Mano dešinėje, ant medinio stalo, guli gana masyvi, drobe apvilkta knyga „H – Humanistinės fotografijos samprata“ („H – The Notion of Humanist Photography“). Tai – 2 dirbtuvių, 23 fotografų, 4 rašytojų, dizainerio, Nacionalinio audiovizualinio centro (Centre national de l’audiovisuel, CNA) ir Kauno fotografijos galerijos bendradarbiavimo rezultatas. Šia knyga, kurią taikliausia įvardinti kaip kolekciją ar šiuolaikinės hu...
Josip Generalić. Oslikano „Dva Bitlsa“, tušas, akvarelė, 1975. Juro Eiduko nuotrauka Josipui Generalićiui vėjūkščiui šėlstant, mintį supant prie Adrijos, kroatų ir italų jūros, klausausi „Let It Be“ ir naivų prisimenu paveikslą, šis paveikslas pakrikštytas vardu „Du bitlai“ – viename jų McCartney’o Harrisono bruožai akivaizdūs nereikia proto mygti, kad suprastum – į Ringo Lennoną kaip du la&...
Šukė, atspindinti saulę Kai kurios istorijos blyksteli tarsi šukės įsaulyje. Šitaip jos perduoda žinią ne vien apie save, bet ir apie saulę. Tokie yra pasakojimai, galintys pakeisti istoriją – Didįjį Pasakojimą, pagal kurį įprastai matuojamos ir pasakojamos visos kitos istorijos. Viena tokių istorijų – tekstas apie Austrijoje gimusios, Gvatemaloje 98 metų sulaukusios ir ten palaidotos menininkės Elizabeth Wild (1922–2020) gyvenimą ir kūrybą. Studijavo dai...
Loreta Skripkutė-Gutauskienė – dailės Žemaitė, diplomuota muzikantė, talentinga pianistė. Baigusi konservatoriją dirbo pedagoginį darbą ir rūpinosi šeima: vyru Leonardu Gutausku ir sūnumis Simonu ir Tadu. 2000 m., būdama 61-erių, pradėjo siūti tekstilinius paveikslus ir per 9 metus sukūrė beveik 100. Savitos abstrakčios kompozicijos iš dėvėtų audinių, spalvos ir formos pojūtis atveria jokių išankstinių nuostatų neribojamą kūrybos pasaulį. Autorės darbus galima pamatyti...
Dailės parodos yra įvyniojamos į tekstus. Jos tarsi saldainiai popieriukuose. Jau savaime būdamos iliuzijų produktais, supakuotos jos gali tapti dar labiau iliuzinės: pirminė regimybė padengiama dar vienu iliuzijos sluoksniu. Taip imituojama, jog objektas atidengiamas, perskaitomas, atrakinamas, nors dažniausiai tik papildomai slapstomas. Tarsi pripažinti objekto nesugaunamybę, tikėtina, kad trikdančią, būtų tabu ar piktojo gundymas. Kartais imi jausti pagundą visą šį parodas supantį tek...
„Fake News“ – konceptuali paroda apie melagienas, lapkričio 26–gruodžio 24 d. veikusi LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“, o 2023 m. sausio 26 d. perkelta į Marijampolę, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galeriją. Parodos kuratorė, tapytoja Rebeka Bruder ne vien teoriškai kėlė šią informacinio lauko problemą, bet pirmiausiai polemizavo su romantizuota menininko vizija. Grąžindama menininkus į kasdienybės ir šiandienos dirvas, kuratorė 15...
Plastinė išraiška. Tūrinis trimatis objektas atviroje, viešojoje erdvėje: lenkta, ištęsta konstrukcija, sudaryta iš trijų stambių dalių. Šoninės dalys analogiškos, išdėstytos skirtinguose aukščiuose ir atsuktos viena į kitą; jos abi trumpesnės, lenktos ir sudarytos iš ritmiškai kartojamų vienodo dydžio segmentų. Jas jungianti dalis gerokai ilgesnė, tiesi ir vientisa. Ji atrodo per sunki arba per ilga: tarsi lenkimasis b...
Mindaugas Lukošaitis piešia Vilnių kaip fantazuojantis masonų mūrininkas (paroda „Vilnius grafito dulkėse“ Vilniaus rotušėje veiks iki sausio 28 d.). Tiksliai braižo senamiesčio perspektyvą ir kloja sunkius akmens pamatus, maišo nuodingą tinką, lipdo barokinį karnizą, kelia medinius skersinius ir kruopščiai dengia banguotas čerpes. Vėliau pakuria krosnį ir ilgai stebi rūkstantį kaminą. Tirdamas nakties šešėlius ilgesingai skaičiuoja go...
„Kokie yra tie svetimieji, kai nusivelka rūbus?“ – apie žydus svarsto Olgos Tokarczuk romano „Jokūbo knygos“ personažas vyskupas Dembovskis. Ne pro šalį būtų šį klausimą patyliukais sau užduoti ir vaikščiojant į parodų atidarymus, žvalgantis po publiką arba apžiūrinėjant eksponuojamas nuogybes. Vilniaus Godo galerijoje atidarytos grupinės parodos „Figura metaphisica“ (veikia iki sausio 28 d.) rengėjai deklaruoja nuogo kūno, arba akt...
Nedidelėje drobėje seni pažįstami: knyga ir katė. Tieji vaizdų aruode sukasi dar nuo viduramžių, kai knygos buvo tik šventos, ranka iliustruojamos, nepasirašomos, nebent tik paslapčia, per užuominas. Katės, žinoma, laikuose pirmauja, jos leido save garbinti senovės Egipte ir dar keliais tūkstančiais metų anksčiau glaustėsi prie deivės-motinos kojų, prausė letenas ant klestinčios Europos keramikos. Švelniai valdingos jos vyrauja ir šių dienų vaizdų fermose, net karo kr...