Vasarą ir kultūra – vasarinė. Limonadinė. Griežti kritikai pasakytų, kad jos vasarą iš viso nėra. Žmogus atsipalaidavęs šilumoje bei žalumoje ir jo estetiniai refleksai priima nebent popsą, kankles, dainų šventę ar futbolą. Ginčytina, bet šitaip jau nusistovėję. Vis dėlto, jei šiltą dieną mieste mindamas įšilusį asfaltą, staiga nuspręsi pasukti stipriai į šoną ir užeiti, pavyzdžiui, į tuščią, tamsią ir vėsią bažnyčią ar tokį pat kino teatrą, bet kuriuo atveju išloši. Bandžiau tai ne kartą ir...
Į naują, ilgai kurtą garsaus režisieriaus Wong Kar-wai'aus filmą „Didysis meistras" ėjau pasižiūrėjusi jo reklaminį klipą. Nusiteikiau pamatyti modernų rapidinį kinų baletą kine, seanso metu jaučiausi patekusi dar ir į operą, o išeidama nutariau, kad vis dėlto čia išvydau dviejų valandų epą, kurį kinams (ir kitiems dideliems Rytų meno meistrams) sukurti yra natūralu ir net ne itin sunku. Tai labai pavydu. Filmas pristatomas kaip kung fu meistro Ip Mano (1893–1972) biografija. Tačiau šita biog...
Naujas lietuviškas dokumentinis filmas „Vienatvės gaudesys“ buvo kuriamas ketverius metus. Visą šį laiką filmo herojė Jolita Skablauskaitė rašė savo naująjį romaną „Žiežulės“. Dabar išvystame ir knygą, ir filmą. Su filmo režisiere AGNE MARCINKEVIČIŪTE kalbasi DOVILĖ RAUSTYTĖ. Praėjusiais metais po daugybės jūsų dokumentinių filmų pateikėte ir vaidybinį savo debiutą „Vardas tamsoje". Šiemet vėl grįžote prie dokumentikos. „Vienatvės gaudesys" buvo kuriamas vienu metu kaip ir „Vardas tamsoje",...
Prancūzų kino režisierės Claire Denis (g. 1948) filmai kritikų priskiriami įvairioms grupėms ar neoficialiems judėjimams (pvz., naujojo prancūzų ekstrymo, feministinio, postkolonialistinio, kūno kino). Režisierė yra sakiusi apie savo draugų kolegų filmus: „Koks nors kadras įkvepia sukurti savo filmą (...), tai tampa aistros ir energijos šaltiniu." Tarp tokių Denis bičiulių yra ir lietuvių kino režisierius Šarūnas Bartas, atlikęs epizodinį vaidmenį jos filme „Niekšai" („Les salauds", 2013 m., šie...
Kinas iš pastaraisiais metais vis aštrėjančios seksualinės revoliucijos puikiai išsisuka per moterį. Moterų seksualumo amplitudė kraštutinai, drastiškai, bet meniškai atsiskleidžia filmuose „Adelės gyvenimas", „Nimfomanė", „Violeta". Siauresnio ir nefotogeniško vyriško seksualumo paribius kol kas retai pavyksta perteikti („Kuprotas kalnas", „Bet kuriuo atveju – Lorensas"). „Violetą" pernai sukūrė subtilus prancūzas Martinas Provostas („Serafina", 2008). Tradicinių pažiūrų žiūrovas į šį tradiciš...
Pasaka Pasaka – tai, pavyzdžiui, Čiurlionis, jo „Zodiakas". Tolyje skendi mįslingas pavidalas. Jis tarytum atpažįstamas, bet aiškiai nepriklauso jokiai kasdienių esinių rūšiai. Mat jis milžiniškas: ne šiaip labai didelis, o milžiniškas. Kitaip sakant, nors buitiškajai akiai atrodo esąs kažkur toli, iš tiesų šis kosminis gyvis yra esmiškai didesnis, jis iš esmės daugiau, svarbiau nei tai, kas arti, kas čia pat. Tai – kitapusybės ženklas. Jis išnyra iš nujaučiamo, neišvengiamo ir būtino kitur, ku...
Pirmąjį Mykolo Vildžiūno pilnametražį filmą „Nesamasis laikas" kol kas oficialiai pažiūrėjo tik penki tūkstančiai žmonių. Atsiliepimai mišrūs: daliai žiūrovų abejonių tradiciškai kelia vaidybos kokybė, kitiems neimponuoja tema ir fabula, trečius trikdo neįprastas istorijos pateikimo būdas. Būtų apmaudu, jeigu filmas taip ir liktų menkai pastebėtas, įvertintas, apkalbėtas ir aprašytas, nes tai vienas tų atvejų, kai kalbėti verta ir yra apie ką. Bent jau tam, kad nemanytume, jog žinome viską api...
(...) Danų provokatorius, kiekvienam savo šedevrui ieškantis naujos kino kalbos, šįsyk įspėjo apie digresijos skiepus. Taigi bus pasakojimas su nukrypimais. Susižavėjęs M. Prousto proza taip, kaip anksčiau žavėjosi A. Tarkovskiu ir markizu de Sade'u, Trieras nutarė neskubinti intrigos ir leisti savajai Džo gilintis į detales. Čia jai padeda teoretikas ir knygius Seligmanas – tipiškas tryriškas herojus idealistas, žinantis apie gyvenimą viską, bet tik iš nuogirdų. Pavyzdžiui, kai Džo papasakoja,...
Jau kadaise kažkur esu rašiusi, bet pasikartosiu: turiu asmeninę istoriją, surištą su filmu „Niekas nenorėjo mirti" (1965 m.). (Ją, manau, turi daug kas iš mūsų.) Pasirodžius filmui visa šeima ėjome jo žiūrėti į kino teatrą „Lietuva". B. Babkauskui ištarus „Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei pasakius..." – žmonių jūra salėje suošė-subangavo... Tuomet man, vaikui, tai padarė didžiausią įspūdį. Vėliau, laikydama abitūros egzaminus, puoliau skaityti viską, kas parašyta apie šit...
Esu iš tų pačių Alšininkų... Itin pavėluotas vienos TV laidos „Krantas" komentaras Bent mano amžiaus Lietuvos piliečiai žino: atgulus ligoninėn pirmiausia yra pakišamas lapas pasirašyti, kad už neigiamas gydymo pasekmes bus atsakingi ne medikai, o tik patys pacientai. Tad remdamasi tuo pačiu principu ir visuotinai aprobuota teisine terminija „tariamai galimus" šio rašinio skaitytojus irgi privalau perspėti, kad už jų „tariamai galimas" protines, jausmines ar ir fiziologines reakcijas į mano...