Artūras Milašauskas gimė 1955 metais. Vedęs. Du sūnūs – jau suaugę vyrai. Gimus anūkei, išleido pasakų knygelę. Sulaukęs anūko, parašė kitą. Pasipylus kitiems anūkams, pasijautė tikroje pasakoje. Rašyti liovėsi. Senelis subrendo. Baigęs Vilniaus universitetą dirbo chirurgu. Patiko. Paskui dirbo traumatologu. Patiko dar labiau. Vėliau dirbo kraujagyslių chirurgu. Sulaukė pensijos. Fotografavo. Nesunkiai įstojo į Fotomenininkų sąjungą. Dar lengviau iš jos išstojo. Gėrė alkoholį – metė. Rūkė tabaką – metė. Žaidė regbį – metė neseniai, sudėtingai ir ne visai. Netapo ir nežvejoja.

 

 

Kovo 18 d.

Kaukės

Gatvės lyg ankstyvą sekmadienio rytą. Vienas kitas dviratininkas. Mergina (moteris? močiutė?) su kauke ir šuniuku. Lėtai važiuoja policija. Be šviesų – pamiršo įjungti. Jaučia įtampą ir jie. Įsakymas patruliuoti. Vis tiek neaišku kam. Aplink ligoninę stovėjimo aikštelė pustuštė. Lankytojų – mokama, tuščia. Įvažiuoju į teritoriją, vidiniame kieme mūsiškių knibždėlynas, vos radau, kur sustoti. Prie vaistinės sutinku pusiau pažįstamą seselę. Pusiau, nes pusė veido po kauke.

Vaistininkė ir aš be kaukių, tik skersai langelio nutiestas celofanas su plyšiu apačioje – pinigams ir vaistams. Kaip geležinkelio kasoje kadaise rubliams, kapeikoms ir bilietams arba atsakymui: „Bilietų nėra.“

Vyresnybė pranešė, kad dirbsim tik budėdami. Man – penktadienį, trečiadienį ir antradienį. Vėliau susigriebė, kad antradienį nebereikia – per daug uždirbsiu. Reikia taupyti. Penkiese apsisuksime. Jei būsim sveiki. Kasdien paiškylauju į kolektyvinį sodą. Pasikūrenu krosnelę paskutinėmis sausomis, kinivarpų apgraužtomis malkomis, dar įjungiu šildantį ventiliatorių, o pats dirbu groteles vijokliams. Vakar pakabinau jau antras. Gal ir nestebuklingos išvaizdos, bet stengiausi, įgūdžiai gerėja, kada nors gali ir praversti.

Išsiverdu grikių. Grikiai nevienodai suminkštėja, bet su sviestu gerai ir kieti. Apetitas tyrame ore puikus. Paukščiukai čiulba, gandrų dar nėra. Šilauogės jau žaliuoja, vyšnių pumpurai pučiasi. Obelys kol kas snaudžia.

Pirmąją dieną po pūgos ir audros neatrakinau užšalusios sandėliuko spynos, bet papūčiau pramoniniu džiovintuvu ir užkaitusi atsirakino. Sandėliukas – metalinis – irgi prikaito. Nuo kovo saulės veikiausiai. Kaimynas Marius triūsia už gyvatvorės. Karantinas ir jam, ir jo verslui. Dabar gyvena iš santaupų, teisingiau – iš negrąžintos paskolos.

Ryte užsukau į lentpjūvę išvakarėse žadėtų pagaliukų. Savininkė vos nesudraskė manęs į gabalus beįtikinėdama, kad nedirba. Aš su kauke, ji su kauke. Emocijų nematyti, bet akys rodo, kad nejuokauja. Karantinas be grimasų.

Vaikinas mirktelėjo, patraukė mikroautobusą, parodė privažiuoti atbulam, taip ir susikroviau neskubėdamas, ką ketinau.

