Aktualiausioji tema šioje knygoje – pasaulio pabaiga, kuriai pasaulis ruošėsi besibaigiant 1999-iesiems ir kurią, regis, išpranašavo Nostradamas. Tačiau ją pilku déjà vu sluoksniu jau užklojo 2012 m. pranašauta pasaulio pabaiga, sieta su besibaigiančiu majų kalendoriumi. Negana to, po truputį esame pratinami prie minties, kad kita pasaulio pabaiga bus 2036 m., o ją sukels į Žemę įsirėžęs asteroidas Apofis. Visos šios deklaruojamos pasaulio pabaigos – įkyri ir neišvengiama reklama, skatinanti beatodairiškai vartoti ir negalvoti apie rytdieną. Kita vertus, nuolatinėje pasaulio pabaigos akivaizdoje prasmės tarsi netenka net moraliniai įsipareigojimai, žmogiškos vertybės ir pati žmogaus egzistencija; baimės bei įtarumo prisotintoje atmosferoje susiformuoja „laisvė“ elgtis taip, kaip liepia instinktas, o ne protas ir sąžinė.

Visa laimė, kad žodis „aktualus“ ne visada reiškia tai, kas svarbiausia ar svariausia. Taigi žaviame ir iš pirmo žvilgsnio labai paprastame Akvilinos Cicėnaitės romane paaugliams „Kad mane pamatytum“ pasaulio pabaiga tėra širma, purpurinė teatro užuolaida, kurios fone vyksta paprasti, kasdieniški, bet labai svarbūs dalykai.

Pasakojimas nepretenzingas, be siužeto vingrybių ir kompozicijos triukų ar neįtikėtinų metamorfozių, nors esama ir teatrinio dialogo forma parašytų teksto intarpų, o pasakojimo laikas – ne linijinis. Viskas labai kasdieniška, net kiek nuobodu – taip gali pasirodyti jaunam skaitytojui, kurį žavi fantasy stiliaus nuotykiai, niūrūs distopiniai pasauliai, puošni kalba (ypač būdvardžiai), siužeto dinamika ir nesudėtinga veikėjų psichologija, orientuota daugiau į asmeninį susitapatinimą nei empatiją.

Tačiau A. Cicėnaitės knygos paprastumas apgaulingas. Taip paprastai rašyti nėra lengva, ypač apie banalią kasdienybę, kurioje, regis, ničnieko įdomaus nenutinka. Toks rašymas reikalauja autentiškos patirties ir išminties (žinoma, ne tik iš rašytojo, bet ir iš skaitytojo). Paauglės Gilės pasaulis nėra labai didelis: gimtasis miestas, mokykla, šeima, draugai ir teatras. Atrodo, Gilei to pasaulio užtenka, jame jaučiasi laiminga. Tik norėdama įtikti reikliai močiutei, kuri nuolat tvirtina, kad būtina „domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje“ (p. 16), mergaitė skaito laikraštį, kuriame pateikiamos plačiojo pasaulio naujienos. Naujienas ji priima adekvačiai – kaip vaikas, kuriam visa tai pakankamai tolima ir svetima. Gilei daug labiau rūpi, kas vyksta šalia, kaip keičiasi jos aplinka. Išsiskiria tėvai, geriausia draugė atima išsvajotą vaidmenį, Gilė nesusišneka su broliu, negali pakęsti mamos sugyventinio.

 

Akvilina Cicėnaitė. „Kad mane pamatytum“. – V.: „Alma littera“, 2020

 

Štai tada virš mergaitės galvos pakimba pasaulio pabaigos nuojauta, pasaulis tampa nejaukus ir gąsdinantis. Situacija perteikiama subtiliai simboliškai, suteikiant mamai savotišką aklumo žymę: mama, susižavėjusi Rytų ezoterika ir neatpažįstamai pasikeitusi, Gilės nebepastebi, nebeišgirsta, jos nebesusikalba.    Mama Gilės nebemato, o tai tikrai svarbi priežastis pasaulio pabaigai įvykti. Nes Gilę ir mamą jungia gilus dvasinis ryšys, pasitikėjimas ir supratimas, meilė poezijai ir teatrui. Niekas taip gerai nesupranta Gilės troškimo būti aktore kaip mama ir niekas taip nuoširdžiai neskaito mamos eilėraščių kaip Gilė. Bet rytietišku dvasingumu susižavėjusi ir tokį pat ezoterikos apžlibintą draugą susiradusi mama tampa svetima. Pasaulis šąla ir tuštėja, jį kloja pragaišties šešėlis. Kad pasaulis būtų išgelbėtas, tetrūksta tiek nedaug – kad mane pamatytum.

