Kanų kino festivalyje „Palmės šakelę“ už geriausią aktorės darbą laimėjęs naujausias turkų režisieriaus Nuri’o Bilges Ceylano filmas „Apie sausą žolę“ – niūrus šiandieninės Turkijos provincijos socialinis skerspjūvis. Jau filmo pavadinime užkoduojama veiksmo erd­vė – nederlinga, sunykusi, visų užmiršta žemė, kurioje gyvena mažų rūpesčių kankinami nelaimingi, maži žmonės. Ištisus 6 mėnesius trunkantis žiemiško slogumo persmelktas siužetas, varliagyvišku šaltakraujiškumu prisidengę veikėjai ir tirštą rūką primenantis, nenutrūkstantis sukaustytos pasakotojo sąmonės srautas – žiūrovą it pelkėje įklampina N. B. Ceylano kinematografinis talentas. 

 

 

 

„Apie sausą žolę“

 

3,5 val. trunkantis filmas įsuka į melancholišką jauno dailės mokytojo Sameto (akt. Denizas Celiloğlu) egzistencinės krizės epopėją: iš besišypsančio ir draugiško mokinių mėgstamo autoriteto jis virsta į  paniurusį ir įtarų tipą. Veikėjo metamorfozės priežastimi tampa prieš jį ir jo draugą (taip pat mokytoją) pateiktas skundas dėl neva per artimo bendravimo su keliomis mokinėmis. Kaip vėliau paaiškėja, skundas tėra vaikiško kaprizo padarinys, beviltiškas mokytojo numylėtinės Sevim (akt. Ece Bağci) kerštas dėl jos parašyto ir į suaugusiųjų akiratį patekusio meilės laiško. Stulbina D. Celiloğlu vaidyba, ypač išraiškingas aktoriaus veidas: skvarbus žvilgsnis ir dviveidžio išdaviko išraiška Sametą paverčia nepakaltinamu. Šiam veikėjui kylančią simpatiją kaipmat užgožia stipri neapykanta. Žiūrovas priverstas jaustis nejaukiai, išgyventi kaltę be kaltės kartu su Sametu: juk šis atgrasus vyras tėra sužeistas žvėrelis, iš skausmo tapęs abejingas supančiai aplinkai. Mažame, atšiauriame Anatolijos miestelyje netinkamo elgesio su vaikais incidentas išprovokuoja bendruomenės susiskaldymą, įtarius žvilgsnius, kurių nebeištvėręs Sametas pamažu nugrimzta į nevilties liūną.

Filme gausu ilgų, tingių kadrų ankštose erdvėse, užpildomų nesibaigiančiomis paslapčių ir apkalbų dalybomis. Klaustrofobiški stambūs planai ir groteskiškas išraiškas stalinių lempų šviesoje fiksuojantys netradiciniai rakursai pabrėžia susikaupusį veikėjų pyktį ir izoliacijos, nepasitikėjimo vienas kitu persmelktą atmosferą. Tai ta pati nyki kasdienybė, sniegu iškritusi prėska gyvenimo kančia, visuomet pasivejanti Antono Čechovo personažus. Įtarumui išvešėjus filme atsiranda vis daugiau kadrų, kai pirmame plane regimas veikėjo pakaušis, pridengiantis kitą veikėją antrame plane. Toks rakursas ne tik leidžia efektyviai užauginti įtampą, bet ir nurodo į galios pozicijų pasi­skirstymą – kadro vidinis montažas suponuoja grobuonio ir aukos santykį. Net kūrybiškas, bet paprastas Sameto pomėgis fotografuoti filme tampa dar viena persekiojimo baimės išraiška: visą ekraną užpildantys išraiškingų bruožų nepažįstamųjų portretai tulžingais žvilgsniais perveria žiūrovą, nepalikdami pasirinkimo atsitraukti ir primindami, kad niekas nėra saugus.

Priekabiavimu Sametą apkaltinusi Sevim ir artima jo drauge ilgainiui tampanti, gretimame miestelyje dirbanti neįgali anglų kalbos mokytoja Nurai (akt. Merve Dizdar) – moteriškos figūros, dar labiau skatinančios Sametą atsiskirti nuo išorinio pasaulio. Amžinybę trunkantys pokalbiai su draugais apie Sevim elgesio motyvus, netenkinantys atsakymai iš veikėjo išsiurbia paskutinius pasitikėjimo savimi likučius, priverčia jį elgtis savanaudiškai ir neapgalvotai. Nors žino, kad geras draugas Kenanas (akt. Musabas Ekici) simpatizuoja Nurai, aptemdytas pykčio Sametas pats užmezga romaną su ja. Ir čia N. B. Ceylanas nusprendžia įkišti savo trigrašį į apskritai realistinį filmo pasaulį: Nurai bute Sametas atveria atsitiktines duris, pro jas išeina į filmavimo aikštelę, tarnybiniame kino studijos tualete išgeria „Viagros“ ir lyg niekur nieko sugrįžta į Nurai glėbį vėl filmo pasaulyje. Šiuo drąsiu manevru režisierius pabrėžia Sameto prastėjančią psichologinę būklę – ketvirtosios sienos griūtis suf­le­ruoja, kad veikėjas sąmoningai save apriboja, net žinodamas, kad tarp jo ir laisvės – vos vienas slenkstis. Negalėdamas pakęsti jam nepasiekiamos Sevim ir Nurai vidinės laisvės ir jausdamasis esąs viršesnis Sametas renkasi jas pažeminti. Deja, kerštas neatneša ilgai lauktos ramybės. 

„Apie sausą žolę“ – susikaupimo, kantrybės reikalaujantis filmas, metantis žiūrovui iššūkį išbūti, tačiau neliekantis skolingas. Atsidavusį stebėtoją apdovanoja neblėstančia viltimi, jautresniu žvilgsniu kasdienybės rate užstrigusiam ir kukliomis, nepretenzingomis įžvalgomis apie sudėtingą žmogaus vidinio pasaulio mechanizmą.