Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Kaip mene turėtų būti vaizduojamas moters kūnas? Ar apnuoginto moters kūno vaizdavimas nėra vien pataikavimas vyrams? Šiandienėse diskusijose apie moteris vis labiau ryškėja radikalus požiūris, supaprastinantis moters kūniškumą į fiziologiškai ir biologiškai suprantamą kūną. Turiu omenyje radikalią biologinės lyties ir socialinės lyties perskyrą. Atskyrus kūniškumą nuo socialinių santykių yra prarandama erotinė žmogiškų santykių plotmė. Erotinės kūno išraiškos, būdingos tiek moterims, tiek vyrams, tiek heteroseksualiems, tiek homoseksualiems asmenims negali būti priskiriamos nei biologinei, nei socialinei lyčiai. Teigiant, kad moters lytiškumas yra socialinis konstruktas, kūniškumo vaidmuo suprantamas supaprastintai. Taip atsiranda įsitikinimas, kad moters kūnas kultūriškai ir socialiai užprogramuotas, suprojektuotas „vyriškam žvilgsniui“.  

Feministinė meno kritika atkreipia dėmesį, kaip meno kūriniuose pasireiškia įvairūs stereotipai ir kaip moteriškas kūnas paverčiamas seksualiai patraukliu objektu. Tokia kritika naudinga ir atveria įprastam požiūriui nepastebimų aspektų. Tačiau nereikėtų jos paversti viską paaiškinančia schema, nes taip ji tampa savo priešingybe. Suabsoliutintas feministinis požiūris į meną tampa naujovišku moralizavimu ir klišių atkartojimu. Pavyzdžiui, Vilma Losytė, straipsnyje „Retušuotas moters kūnas, arba Feministinis požiūris į meną“ („Šiaurės Atėnai, 2023-06-09) prisidengdama feminizmu, demonizuoja moterų erotiškumą. Autorė įtariai vertina bet kokį apnuoginto moters kūno vaizdavimą ir net meninius aktus prilygina pornografijai. Autorė teigia: „Italų dailininko Tiziano paveiksle „Urbino Venera“ (1538) deivė vaizduojama gulinti apsinuoginusi, ranka prisidengusi lytį ir žiūrinti tiesiai iš paveikslo. Kūrinio užsakovas, Urbino miesto kunigaikštis, prašė nutapyti nuogos moters portretą, o paveikslą pasikabino prieškambaryje, iš kurio patekdavo tiesiai į miegamąjį, kur buvo ne vienas tokio pobūdžio paveikslas. Ar nieko neprimena? O dar sako, kad pornografija – šių dienų išradimas.“ Nustebintas analogijos su pornografija susiradau „Urbino Veneros“ atvaizdą ir turėjau pripažinti, kad tokie teiginiai yra nepamatuoti. Galima sakyti, kad V. Losytė, pasitelkdama feministinę „vyriško žvilgsnio“ kritiką, siekė parodyti, jog menininkai kuria moters kūną žvelgdami iš vyriškos perspektyvos, todėl dažnai vyrų paveiksluose moterų kūnai vaizduojami kaip geidžiami objektai. Nesutikčiau su tokiu seksualizuotu vyriškos perspektyvos apibūdinimu. Teigti, kad vyrų požiūrį į moteris nulemia seksualinis instinktas, o apnuogintas moters kūnas vaizduojamas siekiant sukelti geismą, yra visiškas supaprastinimas. 

Reikėtų skirti erotiškai išraiškingą kūną ir seksualizuotą kūną. Seksualizuotas kūnas yra pateikiamas kaip lytinį instinktą žadinantis dirgiklis. Tai gali būti tiesmukai eksponuojamos kūno dalys – krūtinė, sėd­menys, lytiniai organai ar net kūno poza. Žmogaus asmenybė tokiais atvejais nesvarbi. Taip vaizduojami moterys ir vyrai praranda savo subjektiškumą. Jie tampa lytinio geismo objektais. Erotiškai išraiškingas kūnas įkvepia, kai yra peržengiamas supaprastintas lytinis potraukis, kai jis sublimuojamas ir pasireiškia sukilnintų jausmų forma. Taip sužadinami simpatijos bei meilės jausmai ir nukreipiami ne į kūną, kaip į objektą, kuris gali patenkinti lytinį potraukį, bet į lytiškai įkūnytą asmenį su visomis jo žmogiškosiomis charakterio savybėmis ir socialiniais saitais. Taip, lytiškumo raiška išlieka svarbi ir erotiniuose santykiuose, tačiau ji nėra tiesmuka, o atsiskleidžia dviprasmiškai pasislėpdama. Tai akivaizdu atidžiau pažvelgus į „Urbino Venerą“. Apsinuoginusi moteris guli atsipalaidavusi, atsirėmusi ant minkštų pagalvių ir pats jos aptakių kontūrų kūnas atrodo esantis minkštas ir švelnus. Šį grakštų švelnumą pabrėžia ant jos pečių besidraikantys plaukai ir rankose laikomos gėlės žiedlapiai. Auskaras ausyje, apyrankė ir žiedas ant jos rankų pabrėžią nuogumą, tačiau jis nėra seksualizuotas. Ranka pridengia lytį, o tiesiai į žiūrintįjį nukreiptas žvilgsnis yra greičiau klausiantis nei provokuojantis. Atmosferos ramų jaukumą pabrėžia šalia snaudžiantis susirangęs šunelis ir fone matomos kasdiene veik­la užsiėmusių namiškių figūros. Žiūrovo dėmesys nukreipiamas į moters kūno grožį, kuris, nors ir jusliškai erotiškas, nesukelia lytinio potraukio. 

V. Losytė į tokį kūniško grožio eksponavimą žiūri įtariai. Ji priekaištauja, kad tokių paveikslų tikslas „sukelti pasigėrėjimą moters kūnu, kuris neatspindėjo realaus gyvenimo“. Priekaištas keistas, nes reikalauti iš meno, kad šis atspindėtų realų gyvenimą – tai lyg reikalauti menininkų kurti pagal socialistinio ar natūralistinio realizmo reikalavimus. Kita vertus, nereikėtų meninių ar erotiškai paveikių vaizdų tapatinti su retušuotomis kūnų nuotraukomis. Erotiškumas neturėtų būti tapatinamas su idealizuotomis kūno formomis ar apimtimis, nes gali pasireikšti laikysena, žvilgsniu, balso intonacija, prisilietimu ir gestu. Dar kartą pabrėžiu: nenoriu nuvertinti autorės siekių pažvelgti į meną iš feminizmo perspektyvos. Svarbu tik prisiminti šio požiūrio ribotumą ir tai, kad suabsoliutinus jis gali virsti savo priešingybe. Jei rimtai priimsime teiginį, kad bet koks apnuoginto moters kūno vaizdavimas yra pataikavimas „vyriškam žvilgsniui“, turėsim uždrausti palaidus plaukus, trumpus sijonus, rūbus su skeltukais ir iškirptėmis, aptemtus rūbus, aukštakulnius ir taip toliau. Nekalbu jau apie kvepalus ir apskritai kosmetiką. Bet koks rūpestis savuoju kūnu ir jo išvaizdos bei kvapų kultivavimas bus įtartinas kaip pataikaujantis „vyriškam žvilgsniui“. Neteisingai sutapatinus seksualizuotą kūną ir erotiškai išraiškingą kūną, mūsų gyvenime nebelieka vietos erotinėms dviprasmybėms ir flirtui. Be to gyvenimas praranda didelę dalį žavesio.  

 

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.