Krabo galvosena – mąstymo būdas, kai kibire tūnantys krabai turi galimybę iš jo išlipti, bet vos tik vienas pajuda, kiti tuojau įtraukia atgal. Tai puikiai atsispindi Milano Kunderos „Nepakeliamoje būties lengvybėje“: „Visas jos elgesys tėra vienintelis staigus mostas, kuriuo bloškia šalin savo jaunystę ir grožį. Tuo metu, kai devynetas garbintojų klūpojo aplink ratu, baimingai saugojo savo nuogybę. Tartum gėdingumo laipsnis būtų atitikęs jos kūno vertę. Šiandien ji visiškai nesigėdi, tuo begėdiškumu ryžtingai perbraukdama gyvenimą ir šaukdama, kad anksčiau pervertinta jaunystė ir grožis iš tiesų visiškai beverčiai.“ Motinos gyvenimui nenusisekus ji savo liūdną egzistenciją bando pratęsti per dukrą, naikindama bet kokias jos, kaip žmogaus, potencialo apraiškas. Kiekvienas dukros natūralus pasireiškimas yra gyvas priekaištas, jog pačios motinos lūkesčiai neišsipildė.

Mūsuose didžiausią grėsmę vis dar kelia kito potencialas tiesiog kažkuo būti arba galimybė tą potencialą išnaudoti. Kad ir ką jis reikštų. Potencialo atsiskleidimas arba net menkiausia galimybė tam potencialui rastis, vidutinybei atrodo kaip didžiausia grėsmė, nes verčia save kvestionuoti, o vidutinybė niekada to sau neleis. Negana to, atėjus laikui ir sukaupus tam tikrą galios kapitalą ji ims keisti aplinką pagal savo atvaizdą. Tai gali pasireikšti per labai mažus dalykus, kad ir įžeidžius anonimiškus komentarus, save apgaudinėjant, kad nuomonė yra svarbi, ar per kontrolę šeimoje, darbe. Kartais gali pasiekti ir valstybinį lygį, kai galios kapitalas persidengia su mate­rialiniais ištekliais. Tada imamos stumdyti gatvės, aikštės, miestai, o blogiausiu atveju net ir valstybių sienos.

Su didžia institucine neteisybe pirmą kartą susidūriau darželyje. Gal trejų ar ketverių. Pamenu, vyko kalėdinė šventė, aplink lakstė etatinis Kalėdų Senelis. Šūkavo ir kažką bandė dainuoti. Visiems grupės vaikams buvo padalyta po maišą saldainių, o aš gavau du... saldainius. Ananasinius. Galvojau: tai man tik tiek ir tebus? Taip ratelyje ir turėjau šokti su savo varganais saldainiais. Paskui visi valgė, o aš net tų dviejų nebenorėjau. Renginiui baigiantis gavau priklausantį maišą, bet istoriją prisimenu iki šiol. Ji sukėlė tiek streso ir nežinomybės, kad turbūt tą akimirką ėmiau nepasitikėti sistema ir įvairiais dovanų dalytojais. Beje, darželyje mane gan įžeidžiai vadino Profesoriumi. Būdamas visišku pypliu aiškiai suvokiau, kad ten manęs nemėgsta.

Mokydamasis vidurinėje naiviai tikėjau, jog budulis tėra treninguota beždžionė ir tai jo išskirtinis bruožas kaip ožiui ragai. Toks požiūris išliko gajus stebėtinai ilgai. Tik gimnazijoje supratau: buduliai gali būti įvairiausių pavidalų. Mokytojai, mokiniai, politikai, draugai, priešai ir net mes patys. Per tuos metus išmokau suuosti slepiamą neapykantą ir norą tau atlyginti už tai, kad tiesiog esi. Paklausite, kam taip elgtis? Geras klausimas. Tie žmonės atsakyti negalėtų, nes dažniausiai taip nutinka pasąmoningai. Tokia natūrali jų pasaulio dalis. Pasaulis, kuriame visi lygūs ir nė vienas neišlipa iš kibiro, yra idealus.

Mokymo įstaigos dažnai tampa pragaru, nepaisant to, kad ten kaupiasi visas potencialas, ten ateitis, ne tik šalies, bet ir pasaulio. Mokytojas kone visada atstovauja praeičiai, patirčiai ir tradicijai. Pripažinti mokinio potencia­lą tapti kažkuo daugiau, vadinasi, jam nusileisti, o tai dar ir didelės meilės bei išminties reikalaujantis veiksmas. Deja, mokyklos paskirtis yra formuoti. Kai, ruošdamasis kepti pyragą, jo masę dedi į formą, netelpanti dalis nugriebiama arba lieka dubenyje. Žinoma, mokymosi procese skausmo ir neigiamų patirčių neišvengsi. No pain, no gain. Tačiau procesas labai delikatus ir sudėtingas. Jei nugriebsi per daug, mokinys niekad nepamirš, nes mokytojui tai yra darbas, o mokiniui – pirmosios patirtys.

Jau kurį laiką kaip bendruomenė esame įveikę imperiją ir gal net pernelyg dažnai tuo giriamės, nes dumblo ir tamsos savyje niekaip negebame įveikti. Sakyčiau, pelkė tik plečiasi. KITAM niekad neskiriame pakankamai dėmesio. KITAS yra priešas, nors jam reikia padėti arba tiesiog rodyti žmogišką pagarbą. Galbūt dėl to, jog istoriškai KITAS dažniausiai buvo mūsų priešas ir nuo jo nukentėdavome. Tą KITĄ išskiriame net ir bendruomenėje, tad lieka du variantai: būti niveliuotam aplinkos arba tapti priešu, kuris suvienija likusiuosius.

Nemylime vienas kito, tarpstame nemeilėje, nes vis dar paprasčiau tiesiog duoti į snukį. Dabar smūgiuojame į dvasinį... Nes sugurintos nosys visada sugyja. Tiek sugebėjome išmokti.