Tigras Tigre pragaro akim, Šėlsti tu miškuos naktim! Amžina kieno valia Tau skirta šiurpi galia? Kur – gelmėj ar dausose – Žiebės tau akių šviesa? Kas su išmone gudria Grūdino tave žaizdre? Kokias audė jis svajas Vydamas širdies gijas? O kai ėmė plakt širdis Kūrė smegenis tau jis? Kūjis, priekalas tai kam? Kalt taviem žiauriem nasram? Ir kokia klasta baisi Slypi tavo judesy? Ligi rojaus pakraščių Plūsta ašaros žvaigždžių: Kam sutvertas tas žvėris? Avinėlio nepraris? Tigre pragaro akim, Š...
ALGIS KUKLYS Audronė atsargiai žengė basomis per šaltą rasotą žolę, taip ėjo sapne regėta moteris, ginkluota ilgu ir nedideliu kirviu, o nuo pievų kilo balzganas rūkas ir, jeigu ne elektros stulpai, būtų patikėjusi, kad mato gamtą, kurioje gyveno mūsų tolimi protėviai, ir tą pačią dieną, kasdama pajūrio smėlį, netikėtai aptiko labai senus žmogaus palaikus, prie jų buvo ne tik žalvarinės apyrankės ir kaklo papuošalai, bet ir prie šono gulintis surūdijęs kirvis ir ilgas peilis, todėl spėjo, kad t...
ANDRIUS ŠIUŠA Būtina rašyti kasdien. Reikėjo keltis ir eiti, kaip sakė Jėzus Kristus arba kino režisierius Vytautas Žalakevičius, nes už durų laukė mašina. Neatsimenu, iš kokio klasiko filmo citata, bet ji autentiška. Balandis (toks šių metų ketvirtas mėnuo). Burkuoja balandžiai po langu... kam leidai, motule, kam leidai išeiti man vargo keliu?.. Balandžio 19 d. Nežinau su kuo ta data tampriai surišta. Gal bent jūs nutuokiat? Pagaliau išganingas rytas. Kaip Tolstojus sėdu su žąsies plunksn...
– Aš negeriu, bl...– Ko tu negeri?– Svetimo kraujo!Iš gatvės koanų RaSa Mes turim gerą organą liežuvį. „Bix“ Važiuoju aš ir vasara troleibusu. Jinai karščiuoja, aš tirpstu. Tvanku kaip šiltnamy. Matau, rasa padengia nejaunuolio plikę. Garuoja kojos, mirtinai basa norėčiau nusiaut. Ir likę drabužiai teištirpsta kaip ledai, nelyg pagaliuku tenuslenka lėtai... Tas senis jau tarsi dantis leduos manin savo veizėtuvus įbedęs! Viduj sudunda debesis audros ir noris trenkti žaibiškai, be...
Romietiška novelė JOSEF WINKLER Ištrauka Josefas Winkleris – vienas garsiausių šių dienų Austrijos rašytojų, sukūręs pasipriešinimo bet kokiai prievartai (valstybės, bažnyčios, patriarchato, tradicijų) literatūrinę koncepciją, kurios esmė – savita kalba, atskleidžianti represinį šių institucijų pobūdį. Rašytojas gimė 1953 m. mažame Austrijos kaimelyje Kameringe. Kaip ir kiti to meto Austrijos kaimeliai, Kameringas buvo skurdus, katalikiškas ir itin konservatyvus. J. Winklerio kūryba –...
SARA POISSON Visai netoli nuo savo namų turime vietą, kurioje pasaulis staiga gali tapti švarus, naujas, smaragdinis, violetinis arba perforuotas. Iš ten galime į pasaulį pažvelgti pro smaragdinės vazos stiklą, violetinės žvakidės briaunai tampant esmine gyvenimo muzikos styga. Galime viską, ką matėme įprastai, išvysti pro raudoną plastikinį koštuvą, jo dugno ar pačios jo esmės skylutes, pro kurias atsiveria pasaulis su daugybe kambarių. Ten staiga išvystame, ko neregėjome, kas mums net nenu...
Iš ciklo „Žymėtos knygos“ STASYS STACEVIČIUS Lyriškai pagiringas rytas Burbiškio dvare netoli Radviliškio per 2012 m. Poezijos pavasarį. Po vakarykštės vakaronės pilname gražių žmonių Aukštaitijos slėnyje dar leido Dievulis man atsimerkti, ir gretimoj lovoj įžiūriu poetą iš Ukrainos Dmitro Lazutkiną, kuris yra dirbęs karatė treneriu, o dabar savo užsandarintame krepšyje turi knygą, pavadinimu „Benzinas“. Ieškau žiebtuvėlio, noriu užsirūkyti, nes praėjo 40 metų nuo Kalantos susidegini...
„Kas paskutinis, tas protingesnis."Iš pokalbių redakcijoje HERKUS KUNČIUS Vlado Braziūno nuotrauka Vikingo kraujas – protėvių šauksmas Trijų veiksmų baleto libretas I veiksmas Baltijos jūra... Iš salos, turinčios vos keletą gyventojų, kasryt keltu į mokyklą keliasi Mergaitė... Vakare ji sugrįžta namo... Kelionė neilga, trunka vos ketvirtį valandos... Žiemą... Rudenį... Siaučiant audroms... Keltui vadovauja dailus kapitonas... Baltaplaukis raudono veido vyras... Jis ka...
ASTRIDA PETRAITYTĖ Ji išgirdo keistą ūžimą – taip, šiuose į tylą sugludusiuose vienkiemio šlamėjimuose–ciksėjimuose–bumpsėjimuose, keistą – ir, persmelkta išgąsčio, kone bėdos nuojautos, padėjo ant suolo dubenį su pjaustomais obuoliais, vis dar spausdama rankoj peilį atsistojo ir įsmeigė akis į kelią: tikrai, link jos švilpė mašina, ji galėjo įmatyti, kad pilka, ir numatyti, kad honda, toji su pagalvėlėm ant galinės sėdynės, an...
MEG WOLITZER Raštelį man perdavė trečiadienį, liepos 20 dieną, be poros minučių trečia. Žinau tikslų laiką, nes tuo metu, kai atsilapojo dvivėrės durys ir pro jas išėjo Povų Sostas, aš kaip tik žiūrėjau į laikrodį ir svarsčiau, ar daktarė V. šiandien dirbs iki vėlumos, kaip kad ji kartais darydavo. Povų Sostą taip praminiau dėl to, kad ji buvo tamsaus ir karališkai egzotiško persų princesės grožio ir, žinoma, dėl to, kad nežinojau jos vardo. Kartais i...