Klausiu darbe, kaipgi bus dėl poliklinikos. Nuotoliniu būdu, sako. Skambinėti ligoniams ir klausti, kas nutiko. Paskui dalinti naudingus patarimus. Seniai taip reikėjo, sakau. O kas, jei išsaugos mano telefoną ir skambinės nemigo naktimis? Savo nemigo, ne mano. Nežino. Nepagalvojo. Gal neskambins, sako. Gal.

Kitose ligoninėse, sako, duoda apmokėtas SIM korteles. Gali plepėti su pacientais kiek lenda. Išklausyti gausias bėdas. Dalinti patarimus, kurių niekam nereikia. Visi gudrūs ir taip. Ką chirurgas gali pagydyti telefonu?

Autobusai kursuoja dar kaip seniau, tik pustuščiai. Bilietų vairuotojai nebeparduoda, langelis uždarytas, net priekyje užklijuota STOP juosta.

Mokyklos uždarytos, nuščiuvo rytinis ir popietės klegesys autobuse. Moterys dar važiuoja su reikalais ar į darbą. Vyrų tradiciškai autobuse beveik nėra.

Įėjimas – tik pro priėmimo skyrių. Policijos ekipažas tikrina leidimus. Laimei, turėjau pasirūpinęs iš anksto.

Anūkė sudėtingai grįžo iš Anglijos. Per Briuselį, per Rygą. Į Lietuvą siena jau uždaryta. Nors verk.

Sūnus patarė: verk kuo garsiau. Suveikė.

 

Vieversiai

Visur ta pati tema. Nieko aiškaus. Apie naujas poezijos knygas, parskridusius vieversius ir kitus rimtus dalykus – nė pusės žodžio. Aš, anot Voltaire’o, verčiau darbuojuosi savo sode. Išbandžiau japonišką kaukę.

„Rimi“ parduotuvėje – aš ir keletas pardavėjų. Pastarosios su savo dėžėmis ir vežimais tik painiojasi. Anksčiau pirkėjai, kad ir kokie gausūs, taip vieni kitiems netrukdė.

Pravažiavau pro gamyklas: kiemai pilni automobilių, tik spūstys po darbo mažesnės, visi keliauja tiesiai namo. Įstaigos nedirba, vaikai namie.

 

Kovo 20 d.

Operacinėje

Budėjime nelabai kas žino, būti su kauke ar be jos. Nuėjau į priėmimo skyrių, kaip įprasta, pasijutau nejaukiai, nepilietiškai. Kitą kartą nuėjau pasipuošęs kauke. Vėl neįtikau. Pasirodžiau bailus paranojikas. Kažin kokio viruso išsigando, matai.

Paskutinįjį apžiūrėtą pacientą reikia skubiai operuoti. Išsikviečiau anesteziologą, ateiti į priėmimo skyrių nenori. Apžiūrės operacinėje ant stalo, sako. Koks skirtumas kur. Dauguma personalo normalūs, juokauja patys ir kito juokus supranta. Kai kurie įsitempę, suirzę, bet tvardosi.

Operacinėje vaizdas panašus. Juokauti nesivertė liežuvis, nes atvejis neaiškus, galiu įklimpti su operacija. Nusitepiau antiseptikais didesnį lauką, jei prireiks kito pjūvio atvesti kraują. Turiu prietarą – pasiruošti didesnei operacijai, kad jos neprireiktų.

Operacinė lempa nefokusuoja, gal perdegė varik­lis. Daug spindulių, daug šešėlių. Dar nesikeikiu, dar anksti, dar galima tvardytis, dar nepradėjau operuoti. Atsuko papildomą lempą. Dabar per šviesu, o pjūvio viršutinis kraštas neapšviestas. Vis tiek nesikeikiu, net pats stebiuosi.

Ligonis pats sau, bet stabilus ir snūduriuoja. Per apkloto viršų pasižiūrėjau į jo veidą, užmečiau akį į monitorių, paprašiau atsukti labiau į mane. Anestezio­logė su anesteziste aptarinėja paskutines naujienas ligoninėje ir medicinines paslaptis. Aš pašalinu krešulį ir dar išskutu kalkėtas plokštes, kad kraujas slystų lengviau ir nebeužkibtų nauji krešuliai. Viena akim pasižiūriu kraujospūdį, kad pavojingai nenukristų paleidus kraujotaką. Paleidau. Per smarkiai nenukrito. Kūmutės plepa toliau.

