× Živilė Galdikienė

„Jautriam, atviram, gyvam nervui dažnai užtenka tiesiog būti ten, kur esi“, – aptardama įkvėpimą, savo kūrinių temas tvirtina rašytoja, prozininkė, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė. Introspektyvus pašnekovės žvilgsnis kartu braižo ir universalių žmogiškų patirčių žemėlapius. Kalbame apie veiklumo pervertinimą, profesionalumą ir profaniškumą, įsitvėrimą į dieviškumą, intensyvėjantį vidinį gyvenimą, kai aprimsta kitas – išorinis.

 

Laura Sintija Černiauskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Jūs sakėte: „Menininkas turėtų būti mediumas... Viešpaties įkvėptas. Ne savęs paties, ne piktosios dvasios, nes yra ir tokių menininkų.“ Kada menas gali tapti žalingas jo suvokėjui? Turbūt tai svarstant svarbūs ne tik įkvėpimo šaltiniai?

Žalingas turbūt tampa tada, kai jis destruktyvus. Arba kai pažeidžia moralinį suvokėjo kodeksą. Bet apie tokį meną net nesinori daug kalbėti. Nuo jo geriau laikytis atokiau. 

 

Jums artima novelė, apsakymas, apysaka. Esama leidėjų, kurie vengia trumposios prozos kūrinių, bet romanų rankraščius priima noriai. Kaip manote, kodėl taip yra? Vyrauja skaitytojo diktatas? 

Žinoma, vyrauja komercinių dėsnių diktatas. Nors pati nesusidūriau, kad redaktorius, gavęs trumposios prozos rinkinį, labai raukytųsi. O gal tiesiog raukosi už nugaros. 

 

Kai kurių literatūrologų manymu, jūsų proza artima rašytojos Vandos Juknaitės kūrybinei tematikai. Ar turite rašytojų, į kurių pasaulėvoką, kūrybą, o gal tiesiog draugišką petį atsiremiate tam tikrais momentais? Galbūt pati kartais tampate tuo ramsčiu, petimi kitam rašančiajam?

V. Juknaitės kūrybą vertinu, o ja pačia žaviuosi ir ją branginu. Labai vertinu ir Bitę Vilimaitę, Romualdą Granauską, Marcelijų Martinaitį, Bronių Radzevičių, Antaną Vaičiulaitį, visų dabar nė neatsimenu. Bet ar remiuosi į jų pasaulėvoką ar kūrybą? Man pačiai netikėtai įdomus klausimas... Niūrų rudenį važiuojant autobusu atmintis staiga išskalavo ankstyvą eilėraštį iš pirmosios Sigito Parulskio knygelės: „Aš tyliai kalbėsiu: mūsų namus supa akmenys, vandenys, juodas dangus...“ Jį jaunystėje išmokau atmintinai. Gyvenau su tuo atmintin sugrįžusiu eilėraščiu kone visą lapkritį – pasirodo, vis dar jį moku, tik viena eilutė aptrupėjusi. Dabar mokausi seną Aido Marčėno eilėraštį „Mėnulis senoj vasaroj“. Jame spindi kažkas archetipiška, kažkas, ką norisi įsileisti į savo vidinio gyvenimo apyvartą. Literatūrinės bičiulystės su dabar gyvenančiais autoriais apsiriboja asmeniniais pokalbiais apie gyvenimą. Staiga susivokiau, kad su pažįstamais rašytojais niekada nekalbu apie rašymą. Šiaip, kalbant tik apie kūrybą, literatų lauke jaučiuosi truputį balta varna... O kitam rašančiajam ramsčiu (o gal ir dagiu po uodega) turbūt pabuvau keletą kartų, redaguodama PK serijos knygeles ir debiutantų kūrybą „Metų“ žurnalui. 

 

Viešumoje vis šmėsteli pastebėjimų apie profesionaliosios literatūros kritikos stoką, apie kritikus, aptarnaujančius leidyklas. Kaip situaciją matote jūs – dvylikos knygų autorė, ne vienerius metus dirbanti ir kultūros leidinyje?

