Charlesas Simicas (tikr. Dušanas Simićius, 1938–2023) – serbų kilmės amerikiečių poetas, Pulitzerio premijos laureatas poezijos kategorijoje (1990), gimė Belgrade, į JAV emigravo 1954-aisiais. 2007 m. jam suteiktas prestižinis JAV poeto-laureato vardas (angl. Poet Laureate Consultant in Poetry to the Library of Congress). Spausdinami eilėraščiai versti iš knygos „Rinktiniai ankstyvieji eilėraščiai“ („Selected Early Poems“).

Vertėjas

 

 

Philipo Simićiaus nuotrauka

 

 

Tarakonas

 

Kai pamatau tarakoną,

Neįtūžtu kaip jūs.

Stabteliu – lyg sulaukęs

Draugiško pasisveikinimo.

/

Šį tarakoną pažįstu.

Buvom susitikę tai čia, tai ten:

Virtuvėj – vidurnaktį,

O dabar – ant mano pagalvės.

/

Matau, jis turi porą

Mano juodų plaukų, –

Jie stirkso jam iš galvos, –

Ir kas žino, ką dar?

/

Jo pasas padirbtas, –

Neklauskit, iš kur tai žinau.

Taip, padirbtas pasas

Su mano kūdikio nuotrauka.

 

 

Šakutė

 

Šis keistas daiktas veikiausiai atšliaužė

Tiesiai iš pragaro.

Jis panašus į paukščio pėdą,

Kurią kanibalas pasikabino ant kaklo.

Kai ją laikai rankoj,

Kai ja smeigi mėsos gabalą,

Gali įsivaizduoti ir visą likusį paukštį:

Jo galva kaip tavo kumštis –

Didelė, plika, besnapė ir akla.

 

 

Mano batai

 

Batai – slaptas mano vidinio gyvenimo veidas:

Dvi pražiotos bedantės burnos,

Dvi apirusios gyvūnų odos,

Kvepiančios pelių lizdu.

Mano brolis ir sesuo, kurie mirė gimdomi,

Tęsia savo egzistenciją jumyse,

Kreipia mano gyvenimą

Savo nesuvokiamo nekaltumo link.

Kas man iš knygų,

Kai jumyse gali skaityti

Mano gyvenimo šioj žemėj –

Ne tik ligšiolinio, o ir būsimo – Evangeliją?

Aš noriu liudyti religiją,

Kurią sukūriau jūsų tobulam nuolankumui,

Ir tą keistą savo statomą bažnyčią, 

Kurios altorius esate jūs.

Jūs, asketiški ir motiniški, pakeliat visa:

Jūs giminiuojatės su galvijais, šventaisiais ir pasmerktaisiais,

Savo nebylia kantrybe jūs perteikiate

Vienintelį nesumeluotą mano atvaizdą.

 

 

Akmuo

 

Užsisklęsti akmeny –

Toks mano pasirinkimas.

Tegu kas kitas tampa balandžiu

Ar griežia tigro dantimis.

Aš laimingas būdamas akmeniu.

Iš išorės akmuo atrodo lyg mįslė:

Niekas nežino, kaip ją įminti.

Tačiau viduje – vėsu ir ramu

Net jei karvė užlipa ant jo visu svoriu,

Net jei vaikas nusviedžia jį į upę;

Akmuo lėtai, ramiai grimzta 

Į dugną,

Kur žuvys atplauks jo pabaksnoti

Ir pasiklausyti.

Esu matęs, kaip išlekia kibirkštys,

Kai du akmenys trinami vienas į kitą,

Tad gal ten viduj vis dėlto ir nėra tamsu;

Gal ten iš kažkur, 

Tarytum iš už kalvos, šviečia mėnulis –

Šviesos vos tiek, kad įžvelgtum

Tuos keistus užrašus, tuos žvaigždėlapius

Ant vidinių sienų.

 

 

Eilėraštis be pavadinimo

 

Sakau švinui:

„Kodėl leidaisi

liejamas į kulką?

Negi pamiršai alchemikus?

Negi praradai viltį

Virsti auksu?“

Niekas neatsako.

Švinas. Kulka.

Su tokiais pavadinimais

Tik miegoti – giliai, ilgai.

 

 

Čarlzas Simikas

 

Čarlzas Simikas yra sakinys.

Sakinys turi pradžią ir pabaigą.

Ar tai vientisinis, ar sudėtinis sakinys?

Priklauso nuo oro sąlygų,

Priklauso nuo žvaigždžių viršuje.

Kas šio sakinio veiksnys?

Veiksnys yra jūsų mylimas Čarlzas Simikas.

Kiek šiame sakinyje veiksmažodžių?

Valgyti, miegoti ir dulkintis – tai tik keletas jų.

Kas šio sakinio papildinys?

Šio sakinio papildinys, mano pupuliai,

Kol kas dar neaiškus.

O kas rašo šį nerangų sakinį?

Šantažuotojas, įsimylėjusi mergina

Ir pretendentas įsidarbinti.

Ar jie jį pabaigs tašku, ar klaustuku?

Jie jį pabaigs šauktuku ir rašalo dėmele.

 

 

Dvi mįslės

 

Kybo ant siūlo –

Kad ir kas tai būtų. Nuogutėlis.

Dreba. Toks žmogiškas. Mirtingas.

Ant siūlelio, plonesnio už žvaigždžių šviesos spindulį.

Jį laiko jausmo galia,

Jis kybo neįmanomai, neįsivaizduojamai,

Tarp žemės ir dangaus.

Aš, sako jis. Aš. Aš.

Ir kaip jis didžiuojasi,

kad viskas, ką tik įmanu žinoti

Apie vėją,

Jam atskleidžiama kybant.

/

Tai savaime suprantama...

O kas? Niekas nežino.

Suprantama paslaptingai, niūriai,

Suprantama tiesiog šiaip sau.

Jei kas ir turi savo nuomonę,

Pasilaiko ją sau.

Jei jį pasiekia naujienos,

Jis dedas praradęs amą, dedas negyvas.

Jo nepričiupsi – nė neverta mėginti.

Jis vingrus, stengias nekristi į akį,

Kai prireikia, yra itin greitas –

Nespėsi nė mirktelėti, o jis jau ir dingęs.

Apie jį žinoma tik tiek,

Kad tai savaime, savaime

Suprantama.

 

 

Mano nuovargis – epinio masto

 

Man patinka, kai

Achilas

Nužudomas

Ir net jo draugužis Patroklas 

Ir tasai karštagalvis Hektoras 

Ir visi graikai ir trojėnai

Jeunesse dorée^*

Yra daugmaž

Meistriškai išskerdžiami

Ir pagaliau stoja

Tyla ir ramybė

(Dievai akimirksniu

Užsičiaupia)

Išgirstì

Kaip gieda paukštukas

Kaip dukra klausia mamos

Ar jai galima eiti prie šulinio

Ir jai, suprantama, galima –

Tuo gražiu takučiu

Vingiuojančiu per

Alyvmedžių sodą.

 

* Auksinis jaunimas. (Pranc.)

 

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas