Grįžusi į Lietuvą nusiperku vadinamosios kultūrinės spaudos. Bet tai ne visada paprasta, ypač Lietuvos pakraščiuose. Šįkart atrodė – nebus jokių kliūčių. Nepuoliau prie pirmo pasitaikiusio spaudos kiosko: nusipirksiu vakare geležinkelio stoty. „Kažin, – suabejojo sūnus, – ten tik rusiški.“ Nepatikėjau. Vakare įėjusi į stotį net aiktelėjau iš to gražumo: dešinėje – knygų lentynos, kairėje – pianinas, sėdmaišiai. Jauku. Prieš akis stojo nutriušusi studijų metų stotis su mediniais suolais, grindis nusėdusiomis nomadų šeimomis, keliaujančiomis per plačiąją sąjungą.
Dėl pianinų viešosiose erdvėse vis dėlto turiu skrupulų. Ir Plungės centre šią vasarą atsirado vienas toks įdomioje palapinėje, knygų lentynos taip pat. „Matai, plungiškiai“, – pamaniau išdidžiai. Bet greitai persigalvojau: o kaip per lietų? Naktimis? Rudenį viskas tebebuvo nepasikeitę, nors spalis nėra pats geriausias metas skaityti ar groti lauke. Vaikiškai gaila instrumento. Juk matydavau, kaip į meno mokyklą susiruošusi dukra į medvilninę skarą suvyniodavo savo smuiką ir tik tada guldydavo į dėklą – kad nesušaltų, nesusidaužytų. Skaudžiai netikėtai šį rudenį mus palikęs plungiškis lietuvių ir lotynų kalbų mokytojas, muzikantų ugdytojas, gimnazijos direktorius Juozas Milašius pasitaikius progai važiuodavo į Rietavo turgų ir kartkartėm iš blusturgio vis nusipirkdavo gitarą. „Gaila jų, pamestų kartais tiesiai ant plikos žemės, lietaus merkiamų“, – sakė. Pagrojamas pirko, taisė, kai kurias pasilikdavo, kai kurias dovanojo mokiniams. Gelbėjo, gailėjo kaip gyvo žmogaus. Nemokšiškoms rankoms ir prastiems orams atiduotas instrumentas nėra kultūros ženklas. Jis neturi tapti barškučiu nuobodžiaujančiam vaikui. Visi baisiai uoliai orientuojamės į įvaizdį. Svarbu sužibėti. O kad ir kaip žiūrėsi, kultūra yra tai, ką mes su tais daiktais (instrumentais, knygomis) darome. Tai procesas, rimtas darbas, įdirbis. Mąstant priešingai gali atsitikti kaip tai kavinei, pasivadinusiai „Kultūra“. Atidarant prieš porą metų kultūros centre turėta ambicijų ne tik pamaitinti miestelėnus, bet ir pagyvinti jų kultūrinį gyvenimą. Bet kava buvo prasta, arbata – karšto vandens puodelis, ant lėkštelės pakelis arbatžolių. Draugės vyras pusiau juokais sakėsi ir keptos duonos su sūriu prie alaus negavęs. Šį rudenį „Kultūra“ užsidarė. Nes nebuvo kultūros, virimo beigi kepimo.
Bet grįžkim į geležinkelio stotį. Reikia gerai pasižvalgyti, kol pamatau spaudos kioską. Dairausi ieškomų laikraščių, nematau. Galvosūkiai, rusiški žurnalai. „Ar „Metus“ turite?“ – pagaliau klausiu. „Nėra tokio laikraščio“, – atsako pardavėja ryškiu rusišku akcentu. Suprantu, ką ji turi omeny, bet fatališkai skambanti frazė pasilieka galvoje. Nuvažiavus į Palangą vėl dairausi. Kiosko centre nebėra, bet buvo dar vienas prie parko. Gal tebėra? Einam buvusių spaudos kioskų keliais. „Maximoje“ tik vietinė ir populiarioji spauda. Vėliau dar pagalvojau, gal reikėjo ne centre, o didžiojoje „Maximoje“ ieškoti.
Tie šeštadieniai provincijos mieste prieš 20 metų: spaudos kioske perkam kas „Šiaurės Atėnus“, kas „Literatūrmenį“ ir susėdam kavos. Net bibliotekininkės pirko: reikėjo turėti savo, tampytis rankinėje keletą dienų, kad turėtum „prie kavos“. Pradėjus mažėti tiražams, moterys susitardavo su kioskininke, kad paliktų. Buvo išeiga, ritualas. Dabar Plungėje kultūrinės spaudos nusipirkti neįmanoma. Belieka biblioteka ir prenumerata. Ach, taip, internetas. Bet spontaniškai kartu su savaitgalio bandelėm „savo“ laikraščio nenusipirksi. Spontaniškai ir traukiniu Vilnius–Klaipėda nepasivažinėsi: jei nenori rizikuoti, bilietą reikia nusipirkti iš anksto. Kažkaip neatrodė problema, kol nepradėjo piktintis bendrakeleivis vokietis – o jeigu užsinoriu, pavyzdžiui, šiandien popiet nuvažiuoti į Vilnių? Negaliu? Kur tada mano pasirinkimo laisvė? Ir suprantu, kad many dar gyvas tarybinio žmogaus susitaikymas: nėra, vadinas, nėra, ką padarysi.
Nieko neišmanau apie spaudos pardavimo ypatybes, bet kodėl šitaip? Kodėl tik didmiesčiai gali turėti pasirinkimą? Rajonų žmonės, tie brangintini vienetai, dar skaitantys rimtesnę spaudą, nurašomi, nustumiami. Taip, jie galbūt užsiprenumeruos, nueis į biblioteką. Susitaikys, prisitaikys. Juk visą gyvenimą tik tai ir tedarė – taikstėsi.Pilką šaltą rytą prieš Vėlines važiuojant į Rygos oro uostą, Šiauliuose sustojęs „Ollex“ autobuso vairuotojas burbteli, kad laiko turim tik iki tualeto ir atgal. Bėgu į priešingą pusę: „Metai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“ – meiliai laikau glėby, ausiai svetimo skambesio „Narvesen“ kioskininkė oriai skenuoja, paprašau ir kavos. „Gal ką prie kavos?“ Nereikia, turiu jau.