Žmogiškojo faktoriaus iš profesionaliosios srities niekaip neištrinsi. Negaliu šnekėti apie leidyklas, tik apie „Metų“ žurnalo virtuvę. Mums rašo saujelė literatūrologų, kurie imasi tai daryti. Kai imasi, prašai, kad ir vėl parašytų. Taip natūraliai susiformuoja burbulai – kuris kokiam leidiniui rašo. Profesionaliojoje kritikoje mes turime keletą darbščiųjų bitelių, kurių mūsų nedidelės tautos literatūroje gal ir užtenka. 

O profesionalumo devalvacija, man regis, yra įsismelkusi į absoliučiai visas šiuolaikinio gyvenimo sritis. Tai naudojimosi technologijomis, kurios teikia prieigą prie specifinės informacijos visiems ir ištrina aiškią ribą tarp profesionalumo ir profaniškumo, pasekmė. Su tuo jau kuris laikas gyvename ir tai niekur nedings. Nedidelis pavyzdys: prieš keletą metų mano vyriausiasis sūnus, mokykloje visiškai spjovęs į tiksliuosius mokslus, susižavėjo aukštąja matematika. Susirado ir nuotoliniu būdu išklausė, išstudijavo aukštosios matematikos kursą, dėstomą Kembridžo universiteto dėstytojų. Ne kaip studentas, o tiesiog kaip klausytojas: tos paskaitos internete yra prieinamos visiems ir jis tai darė tiesiog iš smalsumo arba, kaip sakoma, – dėl savęs. Buvo taip įsigilinęs ir susižavėjęs, kad atvažiavęs į svečius braižė ir braižė mums visokias kreives, kol man galva įskaudo. Išklausęs paskaitų ciklą, jis įgavo žinių ir šiokių tokių įgūdžių spręsti aukštosios matematikos uždavinius, tačiau neturėjo parašęs kursinio darbo, taigi neturėjo ir jokio oficialaus savo žinių įvertinimo. Klausimas: koks jo išsilavinimas? Oficialiai – kol kas vidurinis. Ar vidurinis išsilavinimas atspindi jo žinias ir įgytus gebėjimus spręsti aukštosios matematikos uždavinius? Ne. Ir dabar tokių žmonių daugėja. Oficialusis išsilavinimas tebėra svarbus, jei nori gerai įsidarbinti, turėti ateities garantijų, socialinį saugumą ir panašiai. Tačiau daugėja alternatyvų mokytis, semtis specifinių žinių, ir žmonės tuo naudojasi, kad paskui galėtų dirbti kokiais nors korepetitoriais, gyvenimo treneriais, jogos instruktoriais, kūrybinio rašymo mokytojais ir taip toliau. Kitaip sakant – dirbti sau, užsukti kokį nors versliuką, kuriame niekam nereikės rodyti popierėlio, patvirtinančio tavo tikrąjį išsilavinimą. Tokiame kontekste darosi vis mažiau aišku, kas yra profesionalumas, o kas – ne. Ši situacija neišvengiamai palietė ir literatūros lauką. Dabar juk plačiai juokaujama: rašo visi, kas netingi. Aktoriai, žurnalistai, dailininkai, medikai, žmonės iš įvairių sričių. Asmuo, išleidęs pirmąją knygą, jau tituluojamas rašytoju. Pagal šią logiką esu ne tas, kokios profesijos mokiausi, bet tas, ką darau. Parašiau knygą – vadinasi, rašytojas. Suvaidinau spektaklyje ar filme – vadinasi, aktorius. Nors įgijau vadybininko ar statybininko išsilavinimą, bet režisierius mane pakvietė dėl tinkamo tipažo ir panašiai. Anksčiau tai glumindavo ir piktindavo, o dabar, atrodo, pamažu įsikertu, kad toks mūsų laikmečio bruožas. Ko gero, reikia su tuo susitaikyti ir priimti, nes kitaip jau nebus.

