų audinių“ fabriko filialo, jo darbininkams skirtame name. Tik suaugusieji šiaip sau susėsdavo ant žolės retai, nebent išgerti butelio. Pasitiesia kokį užtiesalą, lėkštė su papjaustytais lašiniais, duona, agurkas... Didieji darbininkų baliai vykdavo vasarą, fabriką uždarant mėnesio atostogoms. Paskutinės darbo dienos popietę būreliais išsisklaidydavo pakrūmėmis rytinė pamaina, vėlai vakare ją pakeisdavo ar papildydavo vakarinė.

Hanso Baluschekos paveiksle „Vasaros vakaras“ pavaizduoti besiilsintys, lyg ir atsipalaidavę žmonės, tačiau jų veidai pilki, pečiai susmukę. Slogią atmosferą kuria prislopintos spalvos, tvoros griežtai padalyta erdvė, už jos esančio fabriko memento: ryt į darbą, rytoj tu vėl būsi tik priedas prie staklių. Paveikslą buvau beveik pamiršusi, bet šią vasarą visur prieš akis ėmė šmėžuoti taiklaus dizaino H. Baluscheko 150-osioms gimimo metinėms skirtos parodos plakatas „Per maža kvepalų, per daug balų“. Parodos pavadinimui pasirinktas vieno jo parodos XIX a. pab. lankytojo atsiliepimas, anuomet skambėjęs rimtai ir kritiškai. Paroda Bröhano muziejuje (priešais Charlotenburgo rūmus) veikė iki spalio. Karlas H. Bröhanas kolekcionavo jugendo, art deco ir secesijos meno kūrinius, vėliau savo rinkinį padovanojo Berlynui. Jis buvo sukaupęs ir daug H. Baluscheko paveikslų.

 

 

Paroda, skirta realistine maniera ir kone tik miesto varguomenę ir fabrikus tapiusiam XIX a. pab.–XX a. pr. dailininkui, šiandienės menų įvairovės fone atrodo išskirtinai senamadiška, nors kuratoriai ir kalba apie naujas tezes. Pats H. Baluschekas vis turėjo gintis nuo priekaištų: klasicistinės tapybos šalininkams neįtiko jo pernelyg proziški siužetai, modernistams kliuvo rea­listinis vaizdavimo būdas.

Kodėl geležinkelių inžinieriaus sūnus, iki 6 metų augęs Vroclave, tapė traukinius, galingus gamyklų įrengimus, paaiškinti lengva. Bet visi tie darbininkai ir jų šeimos? Visą mielą gyvenimą – tie patys siužetai. H. Baluschekas teigia jautęs pareigą paveikslais įteisinti, įprasminti žemųjų sluoksnių egzistavimą. Prisiminimuose jis pasakoja apie vaikystės patirtį, kai sekmadienio popietėmis auklė pasiimdavo jį neva pasivaikščioti ir miesto sode pasodinusi prie stalo pati eidavo pasišokti. Lipnus stalo paviršius, aplink svetimi šiurkštūs žmonės, triukšmas, dulkės... „Tai buvo pradžia. Nuo to laiko žmonių vargai ir kančios įsismelkė į mane ir tykojo už sekmadieninių džiaugsmų.“ H. Baluschekas atsiminimuose save patetiškai pavadina Dievo instrumentu, sutiktiems neturtėliams linkinčiu tik gera. Nuo pat jaunumės jis traukė ne į Berlyno centrą, o į pramoninius priemiesčius, leng­vai rado kalbą su jų gyventojais ir tapė juos ir jų vaikus.