Užsiuvu pjūvį. Nuvynioju pėdą. Koja gera. Kraujotaka atsistatė. Smagu. Su palengvėjimu nusidreskiu chalatą ir pirštines.

Už durų kitos operacinės brigada laukia rentgeno kontrolės po skubaus lūžgalių sutvirtinimo. Klausia manęs, ko taip ilgai? Ir pačios nustebo savo klausimo: jie jau operavo, kai aš dar tik ėjau rankų plautis. O kai išėjau, jie tik kontrolines nuotraukas darė. Šiaip paklausė, įsitempę. Kad nuleistų garą.

 

 

Kovo 21 d.

Naujienos

Ištraukos iš žiniasklaidos:

„XL numirė.“

„XL nenumirė.“

„XL sveiksta.“

„Daktarai su mažomis algomis ir dideliais uždarbiais malasi po užsienius, o grįžę piktybiškai užkrečia vargšus pacientus.“

„Ispanijoje į reanimacijos skyrių guldo kas šeštą sunkų ligonį – jauniausią ir sveikiausią. Kitus siunčia namo ir „pažada“ atvykti su deguonies aparatu.“

„Ispanijoje draudžia važinėti dviračiu ir bėgioti krosus. Bauda – 1000 eurų.“

...Ir t. t.

Po budėjimo visa skyriaus brigada tilpom vos ne ant vienos sėdynės autobuse. Vieninteliai keleiviai.

 

Kovo 26 d.

Mikrofonas

Anąkart po budėjimo palikau septynias kaukes. Po keturių dienų grįžęs radau dvi. Vieną dėvėjau visą parą. Išeidamas palikau 1, bet tos dėvėtos neišmečiau. Nemanau, kad gausime naujų. Trūkdavo ir anksčiau. Ne tik kaukių. Ogi nemažai vienkartinių priemonių atsiėjo ir XL epopėja.

Kelis kartus nusiplovęs rankas pastebėjau, kad baigiasi muilas. Kažin, ar nepritrūksiu veidui, jei ką. Skyriaus ūkvedė įpila po nedaug, kad nevogtume. Man tai neateitų į galvą, bet gal pasitaikė kuriam. Dar rankšluostį pridėjo. Veidui, sako.

Vieną pacientą buvau pasilikęs operuoti, jei nepagerės po angioplastikos. Radau išrašytą.

Kitam pacientui po angioplastikos pagerėjo, ketinau išrašyti, radau išoperuotą. Trečias, mano išoperuotas, visus jau užkniso sveikdamas, tad išrašiau namo. Namiškiai sako, jam su galva kažkas. Gali būti, sutinku, bet tai nieko nekeičia.

Anūkė – izoliuojasi Ž. gatvėje.

Sūnus – izoliuojasi K. gatvėje.

Vienas anūkas su marčia Rietave baido vištas.

Kito sūnaus šeimyna vienas kitu pavyzdingai rūpinasi R. gatvėje. Marti laiku išėjo dekretinių atostogų, sūnus programuoja namie nuotoliniu būdu, kaip ir pataria valdžia.

Proseneliams penktajame aukšte rūpestis pririnkti tiek šiukšlių, kad galėtų jas išnešti ir taip iškišti nosis į tyrą orą.

Antrasis ir kol kas didžiausias jų rūpestis – išsiderinęs televizoriaus pultelis. Greit atvažiavau, mikliai pataisiau, visi patenkinti.

Namie savi rūpesčiai. Dingo mikrofonas. Nieko nedingo daugiau, visi kiti daiktai po remonto rado savo vietą, sukataloguoti, sugrupuoti, sudėti, nufotografuoti ir surašyti.

 

 

Kovo 27 d.

