Pasakyti, kad nemėgstu teatro, – tai, mielas skaitytojau, nepasakyti nieko. Daugybę metų nekeliu ten kojos. Tačiau pastaruoju metu atkreipiau dėmesį į tam tikrus savo elgesio pokyčius. Seniau, būdavo, einu ir juokiuosi iš teatralų minios, susibūrusios trijų mūzų papėdėje, laidau jų pusėn šmaikščias replikas. O dabar, vos išvydusi tokius sambūrius, susigūžiu ir apeinu juos iš tolo. Toks jausmas, kad manoji nemeilė, užuot natūraliai peraugusi į abejingumą, pavirto savotiška fobija. Sykį net nupur...
Gal net geriau patirti mirtį kraupią;bet dėl šviesos, kurią esu suradęs,papasakot geidžiu, kas susikaupę.Dante Ką tik sužinojau, kad prieš 13 metų Vilniuje statėte „Carmen". Ar opera jums tokia pat reikšminga sritis kaip ir kinas? Ne, ne tokia svarbi, bet kartais vis režisuoju operas ir man tai be galo patinka. Jaučiu, kad operos muzika ir libretas yra kaip traukinio bėgiai. Vizijos – kaip vagonai, kuriuos gali paleisti bėgiais. Kurdamas filmą nuolat svarstai, ką iškirpti, sukeisti, o štai o...
Visas „Didysis meistras" iš esmės telpa vienoje vienintelėje filmo atkarpoje – kai linksmybės namuose „Auksinis paviljonas" kung fu dvikovoje susitinka pietų Kinijos Fošano miesto meistras Ip Manas ir šiaurės Kinijos meistro duktė Gong Er. „Gaila tokio grožio", – liūdnai ištaria Gong Er, nužvelgusi ištaigingą viešnamį. Kaip tikri estetai jie sutaria kovoti, iki vienas iš jų sudaužys ar sulaužys kokią nors interjero detalę. Kurį laiką jie grakščiai sukasi kung fu karuselėje ant ažūrinių lai...
Naujo lietuviško filmo „Redirected / Už Lietuvą" pasirodymą kino ekranuose prilyginčiau sprogimui. Premjeriniuose seansuose vietos neliko akimirksniu, bet vis tiek jau kitą dieną stovėjau eilėje prie bilietų. Visi čia susirinko pamatyti, kuo nustebins kontroversiškasis Lietuvos režisierius Emilis Vėlyvis. Publika, jau mačiusi Emilio ankstesnius „Zero" ir „Zero II", labai laukė kažko naujo, kardinaliai pakeičiančio požiūrį į lietuvišką kiną. Mačiau „Zero II" ir galiu teigti, kad jo stilius šiu...
Kalbant apie kino festivalius, išvadų darymas dažnai atrodo ne tik sunkus, bet ir perteklingas užsiėmimas. Pirmiausia, išvadų objektyvumui čia trukdo pernelyg didelis skirtingos matytos medžiagos kiekis. Nepadeda ir gana mažas laiko atstumas, skiriantis filmų žiūrėjimą ir jų vertinimą, tad atsiriboti nuo emocijų ypač sudėtinga, jeigu apskritai įmanoma. Šiaip ar taip, pirmadienį „Vingyje" paskutiniai „Scanoramos" seansai pabaigė festivalio programą Vilniuje, tad belieka sudėti taškus ant i. Šiu...
Kodėl aktorė Maria Schneider su pasibodėjimu prisimindavo Bernardo Bertoluccį ir jo „Paskutinį tango Paryžiuje" („Ultimo tango a Parigi", 1972)? Vargšė dvidešimtmetė Maria jautėsi režisieriaus visokeriopai išnaudota ir vėliau ne sykį skundėsi nevykusia kelio į didįjį kiną pradžia. Ką ten Schneider – po filmavimo net ir jos prityręs partneris Marlonas Brando sakėsi buvęs iškamuotas, emociškai išsekęs ir kartu ne itin supratęs, apie ką šis kūrinys. Tokią šiųdviejų aktorių fizinę ir dvasinę būk...
Lapkričio 12 d. Per dokumentinio filmo „Nėra laiko gerumui" (apie Žebriūnų šeimą) premjerą V. Kasiulio muziejuje, pristatant autorius ir rėmėjus iš Seimo, žiauriai ir tarsi netaktiškai nuskambėjo vieno svečio žodžiai, kad jis atvyko sveikinti šios menininkų šeimos iš kitos menininkų šeimos (Latėnų) laidotuvių... Tačiau vėliau minorinė filmo intonacija, nusėdusi pasąmonėje, padiktavo kitą ne mažiau žiaurią, bet tikrovišką išvadą: tėvai ir vaikai prasmenga savo greituose gyvenimuose, tampa „ket...
Serialai (I) Jei manęs kas klaustų, koks didžiausias pastarojo penkmečio pokytis popkultūroje, nedvejodama nurodyčiau serialus. Bent jau mano amžiaus grupėje „kas ką žiūri" tapo ta tema, kuri neišvengiamai paliečiama (antroje vietoje pagal dažnumą, sakyčiau, yra feministinės temos – jei draugijoje yra bent dvi moterys). Kol lietuviškos televizijos toliau užsiima menkų užmojų buitinėmis muilo operomis, Vakaruose serialai (net pats žodis atrodo nebetinkamas, greičiau – daugiaserijiniai filmai)...
Mažesnio dydžio ir garsumo kino festivalių funkcija, mano manymu, dažniausiai yra logistinė: ne atrasti, bet atvežti. Tarkime, Berlyno festivalis vyksta kartą per metus, ir paskui visas pasaulis gyvena filmais, kuriuos pirmą kartą parodė būtent Vokietijoje. O mažesni kino festivalių-gigantų broliai dažniausiai turi džiaugtis galėdami vieną kitą iš tų filmų atvežti savo žiūrovams. Tai savo ruožtu reikalauja ir su logistinėmis išlaidomis susijusių kompromisų. Pavyzdžiui, dažnai sunkiau suvirškinam...
Ne paslaptis, kad Donatas Banionis gan skeptiškai vertino savo ankstyvuosius vaidmenis kine. „Trijų vaidmenų nevykėlis" – taip „Memuaruose" („Versus aureus", 2004) aktorius yra apibūdinęs save patį ekrane iki 1965 m. filmo „Niekas nenorėjo mirti". Jau po pirmojo vaidmens („tai mano nesėkmė") filme „Adomas nori būti žmogumi" (rež. Vytautas Žalakevičius, 1959) Banionis buvo apskritai suabejojęs darbo kine perspektyva: „Buvau jau galvojęs pergalvojęs savo ir kino santykį, padaręs išvadą, kad to...