Trys knygos per vienerius metus. Tokiu produktyvumu negalėtų pasigirti net dauguma savilaidininkų. O pradedanti vaikų ir paauglių literatūros kūrėja Rebeka Una sugebėjo per 2016-uosius išleisti tris knygas vienose didžiausių šalies leidyklų. Nežinia, ar knygos parašytos vienu metu, ar ištrauktos iš stalčių – apie juose slypinčius nebaigtus rankraščius rašytoja yra užsiminusi interviu kultūros svetainei „Meno bangos“¹. Tad žvilgtelkim, kaip pavyko.

Rebeka Una. „Pijus ir Nikolas: visų laikų istorija“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Kalėdinės istorijos tradiciškai knygynus užplūsta artėjant didžiajam piniginių tuštinimo sezonui prieš žiemos šventes. Tarp įvairaus kičo pasirodo ir viena kita dėmesio verta proginė vaikų literatūros knyga: prieš kelerius metus tai buvo Marco Leilo „Kalėdų istorija“, šiemet – reikšmingiausio vertimo vaikams titulą pelniusi Matto Haigo „Kaip Kalėdų Berniukas tėčio ieškojo“. Prieš šventes buvo išleista ir kalėdinė R. Unos apysaka „Pijus ir Nikolas: visų laikų istorija“.

Tai pozityvumu ir krikščioniška dvasia persmelkta knyga apie šešiametį Pijų, kurį vieną naktį aplanko keistas berniukas Nikolas ir pakviečia keliauti drauge dalyti dovanų. Netrukus paaiškėja, kad kaip mįslė pasirodęs Nikolas –­ prieš 1700 m. žemėje gyvenęs žmogus (dabar gyvena danguje). Matydamas aplink daug skurdo ir neteisybės jis ėmėsi slapčia daryti gerus darbus – dovanoti ropę, miltų ar skatikų. Atvirai pasakoma, kad tai šventasis Mikalojus, nors, kaip pastebi prof. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „gerose vaikų knygose būtinai jų (paslapčių, – E. B.) rasim, ir versdami puslapį po puslapio galiausiai įminsim. Labai gerose – kažkas liks neatskleista, nes iš tiesų gilūs dalykai priklauso neatsiveriančių paslapčių sferai. Rebekos Unos knygoje tokia iki galo neatskleista paslaptimi galėjo likti Nikolas“.²

Pijus, naktimis keliaudamas su Mikalojumi, sužino ir išmoksta šį tą nauja: jam atsiveria neturtingųjų ir nelaimingųjų, su kuriais iki tol nebuvo susidūręs, kasdienybė, sužino apie paties šv. Mikalojaus gyvenimą, dalijimosi džiaugsmą. Taip pat, kad dovanos būna ne tik materialios – tai ir geros mintys, maldos, o gerus darbus galima daryti ištisus metus ir tam nereikia stebuklingų aplinkybių.

Kūrinio struktūra noveliška – kiek­vienas skyrius žymi vis kitą Pijaus ir Nikolo naktinį susitikimą. Keli trumpi dieninio Pijaus gyvenimo fragmentai nusako berniuko gyvenamąją aplinką, tačiau iš esmės mažareikšmiai. Tokia struktūra dažna mažesniesiems skirtoje literatūroje, ji diktuoja tinkamą skaitymo ritmą ir trukmę (pvz., kasdien po skyrių) ir leidžia neužmiršti istorijos vingių, nes jau pažįstamame pasaulyje išryškinamas naujas nutikimas, o kartais ir moralas. Prisiminkite tokios pat struktūros Astridos Lindgren „Mūsų visų Madikę“, kai kiekvienas šios knygos skyrius atveria kažką nauja ir netikėta. Deja, Unai pritrūko sumanymų, tad skyriai blankūs ir mažai kuo skiriasi vieni nuo kitų: kas kartą aplankomi kiti vaikai, suaugusieji ir net gyvūnai, tačiau nieko ypatinga nenutinka. Moralas, vaiko jausena, nuotykis ir įgyjama patirtis kone tokie patys, todėl dar neįpusėjus darosi nuobodu.

