...atvėręs langą užlipau ant palangės, persisvėriau, užsikabinau už lango rėmo, pradėjau leistis žemyn. Kelias sekundes pakybojau. Supratęs, kad negaliu nei leistis toliau, nei prisitraukti, pašaukiau mamą. Ji manęs neišgirdo. Pasimuistęs pasileidau. Kūnas krito atsipalaidavęs, lyg nujausdamas, kad lūš „tik“ stuburas. Dar toptelėjo: „Devintas aukštas – ne taip ir aukštai...“ Vėliau – tik spengianti tyla, nors peiliu rėžk. Galybė laiptų, lipu, lipu, užlipu, viršuje durys, belsti nesiryžtu. Atsipeikėjęs išgirstu mamos balsą: „Sesele!“

 

 

Tai ne sapnas. Apskritai sapnus retai prisimenu. Vis dėlto iš 9 aukšto tikrai iškritau. Tuomet lyg koks biesas būtų įrėmęs ginklą į smilkinį... Prieš 12–13 metų. Nuo to laiko nevaikštau. „Sėkmingai“ nusileidau turbūt dėl to, kad kūnas krito horizontaliai, svoris pasiskirstė, nukritau ant žolės. Policininkai sakė, kad žemėje liko sprindžio gylio duobė. Krentant šmėstelėjo mintis: „Ką pasakysiu mamai?“

 

 

Rytas. Rankomis iš pradžių perkeliu kairę, tada – dešinę koją, persėdu į vežimėlį. Atidarau buto duris – į apačią veda 12 stačių laiptų pakopų. Prisilaikydamas turėklo leidžiuosi su vežimėliu atbulomis. Šiais ir kitais laiptais leidžiuosi ir kylu kiekvieną dieną. Kai kur yra keltuvų. Kaip ir visa technika, jie genda, stringa, galų gale – budėtoja nelabai pamena, kaip juos priversti veikti. Kartais leidžiuosi nešiojamas it spinta. Šiandien aplinkiniai nusiteikę gan geranoriškai.

 

 

Karjeros laiptai, laiptai į dangų, gyvenimo laiptai, kuriais kiekvienas kopiame. Gražios metaforos. O kasdienybės laiptai... Aš juos fotografuoju.

 

Eduardo Saprykino nuotraukos iš ciklo „Laiptai“