Jonavai – iš ankstyvųjų patirčių Tavyje, Jonava, vienintelė dėmesio verta vieta buvo baras. Jis atsidarydavo dešimtą. Vėlai. Nors ką ten – aš juk čia gimiau dvyliktą perpiet. Išėjau bristi tavo žolynais. Kaip sako Jonas Mekas, kai baras uždarytas, lieka tik gamta. Vienintelė gatvė teliko iš tarpukario žydiško senamiesčio. Rasa Tavo Neries pakrantėse man buvo viską lemianti. Įdomu, kaip atrodo širdies sutemos? Šeštadienį vakare iš smurglinės sklinda šurmulys – linksminasi tipai. Balkone augo...
Gabrielis Rosenstockas (g. 1949) – airių poetas, eseistas, vertėjas. Taip pat parašė romanų bei pjesių. Didžioji kūrybos dalis parašyta airių (gėlų) kalba. Išvertė Samuelio Becketto, Williamo Butlerio Yeatso, Francisco X. Alarcóno, Seamuso Heaney'o, Rabindranatho Tagores, Günterio Grasso ir kitų autorių kūrybos. Puolęs angelas Jam pranešė, kad jį užmūrysią,nes jis sulaužęs įžadus.Palaukite, sušuko Hermanas. Per naktį, leiskit,parašysiu knygą,kuri išgarsins šitą vienuolyną,sukursiu Bibliją nuo...
„Geriau versti vyną šlapimu, nei iš rusų, anglų ar vokiečių...“Vertėjas Jeronimas iš gatvės TYLIOJI REZISTENCIJA. LTSR INTELIGENTAS Herojiškas eilėraštis Protesto vardan prieš sistemąMyžau Raudonojoj aikštėj –Dariau tai į kelnes NIEKAS NEPAMIRŠTA Vieno veiksmo pjesė Kūrybos namų virtuvėje ne pirmą parą šalia butelių bastėjos snūduriuoja poetas ir vertėjas Petras B. Į kūrybos namus – kultūrinių paskatų vedama – užeina vokiečių senjorų delegacija. Vadovė, pažinusi nenuspėjamą genijų Petrą...
Osvaldas Zebris (g. 1975) – Latvijos rašytojas, ekonomisto profesiją pakeitė į žurnalisto, rašytojo. Buvo Latvijos verslo idėjų žurnalo „Kapitals“ vyriausiasis redaktorius, „Nepriklausomo ryto laikraščio“ („Neatkarīgā Rīta Avīze“) ir „Dienos“ žurnalistas. 2008 m. baigė Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademiją ir pradėjo rašyti apsakymus. Debiutavo 2010 m. apsakymų rinkiniu „Laisvė tinkluose“, buvo apdovanotas Metų literatūros prizu už geriausią debiutą. Gražiausiasis dar tik vystyklėl...
Ąžuoluose plazdėjo dideli paukščiai, kiekviename žingsnyje cirpė linksmi paukštukai, o ji vis dėlto buvo pasiryžusi dešimt metų stovėti prie miesto vartų, kad ten būtų įleista.Taip bendradarbė Kamilė kalbėjo anksčiau, o dabar sparčiai vertė knygos lapus, žvilgčiodama į mane per stalą. Pagaliau prislėgė knygą alkūne, įsispoksojo į langą ir tarė:– Nors troškau gyventi mieste, mane labiau traukė žiūrėti žemyn, o ne aukštyn. Tai, be abejo, susiję su liūdesiu. Liūdniau ir skaudžiau žiūrėti į žemę, ne...
Praeitą naktį sapnuoju: važiuoju su Zuoku, tamsu kaip tanke, aš jam ir sakau:– Man rods, Lietuvoj piliečių teisės yra mindžiojamos. Jis man atsako:– Važiuojam, pažiūrėsim. Nulekiam Gedimino prospektu prie Katedros aikštės, akurat. Vien tik pareigos. Aplink mindžikuoja ir rankom skėsčioja susirūpinę piliečiai. Kai kurie nuo įtampos myžčioja ant varpinės. Tada aš užlipau ant tanko... Iš pradžių ir nežinojau, kad tankas, paskui tik aišku pasidarė. Kitą kartą kelk ranką, jeigu nori ką paklaust, užuo...
„Aš nežinau, ką man daryti su savimi, kai esu visiškai vienas“Fernando Pessoa Storai apvyniotas antireklaminiais plakatais, gausiai įtrintas naftalinu, slaptoje salėje išpakuotas D laivas švyti ir liudija kūrėjo genialumą. Barškinamos borto lentos neatrodo perdžiūvusios, triumai prikimšti įvairaus plauko konservų su skaitmeninėmis programomis pagražintomis etiketėmis, stiebuose ir burėse ūžia kryptingai į E kraštus pučiantis vėjas, beje, toks stiprus, kad visus mažiau valgančius ta kryptimi n...
Pirmąsyk apie „Biatanatą“1 aš sužinojau iš de Quincey’o2 (kuriam apskritai esu tiek skolingas, jog pripažinti tik dalį savo skolos reikštų atmesti ar nutylėti visas kitas). Šį traktatą XVII a. pradžioje parašė didis poetas Johnas Donne’as* ir testamentu paliko rankraštį serui Robertui Carrui3 su vienintele draudžiamąja sąlyga – „išspausdinti arba sudeginti“. 1631 m. Donne’as mirė; 1642 m. kilo pilietinis karas; 1644 m. poeto pirmagimis sūnus atidavė dūlantį rankraštį spaudai, „kad išgelbėtų jį n...
Laima Vaigė gimė 1979 m. Vilniuje. Baigė Rygos aukštąją teisės mokyklą. Mykolo Riomerio universitete dėsto tarptautinę privatinę teisę, yra Stokholmo universiteto doktorantė. Gyvena ir dirba Vilniuje. Iki pat mirties, daugiau nei keturiasdešimt metų dirbau Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedroje. Paklaustos apie mano profesiją, anūkėlės mane įvardydavo galvyčių gydytoju, bet šiaip kalbėdamos apie senelį – fokusininku. Mėgdavau vaizduoti joms, kaip praryju daiktus: žaisliukus, maistą, drus...
Kartą Gūtenmorgenas su Kalniniu sėdėjo ant suoliuko parke ir gėrė alų. Čionai atėjo Bėrzinis, atsisėdo, išsitraukė iš kišenės ropinį kopūstą ir pradėjo jį keistai graužti. Gūtenmorgenas kentėjo, kentėjo, pagaliau nebeištvėrė ir paklausė Bėrzinio:– Bėrzini, ką taip juokingai grauži?– Morką, – atsakė Bėrzinis.– Aš ją matau, bet kodėl taip keistai tu darai?– Dabar tu teisingai paklausei, ne ką, o kodėl, – tarė Bėrzinis ir nutilo. Gūtenmorgenas laukė, laukė, kada gi Bėrzinis suprantamai paaišk...