Akiniai

Žmona iš vaistinės parnešė kelias medžiagines kaukes, rankų darbo, namie siūtas, bet nepatogias ir, mano manymu, netikusias. Svarstom, ar nereikia apsauginių akinių. Manau, gal ne. Nenešiosim, nebūkim naivūs.

Darbe – kas kita. Operacinėje apsauginiai akiniai – šalia praustuvo. Aš pats su savo koreguojančiais akiniais, bet seseles dažnai baru, kad be apsauginių. Kraujagysles, sakau, ne vėdarus operuojam. Parodžiau po operacijos kraujo lašelius ant mūsų kaukių. Paskui trakštelėjau spaustuko užraktu virš baltos medžiagos. Irgi mažų rausvų lašelių lieka, kai įsižiūri. Tie patys iš tos pačios vietos tykšta ir į mūsų akis.

Klauso.

Žiūri.

Tyli.

Mąsto.

 

Kovo 28 d.

Kaunas

Ne man vienam rūpestis dėl vienkartinės kaukės. Antai Kaune visą vienkartinę aprangą krauna į maišus po pamainos ir užrašo vardą su pavarde, kad kitą budėjimą rastų savo apsirengti. Aprangos tai vienodos, o antros negausi. Pamenu, dar pionierių stovykloje toks Valdemaras pravarde Dutis man, kaip artimiausiam draugui, patikėjo intymią paslaptį, kaip atskiria savo uniformą iš visos krūvos. Pagal kvapą, sako.

Įsiutęs premjeras liepė ministrui tą Kauno ligoninės direktorių išmesti iš darbo. Ministras paklausė, išmetė, nors paskui nuvažiavęs į vietą smarkiai gailėjosi, kad pasikarščiavo. Visur tas pats, pasirodo, visų Lietuvos direktorių neišmesi.

Žinia, kaip būna nuvažiavus į vietą ir dar į Kauną... Ne maži vaikai esam... Ir ne apie korupciją kalbama. Kaune korupcijos nebūna. Kaunas – aukščiau korupcijos. Kaunas yra Kaunas. Ministras yra ministras.

 

Kovo 29 d.

Armija

Sienos uždarytos, NATO štabas ir kareiviukai šniurkščioja, kosėja ir matuojasi temperatūras. Negi Kremliaus klane neatsiras šviesaus proto Pabaltijui ištiesti broliškos pagalbos ranką ir išgelbėti nuo viruso tankais kaip kadaise? Jei jau tokios progos neišnaudos, tai tikrai Rosiju umom ne poniatj.

Namie įsijungėm kino filmą. Keista matyti žmones taip arti vienas kito ir net be apsauginių kaukių. Tarsi iš kitos planetos.

 

Autoriaus nuotraukos.

 

Kovo 30 d.

Muzika

Niekas nieko doro nežino. Meluoja išsijuosę kartais ne iš blogos valios, tyčia ar netyčia – nesuvoksi. Melas jau norma, net nebe mada. Iš COVID-19 virto MELOVID-20.

Nemeluoja tik muzika. Tad ir klausausi nuo ryto ligi vakaro klasikos. Transo nebemėgstu. Džiazo – taip pat.

 

Balandžio 10 d.

Neviltis

Juk pasitaikė, kad nusičiaudėjau valydamas kambarius, perštėjo akys ilgiau paskaičius ar nedrąsiai purptelėjo vėjas. Kiekvienąkart krūpteliu – gal paskutinioji artinasi. Kvailos mintys, kvaila įtampa. Patarimų prie kiekvieno kampo, ypač gąsdina tuos, kam per šešiasdešimt. Kad ir kaip skaičiuoju, patenku ir aš tarp jų, tik gal mažiau išsigąstu.

 

Balandžio 11 d.