 

Grįžkime prie jūsų kūrybos ir gyvenimiškų kontekstų. Naujausios knygos esuke „Szaukzstelis“ rašote, kad protėvių žemė – Gaidės kaimas, sodyba, gamta aplink yra „gal net mano tikrasis, buvimo gyvenimas, o įsikibimai – mieste“. Kaip jautriam žmogui, kūrėjai pavyksta nepamesti savęs miesto įsikibimuose, greitėjančiame pasaulyje? Galbūt ir mieste gebate likti to triukšmo, lėkimo pakraštėliuose – toliau nuo uragano akies?

Tai pavyksta, tai nepavyksta... Kartais, atrodo, esu visai netoli išprotėjimo. Matau, kad ir kiti panašiai gyvena. Mane gelbsti kasdienė malda ir dažni sakramentai – jie sulėtina, sugrąžina tapatybę, primindami, jog vis dėlto esu ne šio pasaulio. Tai padeda kurį laiką nepulti į tą pasaulį stačia galva. Žodžiu, kasdienės kovos ir pastangos už ramybės ir džiaugsmo akimirkas. Man tikrasis gyvenimas – tas tykusis, vidinis, kai turiu laiko ir šiokias tokias sąlygas nusileisti į savo gilųjį vidų ir visus kasdienybės judesius atlikti iš ten. Taip dažniausiai nutinka vasarą kaime. Mieste – rečiau, bet ir čia pasitaiko išgyventi tokius periodus. Miestas mane labai greitai ištraukia į išorę, versdamas veikti daugiau, nei pakelia mano prigimtis, įteigdamas, kad visa tai ir yra tikrasis gyvenimas. Na, kad ne. Liūdna girdėti, kaip žinomi žmonės giriasi daugybe savo veiklų. Suprask, esu vertingas, nes gaunu darbo pasiūlymų, vos spėju suktis, neturiu kada atostogauti. Atkreipkite dėmesį: tą patį ir kone tokiais pačiais žodžiais duodami interviu šneka absoliučiai visi. Tai pateikiama kaip sėkmingo, pavyzdingo gyvenimo modelis. Aš čia matau ką kita: žmonių sąmonė stipriai paveikta melo, kad vertingas esi tik dirbdamas dešimt darbų. Esame taip atpratę daryti mažiau, bet giliau, kad mūsų lėkimas veda į absoliutų išsekimą ir savinaiką. Ir baisiausias momentas man čia atrodo ne tas, kad žmonės pervargę, bet kad jie apkvailinti ir nuoširdžiai galvoja turintys kuo pasigirti... Netikiu tokia laime. Esu vertinga ne dėl to, ką ir kiek darau. Esu vertinga todėl, kad esu. Manieji esukai yra persunkti šia žinia. Intensyviausiai patiriu, kad gyvenu, kai nedarau nieko ypatinga. Eidama mišku. Važiuodama dviračiu ir staiga apimta pašėlusio džiaugsmo, kad net norisi rėkti. Laistydama gėles, kurios tarytum atsidėkodamos už tai pakvimpa. Vakare kaime drybsodama lauko kėdėje ir su visa mane supančia gyvąja gamta išgyvendama, kaip išeina diena ir ateina naktis. Kaime taip išlydžiu absoliučiai kiekvieną, net šaltą ir lietingą dieną – kitaip man kažkodėl atrodo, kad prarandu labai svarbią savo gyvenimo žemėje dalį. Beje, šis pavasaris buvo kaip niekada prisotintas įvykių, žmonių, „Džiaugsmyno“ pristatymų, interviu, kelionių, naujų pažinčių. Įdomiausia, kad visam tam šaršalui pagaliau slūgstant supratau: per gausūs išoriniai įvykiai nėra mano tikrasis gyvenimas, priešingai – tik nuo jo atitraukia. Negalėčiau taip visą laiką. Esu kontempliatyvios prigimties. Per ilgas buvimas išorėje mane išderina, išdrasko, apvagia. Todėl jau laukiu nesulaukiu, kada vaikams baigsis mokslo metai, ir pagaliau išsprūsim į savo vasaros žemę, kurioje galėsime neturėti jokių didelių planų ir tiesiog būsime savimi. 

