Kinas


Kodėl aktorė Maria Schneider su pasibodėjimu prisimindavo Bernardo Bertoluccį ir jo „Paskutinį tango Paryžiuje" („Ultimo tango a Parigi", 1972)? Vargšė dvidešimtmetė Maria jautėsi režisieriaus visokeriopai išnaudota ir vėliau ne sykį skundėsi nevykusia kelio į didįjį kiną pradžia. Ką ten Schneider –­ po filmavimo net ir jos prityręs partneris Marlonas Brando sakėsi buvęs iškamuotas, emociškai išsekęs ir kartu ne itin supratęs, apie ką šis kūrinys. Tokią šiųdviejų aktorių fizinę ir dvasinę būk...


Lapkričio 12 d. Per dokumentinio filmo „Nėra laiko gerumui" (apie Žebriūnų šeimą) premjerą V. Kasiulio muziejuje, pristatant autorius ir rėmėjus iš Seimo, žiauriai ir tarsi netaktiškai nuskambėjo vieno svečio žodžiai, kad jis atvyko sveikinti šios menininkų šeimos iš kitos menininkų šeimos (Latėnų) laidotuvių... Tačiau vėliau minorinė filmo intonacija, nusėdusi pasąmonėje, padiktavo kitą ne mažiau žiaurią, bet tikrovišką išvadą: tėvai ir vaikai prasmenga savo greituose gyvenimuose, tampa „ket...


Serialai (I) Jei manęs kas klaustų, koks didžiausias pastarojo penkmečio pokytis popkultūroje, nedvejodama nurodyčiau serialus. Bent jau mano amžiaus grupėje „kas ką žiūri" tapo ta tema, kuri neišvengiamai paliečiama (antroje vietoje pagal dažnumą, sakyčiau, yra feministinės temos –­ jei draugijoje yra bent dvi moterys). Kol lietuviškos televizijos toliau užsiima menkų užmojų buitinėmis muilo operomis, Vakaruose serialai (net pats žodis atrodo nebetinkamas, greičiau – daugiaserijiniai filmai)...


Mažesnio dydžio ir garsumo kino festivalių funkcija, mano manymu, dažniausiai yra logistinė: ne atrasti, bet atvežti. Tarkime, Berlyno festivalis vyksta kartą per metus, ir paskui visas pasaulis gyvena filmais, kuriuos pirmą kartą parodė būtent Vokietijoje. O mažesni kino festivalių-gigantų broliai dažniausiai turi džiaugtis galėdami vieną kitą iš tų filmų atvežti savo žiūrovams. Tai savo ruožtu reikalauja ir su logistinėmis išlaidomis susijusių kompromisų. Pavyzdžiui, dažnai sunkiau suvirškinam...


Ne paslaptis, kad Donatas Banionis gan skeptiškai vertino savo ankstyvuosius vaidmenis kine. „Trijų vaidmenų nevykė­lis" –­ taip „Memuaruose" („Versus aureus", 2004) aktorius yra apibūdinęs save patį ekrane iki 1965 m. filmo „Niekas nenorėjo mirti". Jau po pirmojo vaidmens („tai mano nesėkmė") filme „Adomas nori būti žmogumi" (rež. Vytautas Žalakevičius, 1959) Banionis buvo apskritai suabejojęs darbo kine perspektyva: „Buvau jau galvojęs pergalvojęs savo ir kino santykį, padaręs išvadą, kad to...


Licėjaus mokinė Lilė (nuostabioji Eliza Rycembel) neseka paskui minią. Priešingai nei jos draugės, ji ryškiai nesidažo, negeria ir nesikeikia, o bučinį laiko rimčiausiu dalyku pasaulyje. Kambaryje, šalia vaikino nuotraukos, vis dar turi kelias barbes. Galbūt neatsitiktinai daugiausia švelnumo juntama scenoje, kai ne kasdien matomas tėvas (Andrzejus Chyra) guldo ją miegoti. „Visada buvo nušokus nuo proto", –­ rašo jos pažįstami feisbuke. Su savo vaikinu Janeku (Mateuszas Więcławekas) išsiskiri...


„Bet apie ką gi šitas jūsų sudėtingas filmas?" ir „Kodėl herojė iš pradžių atsisako siūlomų pinigų savo sergančiam vaikui, bet greitai juos pati paduoda gydytojui?" – per spaudos konferenciją prie stalo olimpiškai susėdusių filmo „Lošėjas" (2013 m.) kūrėjų išdrįso paklausti žurnalistė su rusišku akcentu. Paklausė naiviai, bet tiksliai pajutusi, kad ne viskas čia švariai išlošta. Pradedant nuo „Sidabrinių gervių" sidabro, avansu pavasarį įteikto šešiems nominantams. Baigiant paskutiniais ilgai...


Kovo 27-oji Dėkui Dievui ir turbūt ponui Biručiui, Teatro diena iš snobiško Vilniaus persikėlė į Panevėžį (iš ten transliavo LRT Kultūra). Šventės atmosfera išsyk pakilo keliais laipsniais, tapo jaukesnė, natūralesnė, pasidaryta visų pirma sau patiems. Štai tokiam ne reprezentaciniam, o gyvam teatrui, kuriam užtenka nepretenzingo portalo, kurio gilumoje žydi, tiesiog klesti pavasario medžiai. Atrodo, tai vyšnių sodas, taip, tas pats – niekaip nenumarinamas, neiškertamas, pats trumpalaikiškiau...


Vyrukai, pasivadinę „Makchu Pikchu", po kiekvienos pusvalandinės serijos lygiais balsais nubanguoja: „Bėgam ten, kur lapai kužda / Meilė kaip mėnulis / Bėgam ten, kur po žvaigždėm / Ilsėsimės sugulę..." Lopšinė tikrai šauni ir gula kaip lengvas margarinas. Po keleto mėnesių ir daugybės pusvalandžių ji įsismelks į LRT televizijos žiūrovų smegenis: jie sužinos, kad meilė nepastovi kaip tas pilnėjantis ir dylantis dangaus šviesulys. Kad mūsų namuose šviečiantys ekranai turi va tokius užkulisius,...


2011 m. JAV kabelinės televizijos kanalas HBO, garsėjantis itin sėkmingais serialais („Blakė", „Seksas ir miestas", „Šešios pėdos po žeme", „Sopranai"), pradėjo trans­liuoti George'o R. R. Martino knygų serijos „Ledo ir ugnies giesmė" adaptaciją „Sostų žaidimas" („Game of Thrones"). Pirmaisiais metais serialas dar sulaukė fantasy žanrą niekinančių atsiliepimų, tačiau keturis sezonus populiarumui vis augant, jau ir kritikai jam pradėjo giedoti vien ditirambus. Iš tiesų, su 18 milijonų žiūrovų g...