Vidutinio amžiaus vyras elegantišku kostiumu, po balta apykakle pasirišęs „peteliškę", tvarkingais ūseliais ir skvarbiu žvilgsniu siuvinėto audinio fone. Gražūs sepijos atspalviai, ryškios detalės ir šviesos žaismas, žavintis ir šiandien. Tai Oscaro Barnacko autoportretas, kurį jis padarė veikiausiai 1914 m., netrukus po to, kai sukonstravo aparato, amžiams pakeitusio fotografiją, prototipą. Lyginant su masyviomis studijų skryniomis ant stovų, jis buvo stulbinamai mažas: pirmasis tikrai nešioja...
Mirė Vladas Karatajus pačiu gražiausiu metų laiku – pavasarį, kai sprogsta medžiai, kai žydi sodai. Nebenutapys jau daugiau savo lyriškų karatajiškų peizažų, šviesių, skaidrių natiurmortų, įsimintinų portretų. Netekome dar vieno didelio tapytojo ir mokytojo. V. Karatajus nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Per šešiasdešimt kūrybos ir penkiasdešimt pedagoginio darbo metų net sunku pasakyti, kurioje srityje jis paliko didesnį pėdsaką, jam kūryba ir pedagoginis darbas buvo vienodai svarbūs, visur...
Prieš daugelį metų tapydamas istorinį paveikslą „1536 metų valstiečių sukilimas Žemaitijoje" (1957), dabar esantį Žemaičių „Alkos" muziejuje, Leonardą Tuleikį, tuomet Telšių taikomosios dailės technikumo absolventą, nutapiau pirmame plane – susikaupusį, tvirtą, žinantį savo tikslą ir kelią žemaitį. Toks jis ir buvo visą gyvenimą. Neinantis kažkieno pramintu takeliu, rizikavęs, ieškojęs ir atradęs savo kelią. Ne kartą lankiausi jo tėviškėje – Plateliuose, bendravau su jo mama, puikia audėja, k...
Kovo ir balandžio Vilniaus parodų apžvalga Turbūt niekas neprieštaraus, kad visas kovo–balandžio parodas nukonkuravo garsioji „Individualistų" paroda „garsiojoje" Rotušėje. Tiksliau, visus pretendentus nurungė vienintelis Aloyzo Stasiulevičiaus kūrinys. Tačiau Stasiulevičiaus „hitą" pasiliksiu desertui. O kadangi, norint pamatyti Stasiulevičiaus kūrinį, teko užsukti į Rotušę, žvilgtelėjau ir į parodą. Pradėsiu iškart nuo Giedriaus Kazimierėno „Košmaro" – atleiskite, šita komercinė chaltūra...
Lietuvių grafikos istorija Dalią Genovaitę Mažeikytę įsimins kaip spalvų dailininkę. 1968 m. baigusi VDA Grafikos katedrą, ji jau 1970 m. eksponavo ofortus, papildytus kitų atspalvių inkliuzais (ciklas „Fanų kalnų ritmai"). Nuo tada beveik visa Mažeikytės grafika, išskyrus dalį litografijų ir piešinių, yra koloristinė. Jos ekspresyvios ir simboliškai įprasmintos spalvos pakylėja virš kasdienybės, kalba apie neatsiejamą žmogaus ir gamtos ryšį su amžinybe, atsiveriančias erdves ir jų vibracijas,...
Praeitą savaitę Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje atidaryta Kolumbijos dailininko Ernesto Fidelio Romero Bayterio tapybos darbų paroda „Extracomunitario“. Pietų amerikietis menininkas nuo 15 metų gyvena Italijoje ir savo kūriniuose intensyviai nagrinėja imigrantų išgyvenamos tapatybės sumaišties ir priverstinės migracijos temas. Šioje parodoje Romero Bayteris pristato apie dešimt tapytų portretų, kuriuose vaizduojami Italijoje gyvenantys atvykėliai iš Afrikos ir Pietų Amerikos, t...
Iliustruodamas Kristijono Donelaičio poemą „Metai", žinomas grafikas, knygų iliustruotojas Šarūnas Leonavičius 2013 m. sukūrė 20 kūrinių – dvylika didelių siužetinių tapybos kompozicijų atskiroms poemos dalims – „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės" ir „Žiemos rūpesčiai" (76x122 cm; 76x63 cm, 53x38 cm) ir aštuonis nespalvotus piešinius. Šiuose tapybiniuose piešiniuose Š. Leonavičius triskart grįžta prie kiekvieno metų laikų vaizdinio, tarsi kaskart ieškodamas vis kito po...
Prisipažinsiu, niekada nešovė į galvą, kad teks rašyti apmąstymus apie vaikišką knygą. Į knygos recenzijos formatą taip pat nepretenduoju, nes ši knyga yra kiek kitokia, kitaip ypatinga: įstabūs pasakojimai mažiems (tikrai) arba niekada nesuaugsiantiems vaikams, kur vyksmas rutuliojasi ne tik laike, bet ir keistokoje, romantiškoje pievomis, vandeniu ir obuoliais kvepiančioje erdvėje. Dailininkė Violeta Juškutė sukūrė Eriną, įpūtė jam nuostabią, viskuo besistebinčią sielą, o kita dailininkė –...
Sveiki, brangūs mano skaitytojai! Abu. Kita vertus, šio nuostabaus teksto autorę pasiekė ne visai patikrintos žinios, jog neseniai jos skaitytojų skaičius grėsmingai perkopė visą penketą. Šis faktas verčia susimąstyti ir, be abejo, džiugina. Dar Kasparavičiūtę džiugina, kad ateina pavasarėlis1. Tiesa, galbūt ne visi žinote, kas yra toji Kasparavičiūtė? Ką gi, trumpai pristatysiu. Benigna Kasparavičiūtė yra viena tų be galo mielų, nuoširdžių, tiesa, ne visada adekvačiai mąstančių būtybių, save...
Būna, kad menininko pavardė nyksta iš kultūrinės spaudos, nebeminima memuaruose, prapuola iš viešojo diskurso, atrandama tik specialistų disertacijose, moksliniuose žurnaluose, amžininkų pokalbiuose... Nežinau, kodėl tampama užmirštu, ypač kai dar visai neseniai ta pavardė buvo kartojama nuolat. Vienas iš tų į šešėlį pasitraukusių mano vaikystės herojų – Romualdas Lankauskas. Sakau – vaikystės, nes jei keisiu į „sovietmečio", bus kalbama apie tą patį laikotarpį, tačiau terminas klaidins, pri...