 

Jūsų kūriniuose gana ryškūs kaltės, kančios, apsivalymo, atleidimo motyvai. Atsigręžiama ir į mažutėlius: vienišą mamą, vaiką, paraščių žmogų. Kur semiatės temų? Kokių spalvų kuriant įlieja pats gyvenimas: motinystės patirtys, tikėjimo išpažinimas?

Nieko specialiai nedarau, tiesiog esu atvira tikrovei. Gyvenimas pats ištinka, jo patirčių diapazonas – begalinis. Savaime nuolat viską stebiu: žmonės man įdomūs, gyvūnai, paukščiai man įdomūs ir brangūs kaip Dievo kūriniai, gamta neapsakomai, nepasotinamai graži ir psalmiška. Kalbėtis su žmogumi – bet kuriuo ir apie bet ką – kas kartą yra įvykis, net jeigu pokalbis atrodo paviršutiniškas. Paprastai ištransliuojame apie save daugiau, negu mums atrodo, daugiau, negu pasakome žodžiais. Kaskart – tai dviejų planetų susitikimas, dviejų pasaulių priartėjimas. Kiti – visokie, įvairios būties formos – tai toks neišsemiamas lobynas, kurio iš mūsų niekas neatims. Taigi mane užpildo, nusineša, įkvepia pati paprasčiausia kasdiena. Neseniai kažkas mano aplinkoje pasvarstė, kad galbūt rašytojui reikėtų daug keliauti, patirti ką nors ypatinga... Nežinau. Kelionės ir visokios nekasdienės patirtys – puiku, ačiū už jas, bet mano patirtis sako, kad jautriam, atviram, gyvam nervui dažnai užtenka tiesiog būti ten, kur esi. Jokių specialių reikalavimų. 

 

„Žiūrėdama į tave regiu, kokie mes buvome sumanyti“, – citata iš jūsų romano „Šulinys“. Greta man suskamba Olgos Tokarczuk romano „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ mintis: „Kai žiūri į kai kuriuos žmones, gerklę sugniaužia graudulys (...). Atrodo, tarsi jie būtų išsaugoję tą seniai prarastą mūsų nekaltybę (...), dar ne iki galo sudarkyti Nuopuolio.“ Dvelkteli pirmapradžio tyrumo ilgesiu... Kaip dabarties kontekstuose nenužmogėti, neapaugti nesuskaldomu cinizmo, pykčio kiautu?

Visų pirma reikia šito norėti ir turbūt siekti. Gal kuo dažniau ir sąmoningiau gyventi iš savo vidinio vaiko išteklių. Žinoma, jeigu tas vaikas apysveikis, nes kartais vidinis vaikas yra toks sužeistas, kad jį baisu pakrutinti... Universalaus recepto visgi nepasakysiu. Man pačiai padeda įsitvėrimas į dieviškumą, santykio su Juo palaikymas. Per Jį stengiuosi matyti, pasitikrinti ir palaikyti visus savo žmogiškuosius santykius. Vos tik nejučia sukeičiu šią tvarką vietomis, imu kalbėti ir daryti nesąmones. 

 

Ar rašytojas turi pareigą liudyti arba kvestionuoti savo gyvenamo laiko tikrovę? Gal tai vienaip ar kitaip vyksta savaime? Klausdama galvoje turiu ir vieną lenkų nobelistės Wisławos Szymborskos eilėraštį, kuriame suskamba mintis, kad ir apolitinio eilėraščio eilutės yra politinės.

