Iš pat ryto, prieš darbą, susitinku su Tatjana dekadentiškoje art deco stiliaus kavinėje, kažkur Hagoje. Brangu nesvietiškai, vis dėlto pusiau sostinė, bet vardadienio tortas mums – šventas reikalas, ypač tas šokoladinis, truputį primenantis iš vaikystės gerai pažįstamą paukščių pieną. Įsitaisome vis dar apytuštėje terasoje, įsiplepame kaip visada lyginamuoju Lietuvos, Bulgarijos, Olandijos metodu apie viską ir nieką. P...
× Lina Laura Švedaitė Fotografas Algimantas Kunčius rašė: „Niekad neateis laikas, kuomet apie Vilnių bus jau viskas pasakyta.“ Jis nuolat keičiasi – skverai ir parkai velkasi naujus apdarus, verčiami senieji medžiai, paminklai, dygsta nauji pastatai, kvartalai. Iš pirmo žvilgsnio, rodos, gražinasi. O galbūt nevykusiai bando pudruoti atminties įtrūkius? Apie tai kalbamės su menotyrininke, Vilniaus gyventoja Agne Narušyte. &n...
Žvarbaus 2013-ųjų lapkričio gale drauge su Eimuntu Nekrošiumi skridome į Varšuvą derėtis dėl Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ pastatymo jų Nacionaliniame teatre. Penketą vakarų iš eilės eidavom žiūrėti spektaklių, po kurių prieš miegą Eimis storame languotame sąsiuviny detaliai aprašydavo kiekvieną scenoje pasirodžiusį aktorių. Sykiu pataikėme į garsiausio nūdienos lenkų kompozitoriaus Krzystofo Pendereckio 80-mečio iškilmes: buvome ap...
Remis Ščerbauskas. „Kaunas“, 2014 Remis Ščerbauskas. „Kaunas“, 2017...
Dabar atnaujinamos visų dalykų mokymo mokykloje programos. Bene daugiausia diskusijų kyla, kokia turi būti lietuvių kalbos ir literatūros programa. Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui. Susiklosčiusi situacija primena estetiniuose posūkiuose vykus...
Guliu po raudonais dryžiais išvagota kaldra. Vatine. Tada buvo tik kaldros, antklodės atsirado gerokai vėliau... Po ja miegojau gerą dešimtmetį – XX a. 9 dešimtmetį, o ir vėliau. Gera, tebūnie, antklodė – nieko nepasakysi – tada geresnių ir nebuvo. Tik niekaip nesuprasdavau, kodėl ji visa išmarginta užrašais „MASKVA 1980“ ir „МОСКВА 1980“. Rytais kone iki išprotėjimo skaitydavau tą „Maskva M...
TAIP?! Taigi atsijojo mums kasmetinę Nacionalinę kultūrą. Griebiu išsyk nugaras trinti: Saulius Tomas Kondrotas. Talentingas LTSR rašytojas, su LR nenorėjęs turėti nieko bendro. Jau daug dešimtmečių nebe rašytojas. Logiškai mąstant, kodėl ne Škėmai, ne Radauskui? Gintaras Balčytis. Vienas iš daugelio griaunančių ir statančių. Vilkaviškis, žinoma, jėga. Janas Vitoldas Tomaševičius. LTSR kino operatorius, filmavęs mūsų kino paveld...
Gatvės fotografija man – fotoakimi įdomiai iškadruota ir užfiksuota nesurežisuota kasdienybė (pamačiau, paspaudžiau, užfiksavau). Taip žmonės ir daiktai akimirkai sustabdomi unikaliame, niekada nebepasikartosiančiame kadre, kuriame ne tik faktografinė dokumentika, bet ir kažkas daugiau – kadre esančiųjų subjektų bei objektų (meta)fiziniai, kompoziciniai, emociniai santykiai, kuriantys istoriją. O rūkas – fotografų bei įvairaus plauko romantikų svajon...
Laikas yra nuostabus mokytojas, deja, užmušantis savo mokinius. Hector Berlioz Mokyklos suolas. Matematikos mokytojas rašo baltai ant juodo. Sako, čia grynakraujė poezija. Nieko nesuprantu, jau praėjusiais metais nesupratau. Laikrodžio rodyklės juda skausmingai lėtai. Skaičiuoju laiką atgal, skaičiuoju, kiek liko iki pamokos pabaigos, kiek – iki penktadienio, iki atostogų – sėkmingai vystosi suaugusio piliečio įprotis. Volaite’as jau seniai ra&sc...