Bėda, kai dėl idėjos aukojami vaikų literatūrai tokie svarbūs literatūriškumas, siužetas, išmonė, nuotykiai, žaidimai, užuominos, o vietoje jų siūloma gana paviršutiniška moralitė. Paviršutiniška, nes viskas patiekta ant lėkštutės –­ Nikolas it mokytojas aiškiai nurodo kryptį, kuria Pijui reikia eiti, o šis ja ir eina. Todėl ir skaitytojui nelieka erdvės augti, bręsti kartu su veikėjais –­ viską tuojau paaiškina pasakotojas: „Ar žinai, kas yra tikra dovana? Tikra dovana – ne ta, kurios negaila atiduoti, nes jos nemėgsti (...). Tikra dovana –­ kai atiduodi tai, kas tikrai brangu, beveik brangiausia“ (p. 43).

Negelbsti ir tai, kad veikia ne charakteriai, o tipažai. Nors bandoma individualizuoti Pijų, tačiau nuolat pabrėžiamas stereotipiškas jo vaikiškumas, žinių stoka. Nuobodu eilinį kartą skaityti, kad Pijus nesidėtų keistos ir nepatogios Nikolo kepurės arba kad jis labai berniukiškas. Įdomumo neprideda ir tai, kad neįvyksta jokia veikėjo charakterio metamorfozė – nuo pat pradžių iki pabaigos jis geras ir paklusnus vaikas.

Manau, ši knyga galėtų tapti visai neblogu apsakymu, jei apimtis būtų bent du tris kartus sumažinta, o jei dar gausiai ir gerai iliustruota...

 

Rebeka Una. „Barbora ir Pelkių Senelis. Keisčiausias dalykas, įvykęs Ąžuolyne“. – V.: „Alma littera“, 2016.

Ar svarbu tikėti antgamtiška, fantastiška būtybe, klausiama Unos knygoje „Barbora ir Pelkių Senelis“.

Apysaka-pasaka, kaip ir „Pijus ir Nikolas“, tarpinio žanro, pakibusi tarp rea­lybės, pasakos ir vaiko sapno, kuriame nemažai nonsenso elementų. Devyniolikmetė Jurga savo jaunėlei sesutei Barborai nuo mažumės seka jaukias istorijas: „Ąžuolyną paverčiau ištisa stebuklų karalyste, jame kalbėjo visi, kurie buvo ne žmonės: Ilgaūsis Gluosnis, Skruzdėlės ir Vabalai“ (p. 16). Taip Jurga ne tik puoselėja pomėgį pasakoti, palaiko ypatingą santykį su seserimi, bet ir leidžia vaikui patirti stebuklų kupiną vaikystę, kai fantaziją nuo realybės skiria tik plona linija.

Netikėtai viena iš pasakų išsipildo –­ Barbora ima regėti Jurgos išgalvotą personažą Pelkių Senelį. Jis priklauso šakalėnų giminei, gyvenančiai čia pat, Kaune, po Ąžuolyno pelke. Ir Barbora, ir Pelkių Senelis mažai ką žino vienas apie kito pasaulius, o iki susitikimo nelabai ir tikėjo vieni kitų egzistavimu (nors iš kur tuomet taisyklės, kaip elgtis su žmonėmis, arba Senelio braižomas žmonių pasaulio žemėlapis?). Šakalėnas nori kuo daugiau sužinoti apie žmones, o Barbora noriai imasi pildyti bičiulio įnorius. Jiedu patiria įvairių juokinančių ir stebinančių nuotykių, nesusipratimų. Jaunasis skaitytojas, kartu su Barbora, neretai ir sugluminamas, nes tenka antropologo žvilgsniu pažvelgti į savo paties pasaulį, į savaime suprantamus dalykus, kuriuos suvokti bandantis Senelis parodo iš savo perspektyvos.

Susitikimai su žmonių pasauliui nepriklausančiomis būtybėmis skatina kritiką. Griežtai žvelgiama į vaikų saugumu nepakankamai besirūpinančius tėvus, aplinkos taršą, nelygybę. Tačiau ne visa kritika adekvati. Pavyzdžiui, Pelkių Senelis baisisi „vargšes višteles“ valgančiais žmonėmis (p. 189), sako, kad gyvūnų neišnaudoja (p. 216), bet didžiuojasi įdarytų sliekų ir troškintų sraigių receptais (p. 216)...