Manau, kurdamas menininkas neturi absoliučiai jokių pareigų. Sąjūdžio laikai buvo trumpas specifinis laikotarpis, ir jis praėjo. Dabar skaitome karo paveiktų Ukrainos (ir kitų tautų) poetų kūrybą, bet tie tekstai – labiau emocinė reakcija, košmaro liudijimas, nereflektyvi, ne visai apdorota medžiaga, ir tai savaime suprantama. Jie parašyti ne iš pareigos, bet iš būtinybės. Apskritai menininkas turi absoliučią laisvę ir tam tikrą vidinę programą, dažniausiai veikiančią jo kūrybą pasąmoningai. Liudyti ir kvestionuoti savo laikmetį – jokia pareiga, tai vyksta savaime jau vien todėl, kad esame savojo laiko vaikai. Toliau kiekvienas menininkas pats sprendžia, kaip toli nori siekti. Tačiau įsitikinimas, kad privalai šviesti, išjudinti, reaguoti, paveikti – vai koks slidus dalykėlis... Žinoma, daug priklauso nuo natūros. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad svarbiausi dalykai pasidaro tykiai, natūraliai, nesusireikšminus. Bet, tarkime, Aušra Kaziliūnaitė su tuo gali visiškai nesutikti. Tiesiog laikmetis išsirašo manimi tiek, kiek išsirašo. Savaime, kaip ir sakote. Pati adresuoju savo tekstus amžinajam žmogui, tai jo daliai, kuri niekada nemirs.  

 

Jūsų kūrybos amplitudė išties plati: parašėte prozos kūrinių ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, paaugliams, išleista jūsų eilėraščių knyga. Kur link jūsų kūrybinis gyvenimas teka dabar? Galbūt kyla naujų sumanymų?

Atrodo, artimiausius metus gryninsiu ir įsitvirtinsiu su tuo man pačiai iki galo dar nesuvoktu žanru, kokiu parašytas ,,Džiaugsmynas“. Turiu naujos knygos užuomazgas – temą, preliminarią struktūrą, kuri greičiausiai dar kis, tekstų žvynelius. Tai vyksta lėtai, apčiuopom. Juntu, tam, kad galėčiau rašyti, turiu visų pirma būti pripildyta gyvenimo turinio. Tada savaime tarsi pernokęs vaisius atiduosiu sultis. O intensyviai gyventi, kaip jau sakiau, man visų pirma reiškia vidinį gyvenimą, kuris suaktyvėja tada, kai aprimsta išorinis. 

 

Leisiu sau pasakyti, kad esate bene viena labiausiai pripažintų, apdovanotų šiuolaikinių lietuvių autorių. Neseniai pelnėte Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją už naujausią esukų knygą „Džiaugsmynas“. Ar pojūtis bei požiūris į išorinį jūsų kūrybos įvertinimą bėgant laikui kinta? 

Dėkoju, kad mane tokia laikote. Jeigu klausiate, kaip reaguoju į premijas, nieko originalaus nepasakysiu – tas dėmesys visada malonus, o pinigų visada reikia. Dėl kritikų vertinimo pristatant „Šulinį“ labai taikliai pasakė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas: „Na, nesiseka Černiauskaitei su kritikų simpatijomis, ir nesuprasi – kodėl.“ Bet aš jau seniai su tuo apsipratusi. Turbūt ilgainiui tik tai ir pasikeitė. Kai po kokio renginio prieina skaitytoja ir sako: „Mudvi nepažįstamos, bet labai noriu jus apkabinti“, – tai man yra didžiausias įvertinimas. Aš rašau šiems žmonėms. 

 

„Džiaugsmyno“ motyvais: kas dabar yra jūsų kasdienybės stebuklas?

Na, vargų ciklas apsisuko, atėjo malonių laikas. Dar sunku pasakyti, ką jos atneša. Pernai vasarą palaidojom mamą, ir su šia patirtimi priartėjo dar vienas man visai naujas mirties atspalvis, jos realumas, ar, kaip turbūt pasakytų šv. Pranciškus Asyžietis, – seserystė. Atsargiai mėginu apsiprasti su mintimi, kad kita juk visai galiu būti ir aš. Mėginu to neišsigąsti, bet įsileisti ir iškontempliuoti, kiek įmanoma. Mirtis, kuri ateina ir tave pasiima, – irgi stebuklas. O šiaip viduje vėl patyliukais bręsta kažkoks virsmas, naujo etapo nuojauta. Vis vertiesi žmogus ir vertiesi kažkur, į nuostabią nežinią. 

 

Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.