Spjūviai

Sako, epidemija ypač plinta tarp medikų. Dar sako, jie tyčia dirba keliose įstaigose ir tyčia visur sėja virusą. Štai mūsų kolega parą budi priėmimo skyriuje. Anot mūsų didžiųjų mokytojų fiziologų Pavlovo bei Sečenovo, geriausias poilsis – pakeisti vieną darbą kitu. Tad kolega kitą parą budi Kupiškyje. Po dviejų parų budėjimo uždarose patalpose reikia tyro oro. Todėl kolega trečią parą budi greitojoje pagalboje ir vėdina plaučius, kopdamas į penktąjį aukštą su nešuliu ir be jo, klupinėdamas po griovius autoįvykiuose, taip atstatydamas jėgas prieš rytdienos budėjimą vėl priėmimo skyriuje.

Nuo ko jau čia ilsėtis? Anoks čia darbas – popiergalius rašinėti. Ir už tai dar zyzia „oraus atlyginimo“. Teisė – baudžiavinė. Vos žioptelėjus apie demokratiją duria pirštu į kažkokią h priesaiką, valdininkijos išdarkytą savo pačios patogumui. Tikrasis Hipokrato priesaikos tekstas paslėptas giliai ir tyliai. Ketvirtoji valdžia, žiniasklaida pasivadinusi, nuosekliai ir atkakliai tebepiešia savanaudžio kyšininko ir pasipūtusio nemokšos paveikslą. Paveikė ir mane – jau kitomis akimis ką tik žiūrėjau „Sevilijos kirpėją“, kaip dykaduonių šutvė kvailina dorą gydytoją, taip ir neregėjusį smagesnio gyvenimo, tik kupiną skausmo, ligų ir ašarų.

Sekinantis, viltimi nešviečiantis darbas panašus į galerą, anot mūsų veterano radiologo. Galeroje atlygis – spjūvis į veidą iš vienos pusės ar rimbas per nugarą iš kitos. Pasirinkimas negausus. Trečiasis variantas – kai sušers žuvims. O gal mes širdies gelmėje ir norime susirgti? O kad kai kurie gal ir nenorime, jei ketvirtąją karantino savaitę kažkam parūpo mūsų apsauga. Pasirašiau inventoriaus knygoje, kad gavau respiratorių. „Respiratorius“ – tai šiurkštus storo popieriaus maišelis su dviem kilpelėmis ausims. Vožtuvo nė žymės. Kitoje inventoriaus knygoje pasirašiau, kad gavau apsauginį skydelį, padarytą atbulom rankom. Mano bet kuris anūkas iškirptų dailiau. Montuodamas saugojau pirštus nuo aštrių kraštų. Matuodamasis galvos lankelį įsipjoviau ausį iki kremzlės. Kai nustojo plūsti kraujas, užsidėjau dar sykį, prilaikydamas abiem rankom, kad nenukristų. Pro „skaidrų“ plastiką nematyti beveik nieko. Poste aptikau dėžutę su vienkartinėmis pirštinėmis. Tokias ar panašias kabina savitarnoje duonos skyrelyje įtarioms pirkėjoms batonus spaudyti. Išsiėmiau porą pirštinių eiti į palatą spaudyti pacientą, nors apsimauti ne taip ir paprasta.

Teko nusiimti kaukę ir pūsti į galą, kad prasiskirtų krašteliai. Nepavyko. Tuomet susikišau du (gal tris, – nepamenu) pirštus į burną ir, gerai juos paseilinęs, tryniau pirštinių kraštą, kol pasimatė vidus. Apsimovęs jutau, kaip šąla pirštai ir traukia skersvėjis pro tarpupirščius. Įsitikinau, kad pirštai pakliuvo į tyrą orą, jei toks ligoninėje būna, nes pirštinė išsiskyrė į dvi sudedamąsias dalis.

Grįžtu pro seselių postą, vaizdas nekinta: sėdi be kaukių ant sofos ir klega. Aš su kauke, jaučiuosi tarsi baikštus, nevyriškas. Nenoriu užkrėsti seselių. Bent jau virusu. Mieliau – juoku, gera nuotaika, beprotiškomis idėjomis ar dar kai kuo. Išvydęs, kas budi, surimtėjau. Pasirodėm savo anūkų nuotraukas.