Ypač kritikuojami suaugusieji. Jie regimi kaip sustabarėję, bailūs, negebantys atsipalaiduoti ir patirti stebuklų. O vaikai – laisvi ir galintys tikėti. Neatsitiktinai Pelkių Senelis bendrauja būtent su aštuonmete, o vyresnėlei Jurgai tenka pajusti jo esatį, bet ne jį pažinti. Vis dėlto Barboros ir Pelkių Senelio draugystė veikia ir suaugusiuosius – tėvus, kaimynus ir kt. Net neregimas šakalėnas primena vaikystės stebuklą, teikia šiek tiek žaismingumo ir laisvės.

Knygos pabaiga graži, bet nuspėjama: „Vaikas pamirš mane. Kitaip jis negalėtų gyventi rimtame pasaulyje“ (p. 435). Taigi Barbora suaugs ir pamirš pasaką, tačiau tai, ko išmoko vaikystėje ja tikėdama, t. y. susidraugavusi su Pelkių Seneliu, liks jos dalimi.

Palyginus su „Pijumi ir Nikolu“, ši knyga itin žaisminga, personažai intriguoja, turi individualių savybių. Jurga – švelnus jaunas žmogus, patiriantis perėjimo į suaugusiųjų pasaulį įtampą. Ji dar ne visai pamiršo vaikystę, stebisi keistais įvykiais, bet palaiko sesutę, nors ir bando racionalizuoti protui nepavaldžias patirtis. Barbora, kuri pakaitomis su sese pasakoja knygos istoriją, padūkusi užsispyrėlė, tačiau keičiasi pažindama ne tik pasaulį, bet ir save pačią – kiekvieną skyrių lydi pamoka arba moralas. O Pelkių Senelis – ne statiškas vedlys vaiko kūne (kaip Nikolas), bet nuotykių iniciatorius, trokštantis pats pasilinksminti, patenkinti smalsumą, nuotykiais ir savo patirtimi pasidalyti su Barbora. Šakalėno charakterio patrauklumą lemia ir jo išraiškinga kalba, turinti daug nuorodų į pelkę ir nuolatinį vertinamąjį posakį „ne/išmanėliškai pasakyta!“.

Didžiausias knygos minusas – nuotykių, žaismės ir pamokų per daug, o medžiaga (kaip ir ankstesnėje knygoje) nesuvaldyta. Vienas kitas epizodas pernelyg tiesmukas (susitikimas su tiesioginę kritiką žmonėms išsakančiomis statulomis), o pabaigoje trypčiojama bandant rasti istorijos baigtį. Todėl daugėja formalių nuotykių, intriga yra, bet ji niekur neveda ir nepraturtina istorijos. Nelieka pradžioje buvusios išmonės ir žaismės. Be to, nuotykiai dažniau aprašomi, o ne vyksta čia ir dabar. Nors knygos raidės itin didelės, bet 400 puslapių vis vien per daug. Skaitymo tikrai nepalengvina krūvos didžiųjų raidžių –­ viena kita didžioji raidė rodo daikto ar reiškinio ypatingumą, tačiau kai tokių ypatingumų kiekviename puslapyje bent keli, jie praranda prasmę.

 

Rebeka Una. „Aš esu Tomas, seklys“. –­ V.: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016.

„Aš esu Tomas, seklys“ – pirmoji realistinė rašytojos knyga. Kūrinys taip pat noveliškos struktūros, perkeliantis į 1986 m. vasarą. Žvilgsnis į sovietmetį nedažnas šių dienų knygose vaikams ar paaugliams, bet temos jau yra ėmęsi Remigijus Misiūnas, Ernestas Parulskis, Vytautas Račickas. Arčiausiai Račicko atsiduria ir Unos tekstas –­ tai ne probleminis, o džiaugsmingas ir skaidrus nuotykinis kūrinys, pasakojantis apie daugeliui artimas vaikystės patirtis ir žaidimus.

Atėjus vasarai Vidugirio kaimas atgyja – pas senelius suguža vaikai iš miestų. Vienas jų – pagrindinis apysakos veikėjas ir pasakotojas Tomas. Kaimo erdvė niekuo neypatinga (12 trobų, kaimynai, miškas ir ežeras), tačiau gyvą vaizduotę turinčiam vaikui ji tampa milžiniška žaidimų aikštele.

