Proza


Andrius Pulkauninkas. Aršila

2023-09-27 11:59:07

Romano „Jautrumo gravitacija“ ištrauka   Inetos Žymančiūtės nuotrauka   Prierašas kairėje paraštėje: „Narkologiniame gulinčio Lauryno kūnas liesas kaip kastuvas. Akys blausios, bet pastebi kiekvieną detalę. Reaguoja į daktaro judesius.“ Motina pinigus už piešimą Arūnui kas mėnesį mokėjo pati. Manimi nepasitikėjo. Žinojo, kad išleisiu dar nepasiekęs studijos. Ryte parėjau namo. Motina iš karto užsidarė dirbtuvėje: t...


Jeanas-Philippe’as Toussaint’as (g. 1957) – belgų rašytojas ir kino režisierius. 1978 m. baigė Paryžiaus politikos studijų institutą. Nuo 2014 m. yra Belgijos karališkosios prancūzų kalbos ir literatūros akademijos narys. Jo motina – lietuvė, o senelis Juozas Lanskoronskis tarpukario metais buvo Lietuvos ambasados Paryžiuje karo atašė.  1985 m. išėjo jo pirmasis romanas „Vonios kambarys“ (liet. k. – 2003, šią ir k...


  Nuotrauka iš asmeninio archyvo.     „Mačiau ir žinau, – pasakė erelis, – jie per dienas juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis kalne gyvena.“     Visi kaimynai normalūs, išskyrus tą dzūką, kol buvo gyvas, nuolat kartodavo Kazys. Kol buvo gyvas, kol vairavo seną opelį, su žmona į sodą važiuodavo kas trečią dieną. Kiekvienąkart, tik atvykęs, iš odinių lakuotų batų spėriai šokdavo į gumines šlepetes ir, k...


    Šimtu procentų žinau, garantuoju, galvą guldau, kad jūs mane įtarinėjate. Ninada lia lia, vieno sakinio pakako, ir kaipmat susidarėte įspūdį – kvaiša. Jei norit akis pudrinti, prašom, durys atviros, tiksliau, rankos laisvos, puslapiai nesuklijuoti, verskite, čiupkite kitą žurnalą, kitą portalą, skaitykite straipsnį apie vienišą senstančią moterį ir aiškinkite, kad vertinate ją be jokių išankstinių nuo­statų. Aš gi kiaur...


Olegas Volkovas. Tiubeteikos

2023-07-25 14:42:59

    „Žinokit, po šio epizodo nebebus savas“, – sakė gydytojas raudona nosimi – iš tų, kurie mėgsta stikliuką, o ne klounadas – bet jo žodžiai negėlė.  Nors žodžiai „tėvas“ ir „savas“ rimuojasi, nederėjo ir anksčiau, tačiau svetimu tėvo vadinti taip pat negalėčiau. Pilkų atspalvių pasaulyje tokie žodžiai kaip „savas“ ir „svetimas“ atrodo pernelyg nespalvoti, neatskleidžiantys tam tikrų...


Geležinė saga Šakalas taip nevykusiai brukosi pro krūmus miške, kad net išplėšė sagą iš sermėgos, o ši nuriedėjo pakalne ir prasmego samanose. Kaip tu ją berasi? Šakalas plevėsavo skvernais, gūžėsi ir šalo. Ne tik šalta, bet ir negražu: plaikstosi šen ir ten. Šį kartą sumanė prikniedyti geležinę sagą. Tvirtą, patikimą, amžiną. Užsuko į sagų parduotuvę. Pardavėja lapė išjuokė šakalą: – Tai bent! Gel...


Nerijus Cibulskas

2023-07-06 20:42:41

  Branduolinė pelė   Jau savaitę miestelyje slėpėsi branduolinė pelė. Septyniolikos kilotonų trotilo košmaras gyvame apvalkale, per apmaudžią klaidą ištrūkęs į laisvę ir dabar galintis būti bet kur. Tą košmarą lengvai galėjo pritrėkšti kokios nors senolės virtuvėje rūdijantys spąstai, sumedžioti valkataujančios katės ar pervažiuoti sunkiasvorė šiukšliavežė. Nors laboratorijos darbuotojai ir buvo pamąstę apie neigiamus eksperimentų scenarij...


Sylvia Plachy. „Kaltė“, 1985.   Pernelyg efemeriška Šunys, katės, barsukai, triušiai, galvą kinkuojantis arklys... Kas tie gyvuliai ir gyviai? Įdomiau, kas tie „kiti“. Nežinau, kieno aš pusėje. O rodyti galią gebėjimu verbalizuoti – pernelyg efemeriška... Žmogus su gyvuliais gyveno po vienu stogu, paskui juos išvijo, ratas apsisuko – šie vėl sulindo po tuo pačiu stogu. Šunys, katės, še&sca...


Tada rašė... Tokia ir būdavo pradžia, ji vėliau virsdavo istorija, kaulais, akmenimis, besidraikančiomis plėnimis, niekuo, žeme. Vienijančia atminties gija. – O jeigu liftas sustos? – įsibaiminusi mergikė klausia Ėvės. – Nesustos. Paskutiniame aukšte pro langą ir marias, ir jūrą išvysi, – Ėvė ramina Ilzę.  Turės dabar su tuo vaiku praleisti pusdienį, kol Tisaitis tvarkys reikalus mieste. Taip jau atsitiko, kad jo žmona pasiligojo – prie&...


      Toks žaidimas Nekenčiau jo. Jis sugriovė mano gyvenimą. Iš pradžių kritikavo, paskui šmeižė. Netgi sukūrė sąmokslo teoriją ir sufabrikavo įrodymus, kad mane viešai paženklintų monstru. Deja, jam tai pavyko – naivūs žmonės patikėjo nesąmonėmis, nepaisydami teiginių, kad tariami įrodymai nepasitvirtins jokiame teisme. Jis sugriovė mano gyvenimą. Aš nusižudžiau. Užuot miręs, pajutau kažką ant savo galvos. Nusiėmiau. Tai buvo futurist...