Nuo Konarskio gėlių turgelio iki Santariškių vaikų ligoninės – penkiolika minučių kelio automobiliu. Maždaug per tiek laiko Sinanas padaro keturis kebabus, o Dovilė „Fėjų kepyklėlėje" aptarnauja aštuonis klientus. Kiekvienam po nepilnas dvi minutes. Du klausimus ir du atsakymus. Du „laba diena" ir du „viso gero". Tuomet viskas vyksta labai greitai. Net nepastebiu, kaip du virsta trimis, ir kažkur ties Kalinausko sakiniai pradeda trumpėti, o atsivėrusias tuštumas užpildo balsai galvoje. Da...
Aušvicas yra pasibjaurėtina vieta. Anokia tai naujiena. Prostitucija kaltinama istorija įamžino savo ženklus pačiu brutaliausiu – vizualiu būdu. Susan Sontag teigė, kad iš kiekvienos fotografijos truputį žvelgia mirtis, o vienoj portretų ekspozicijoj Aušvice žvilgsniai suvarpo visą kūną, nepalikdami nė vieno sveiko odos plotelio. Kiekvienas jaučiasi šiek tiek kaltas. Ar tai ir yra ta metafizinė kaltė, kuri nepakeliamu žemės rutulio svoriu traiško kūną? Ar absurdo pajauta, kuri, A. Šliogerio žod...
Arvis Vigulas (g. 1987) – latvių poetas. Jo pirmas eilėraščių rinkinys „Kambarys" (2009) buvo įvertintas ir Poezijos dienų prizu, ir 2009 Literatūros metų premija už geriausią debiutą. Antro rinkinio „5.00" rankraštis pelnė Anos Dagdos premiją (2011), atskira knyga pasirodė 2012-aisiais. 2014 m. Nacionalinės literatūros paramos fondas poetui skyrė stipendiją rengti trečią poezijos rinkinį. A. Vigulas vertė Latvijos rusų poetų, F. Garcios Lorcos, J. Brodskio, W. Whitmano ir kitų autorių kūrinius...
KREGŽDANT MANO SPARNUOČIAMS PAUKŠTYKLĖJE Katinas rutulioja obuolį po medines grindis, rutulioja atsargiai, pilkšvas katinas baltomis letenėlėmis, paskui jo dėmesys nukrypsta į nagų karpyklę, kurią atsargiai pastumdo, tuomet į „Faber Castell" rašiklį, netrukus Ticianas Kycius pasistiebia ant priekinių pėdučių ir nuo kamštinės lentos, skirtos prisegti užrašams, nuotraukoms ir papugų plunksnoms, nusičiumpa smeigtuką, aštrų, žinoma, žaidžia su juo, ir aš stebiuosi, kaip jam nebaisu ir kaip jis ne...
Vakarų žmonija yra sukūrusi keletą pagrindinių, galima sakyti, belaikių egzistencinių tipų, išreiškiančių pamatinę mirtingojo laikyseną šioje Žemėje, kiekvienąsyk savaip nulemiančių žmogaus santykį su nežmogiškumu, su duotimi apskritai arba su nežmogiškumo ir duoties apskritai simbioze, kurią vadinu Jusline Transcendencija. Savaime suprantama, kad į žmogaus santykį su duotimi apskritai patenka ir žmogiškumas, o vienintelė jo vieta yra kalba kaip grynojo žmogiškumo ir grynojo nežmogiškumo sinte...
– Tai čia ta beprotė?– Ne, čia kita.Iš pokalbių redakcijoje...
Povelnickas iš prigimties buvo švelnaus, taikaus būdo. Tačiau gyvenimas taip viską malė, kad žmogus darėsi kaskart ir kasmet vis aršesnis ir aršesnis. – Jonai, – sakydavo jam artimieji ir tolimieji, tad bendradarbiai ir šeima, kitąkart net partija ir vyriausybė. – Jonai, nebūk toks keikūnas. – O kaip nesikeiksi, kad liūdna, – atšaudavo Povelnickas, nesąmoningai pagal Brazdžionį. Jis (Povelnickas) nebuvo nei mūrininkas, nei jūrininkas, bet žodyno nestokojo. Čia ir dabar cituoti nebūtina, svar...
Patarėjas pasakėnet ne į tą atsikišusią ausįbet liaudžiai ir spaudaiseną idėją grubią:vienakulka Tbilisio gatvėjeišspręstų mums Gruziją.Nors granata blia nesprogoatraskime naują progą.Ant kapo greta Zurabopadėsime rožių. Kulkapamokyto turkoturėjo išspręsti popiežių.Per dioksiną – į Ukrainą.Riazanėj Maskvoj pasikrovėme sprogmenis.O dabar smogsim &nb...
Septyni pageltę vokai pateko į mano rankas, kai moteriškė atnešė juos į pašto skyrių ir norėjo atiduoti panelei langelin. Moteris sakė, kad, nusipirkusi butą, šiuos laiškus, adresuotus Albinui B., rado virtuvės spintelėje, išmestoje į bendrabučio koridorių. Albinas buvo ankstesnis kambario savininkas, bet prieš trejetą metų tą būstą pardavė ir išrūko kažin kur į airijas ar norvegijas. Daugiau niekas nieko apie jį nežinojo, bet vis ateidavo jam adresuotų laiškų. Tame bute gyvenę žmonės dėl visa...
(1886–1921) Apsėstasis Nukauto didvyrio skyduDanguj varinis mėnuo rieda.Širdis – lyg veriama kardų,Nujaučia vėl artėjant bėdą. Ginkluota ietimi sunkiaSeniai mana lemtis graudžiojiPlynam lauke, gūdžiam miškeIr mariose mane medžioja. Ir veltui aš užšokt skubuAnt ištikimo žirgo savoIr naktį lekiame abuTankmėn, kur niekas nekeliavo. Vargu, ar kas galės įtartBevardėj pelkėj buvus kovą.Aš ten palūšiu, kaip kaskart,Prieš pratusį laimėt varžovą. Staiga migla akis užplūs,Ir protas apsigau...