Ir, žinoma, kad sugrįžtum namo. Namai šiuo atveju irgi turi subtilią simbolinę reikšmę: tai erdvė, kurioje išsigelbstima, pasveikstama, kurioje pasisemiama jėgų ištverti, kurioje gyvena poezija, sapnai ir troškimai. „Mama, grįžk pas mane. Grįžk į miestą. Grįžk namo“ (p. 133). Regis, namų erdvė tokia nedidelė, ankšta, bet joje išsiskleidžia visas dvasinis žmogaus „aš“. Šiai erdvei priešinama neapčiuopiama ir neįvardijama ezoterinė erdvė, apie kurią nuolat svaičioja mama – Gilė jos kalbas vadina „žiniomis iš kosmoso“ (p. 91). Neprijaukintas, laukinis atrodo ir mamos sugyventinio Kurmio kaimas, tikra tremties vieta, iš kurios Gilė su broliu nori kuo greičiau pabėgti. It koks marsietis atrodo Kurmio senelis, kuris 10 metų neišeina iš trobos laukdamas, kad grįš rusai ir „įves tvarką“. Svetima ir keista Kurmio motina, kiauras dienas spoksanti į televizorių. Jie lyg asteroidai skrieja aplink Gilės pasaulį atspindėdami vien blankią saulės šviesą.

Autorė elgiasi išmintingai nenurašydama šių veikėjų, nepaversdama jų paviršutiniškomis keistybių iliustracijomis. Ir Kurmis, ir jo motina, ir senelis yra tragikomiški personažai, laukiantys iš skaitytojo ne tik pašaipos, bet ir empatijos. Kaip ir Kosto, Gilės klasės draugo ir dramos būrelio nario, brolis Brisius bei jo ne itin sėkminga grupė „Brisiaus galas“ (peripetijos, susijusios su Gilės pabėgimu iš namų, pažintimi su Brisiumi bei jo grupe, Gilės nakvynė vaikų darželio patalpose – vieni žaviausių ir linksmiausių knygos puslapių).

Įtikina ir tai, kad autorė į savo personažus žvelgia atlaidžiai, švelniai, neieško efektingų pabaigos sprendimų. Perskaičius knygą nesi tikras, jog mama grįžo į protą dėl to, kad Gilė pabėgo iš namų ar kad būtent dėl „prarasto vaiko“ mama išsiskyrė su Kurmiu. Lieka neaišku ir tai, ar Kurmis tikrai išprotėjo nesulaukęs pasaulio pabaigos, kuriai šitaip uoliai ruošėsi medituodamas ir kimšdamas į rūsį maisto atsargas. Galima net suabejoti, ar tikrai Gilė taps aktore, nors nuostabiai suvaidino iš draugės „atsiimtą“ vaidmenį. Nes svarbiausia, kad „galiausiai grįžome namo“, o mama „pagaliau ėmė mane pastebėti“ (p. 181).

Manau, šis santūrus sakinys turi gilią potekstę. Daug gilesnę, nei anksčiau Gilei ištarti mamos žodžiai „Aš niekada nesiliausiu tavęs mylėjusi“ (p. 172), nes sakyti – maža, reikia pamatyti tą, kuriam tai sakai. Pamatymas šios knygos kontekste ne kartą atsiveria kaip simbolis, įkūnijantis ne fizinį pojūtį, o dvasinį ryšį. Dėl autorės talento pamatome ir kitus veikėjus: pa­kvaišusį Kurmį, Kurmio gelbėti išbėgusią motiną, motinos gelbėti išėjusį senelį. Jie – ne svetimi kosminiai objektai, o žmonės, kuriuos tebesieja žmogiški ryšiai.

Taigi galų gale pasaulio pabaiga neįvyksta, purpurinis jos įvykių fonas, kaip ir dera, nėra baisus, o tragikomiškas, gal net linksmas. „[D]angus trykšta spalvomis, ausys plyšta nuo garsų, dūžta stiklas ir sproginėja petardos (...) kažkoks mulkis man į ausį sustunga: „Su Naujaisiais!“ (p. 5) Bet kodėl pasaulio pabaigą turime įsivaizduoti kaip Naujųjų metų fejerverkus? Kaip asteroido trenksmą? Marsiečių įsiveržimą? Mašinų maištą?.. Pabaiga gali ateiti labai tyliai tada, kai jos visai nesitikėsi. Kaip rašė T. S. Eliotas, pasaulis baigiasi ne sprogimu, o inkštimu. Užtenka, kad nebematytum to, ką turėtumei regėti ne vien akimis, bet ir visa savo siela.