Atostogų mėnesį fabriką į savo rankas perimdavome mes, gaujelė aplinkui gyvenusių darbininkų vaikų: patikrindavome visus užraktus, išlandžiodavome užkaborius, vaikščiodavome ant stogų. Vaikystės topografija: Verpykla, Audykla, Dulkinė, Gelžynas... Dulkine vadinom daržinę, kur buvo sukrauti supresuotų atraižų spudulai. Karklais apaugusiame Gelžyne rūdijo nurašytos staklės – puikus dalykas, kai prireikdavo plaukti laivais ar skristi. Vėliau jau paaugliai vasaromis į tą patį fabriką eidavom dirbti, tėvų pėdomis, taip sakant. Smulkaus sudėjimo mane vis siųsdavo valyti vėdinimo sistemų. Turėdavau nugalėti ankštumo baimę ir lįsti į palubėj esančius ortakius. Klodai spalių, dulkių, šliauži priešais stumdama šepetį su skuduru, užgniaužusi kvapą. Išlendi drebančia širdim, spjaudaisi dulkėmis, spjaudaisi visa širdimi nekęsdama pasaulio, o ypač – tavimi pasinaudojusių suaugusiųjų.

Neužjaučiau fabriko darbininkų. Iš mokyklos mieste grįždavome pamaininiu autobusu, vežusiu popietinės pamainos darbininkus. Moterys kalbėdavosi pakeltais balsais, tarsi šaukdamos viena ant kitos: buvo apkurtusios nuo triukšmingų staklių. Ar į darbą, ar iš darbo – jos atsidavė pigiais kvepalais, sumišusiais su prakaitu ir linais. Pastarasis kvapas – vienas maloniausių, nusmelkiantis iki šiol, tik be priemaišų. Anksti sau pasakiau: na jau ne, fabrike nedirbsiu.

H. Baluscheko paveikslų koloritas niuansuotas, dažnai blausių spalvų. Slogiai priemiesčių atmosferai sukurti jis buvo išradęs savitą techniką: daugiausia tapė guašu, akvarele, prieš tai drobę nugruntavęs kreidelėmis. Aliejiniai dažai jo vaizduojamai aplinkai esą per riebūs, jais tapė tik didelio formato paveikslus arba gamyklų įrengimus, lokomotyvus. Dailininkas prisipažįsta jaučiąs jų pozityvų grožį, jie – poetizuota tvarkos bei galios metonimija.

 

Ekspozicijos fragmentai. Autorės nuotraukos

 

Žiemą rogutėmis leisdavomės nuo mažo, bet stataus kalniuko prie verpyklos cecho. Buvo vėlus vakaras, tamsu. Apvirtau bečiuoždama, guliu aukštielninka ant sniego, žvaigždėtas dangus priartėjo. Ir apimta stingdančio siaubo galvoju, kad va, mirsiu ir nebebus žvaigždžių, sniego – nieko. Keltis ir vėl kopti į kalniuką mažąją egzistencialistę vertė ne tik šąlantis užpakalis, bet ir pro aukštus verpyk­los langus krintančios jaukios šviesos. Viskas gerai – pamaina dar nesibaigė.

Siužetiniai H. Baluscheko paveikslai reikalauja daug dėmesio. Išėjus iš parodos liko ankštumo įspūdis, lyg ir per daug paveikslų, juose – per daug kenčiančių ar mažą laimę sugauti bandančių žmonių, būtinai norinčių papasakoti savo istoriją. Pradžioje minėtas paveikslas „Vasaros vakaras“ atrodė užgožtas kitų, netekęs savo galių.

 

Ekspozicijos fragmentai. Autorės nuotraukos

 

Tądien aplankiau ir visai greta esantį Berggrueno moderniojo meno muziejų, kuriame eksponuojami šio kolekcininko surinkti paveikslai, ypač turtingas ir įvairiapusis Pablo Picasso rinkinys. Poroje nedidelių paveikslų iš jo žydrojo periodo minimaliomis priemonėmis, nedramatizuojant pavaizduotos vakarieniaujančių neturtėlių poros. H. Baluschekas tarsi užkonservavo vaizdus, paveikslai virto muziejiniais eksponatais, kuriems reikalingi komentarai, o P. Picasso – belaikiai ir atviri. Nelyginu skirtingos prigimties menininkų, tai tik mintijimas, koks suderintas turi būti Dievo instrumentas, kad jo darbai skleistų esaties pojūtį.

 

Videoreportažas apie parodą