Pirmasis žaidimas – sekliavimas. „Rudenį eisiu į antrą klasę, todėl man būtinai reikia pradėti dirbti. Bent vasaromis. Dėdė Gintaras irgi taip sako. Jis tvirtina, kad turiu galvoti apie ateitį“ (p. 6), – gerdamas pieną mąsto Tomas. Pasižiūrėjęs serialą apie Šerloką Holmsą, jis trokšta nuotykių ir savo žaidimuose kartoja populiarius siužetus. Tačiau, kaip ir dauguma žaidimų, šis greitai pamirštamas: atsiranda naujų sumanymų, pavyzdžiui, plaukioti vandens dviračiu, žaisti Robiną Hudą, statyti spektaklį seneliams ir kt.

Tomas – tipiškas septynerių su puse berniukas. Tokį galėjome sutikti tiek prieš kelis dešimtmečius, tiek dabar. Tačiau jis – ne tipažas, o gyvas patrauklus veikėjas. Pasakotojo balsą jam patikėjusi autorė neapsiriko. Sakiniai trumpi, lakoniški, būdingi gan staigūs, bet vaiko kalboje labai natūralūs šuoliai, o skaitytojui sekti mintį vis tiek lengva.

Vis dėlto kartais justi, kad už vaiko balso slypi suaugusysis, pastebintis dalykus, kurių vaikas nepastebėtų. Tuomet pasitaiko humoro, skirto ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam: „Mama, – užsimenu jai, ‒ dėdė Gintaras sako, kad man reikia pradėti galvoti apie darbą.

– Tai puiku, – tarsteli mama ir nuvalo pieno lašelį man nuo pasmakrės“ (p. 6).

Tačiau daugiausia juokingų situacijų lemia vaiko pasaulėvaizdis, gyvenimiška realybė ir santykiai su bendraamžiais: „Mes stengėmės per daug nerepetuoti, nes berepetuodami vis susipykstam“ (p. 106). Nemaža juokingų situa­cijų, susijusių su Tomo noru atrodyti vyresniam, drąsesniam ir gudresniam. Ypač kai nesiseka.

Nors veiksmas vyksta sovietmečiu, to meto realijų kūrinyje nėra daug – tiek, kiek jų pasitaiko vaiko gyvenime. Tik viena kita detalė priverčia suklusti, nes neatitinka šių dienų pasaulio, provokuoja klausti. Pavyzdžiui, kodėl bananai buvo tokia retenybė, o skaniausi saldainiai – „Kregždutė“. Arba, kodėl visi „gazirofkę“ geria iš vienos stiklinės... Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, šypseną kelia Tomo pamąstymas, kad „sunki ta senelių vaikystė“ (p. 54).

Minima ir sudėtingesnė problema –­­ negalėjimas viešai kalbėti apie tikėji­mą ir su juo susijusius dalykus. Tiesa, prob­lema neplėtojama, tačiau tai pliusas, nes kūrinys neapsunkinamas, o smalsesnis jaunasis skaitytojas atsakymų gali ieškoti už teksto ribų.

Vieno kito epizodo, kaip ir kitose aptartose knygose, galėtų nebūti. Pavyzdžiui, pasiplaukiojimo valtimi ar Teklės sekimo – patrypčiojama vietoje, bet tuo nieko nepasiekiama. Ir paaugliams skirtą Unos „Atjunk“, ir šias tris knygas sieja siužeto horizontalumas –­ įžanga, įtampa ir kulminacija yra kone viename emociniame taške, be staigesnių pakilimų ir nuosmukių, kvapą gniaužiančių nuotykių ir veikėjų atradimų, veiksmas lėtas, ramus. Beje, knygoje „Aš esu Tomas, seklys“ siužeto horizontalumą lemia pats veikėjas. Pavyzdžiui, naktines žiurkių gaudynes seklys paprasčiausiai pramiega.

Ši autorės knyga, be abejonės, labiausiai vykusi iš visų trijų 2016 m. išleistų. Ji gera atmosferiška pramoginė. Spėju, labiausiai išjausta ir patirta: jokių išgalvotų fantastinių veikėjų, jokių pamokymų ir moralų, tik vaikų nuotykiai kaime, dėl paprastumo žavūs ir smagūs. O suaugusiajam dar ir labai nostalgiški.

 

¹ www.menobangos.lt/rebeka-una-pirmoji-knyga-visada-paskatina-rasytoja/
² Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. „Kas yra laimė? 2016 m. pasakinė proza“, Rubinaitis, 2017, Nr. 1 (81), p. 9.