× Lina Simutytė

 

Mariją Kavtaradzę pavadinusi ryškiausia šių metų Lietuvos kino režisiere nesuklysiu. 2018-aisiais debiutavusi pilnametražiu filmu „Išgyventi vasarą“ Marija pelnė žiūrovų ir kritikų simpatijas. Pasaulinė kelio filmo žanrą atitinkančios dramos premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, Talino kino festivalyje buvo pripažinta geriausiu Baltijos šalių filmu, o 2020 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pelnė 3 prizus. Dar metų nesiekianti antrojo Marijos pilnametražio filmo – intymios meilės istorijos „Tu man nieko neprimeni“ – kelionė ne mažiau įspūdinga. „Sundance“ festivalyje Marija už šį filmą pelnė geriausios režisierės apdovanojimą, o Europos kino akademija juostą atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų, sąrašą. Rugsėjo 22 d. filmas bus pristatytas Lietuvoje. Apie grįžimo namo jausmą, įvertinimų ir lūkesčių svorį, kino bendruomenės palaikymą ir kartų panašumus bei skirtumus su Marija kalbamės vienoje Vilniaus kavinės terasoje, įsikūrusioje prie judrios sankryžos. Galima pamanyti, kad simboliška – Marijos filmai kviečia mąstyti apie žmonių santykius, o juk jie irgi primena sankryžą, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sklandžiai reguliuojama šviesoforų.

 

Marija Kavtaradzė. Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka.

 

Koks jausmas grįžus namo?

 

Aišku, jaudinuosi. Taip buvo ir su pirmuoju filmu – kol nepristatai Lietuvoje, nejauti, kad įvyko esminė, nors ir mažiausiai nuspėjama premjera. Ir dabar svarstau, kaip pavyks, kaip priims žiūrovai, tačiau dominuoja smalsumas. Labai džiaugiuosi, kad filmo laukiantiems žmonėms pagaliau galiu pasakyti konkrečią datą. Juk kurdama visą laiką galvoju apie žmones. Taip pat gera jausti ne tik filmą jau mačiusių artimųjų, bet į premjerą dar tik eisiančių nepažįstamųjų palaikymą. Neturiu išankstinės nuostatos, kad filmas turėtų visiems patikti. Gali būti visaip. Žinoma, bus žmonių, kuriems nepatiks, pritrūks vieno ar kito dalyko, bet man svarbūs ir tokie žiūrovai, nes labai įdomu išgirsti įvairias mintis.

 

Abu tavo pilnametražiai filmai kalba emociškai neleng­vomis temomis, tačiau išvengia perdėto dramatizmo. Filmo „Išgyventi vasarą“ centre – bipolinį sutrikimą turintis vaikinas, o „Tu man nieko neprimeni“ prisiliečia prie jautrios ir netikėtos aseksualumo temos. Kaip pasirenki temas, kaip ateina tavo filmų idėjos?

 

„Ateina“ – taiklus apibūdinimas, nes idėjos iš tikrųjų tarsi ateina, jų specialiai neieškau. Tačiau idėjai atėjus, rašyti nepuolu iškart, temai leidžiu išlaikyti savotišką aktualumo testą. Tikrinu, ar man pakankamai įdomu, kad su viena ar kita tema gyvenčiau, tarkim, ketverius metus. Aseksualumas (arba seksualumas) smalsumą kėlė dar kuriant pirmąjį filmą. „Tu man nieko neprimeni“ kalba apie skirtingą seksualumo suvokimą ir intymumą plačiąja prasme. Kine man įdomiausia kalbėti apie žmones, o rašant antrojo filmo scenarijų Elenos ir Dovydo istorija atrodė talpi, leidžianti atsiverti kitoms temoms. Buvo ir išbandymų. Vienas didžiausių – klausimas, kaip reprezentuoti romantiką ir erotiką poroje, kai vienas iš partnerių yra aseksualus. Kai idėją pristatydavau kitiems, buvo sakančių, kad toks romantinis santykis sunkiai įsivaizduojamas: „Vadinasi, jie tiesiog draugai.“ Tokios replikos tik dar labiau kurstė smalsumą įsikūnyti tai į vieną, tai į kitą personažą, analizuoti jų poelgius ir psichologiją. Galbūt todėl visą laiką už jų santykius nuoširdžiai sirgau – palaikiau, nors nežinojau, ar jiems, kaip porai, pavyks. Net ir šiandien, kai filmas jau kurį laiką gyvena savo gyvenimą, su aktoriais apie tai diskutuojame. 

 

Ar antrąjį filmą emociškai kurti buvo lengviau? O gal priešingai – jautei daugiau lūkesčių, kad antroji kino juosta nenusileistų pirmajai?

 

Kurdama antrąjį filmą sau pasakiau, kad niekur neskubėsiu. Ir neskubėjau. Sumanymas, tema man buvo artimi jau kurį laiką, o rašyti scenarijų pradėjau po „Išgyventi vasarą“ premjeros Lietuvoje. Buvo leng­viau, nes antrojo filmo idėja atrodė visiškai kitokia nei pirmojo. Galų gale, nesu atsakinga už kitų lūkesčius – užtenka savęs paklausti, ką dėl jų galiu padaryti. Absoliučiai nieko. Taip pat prisimenu mamos cituojamą frazę ir Steveno Spielbergo filmo „Šnipų tiltas“. Vienas nerimauti linkęs personažas kito klausia: „O tai jūs niekad nesijaudinat?“ Šis atsako klausimu: „O ką, padėtų?“ Manau, toks požiūris yra sveikas – išties, kas pasikeis, jei iš anksto pradėsime nerimauti? Vieni įrodinės, kad pirmas filmas buvo geresnis, kitiems atrodys priešingai. Bus ir tokių, kurie sakys, kad abu blogi, tai koks skirtumas? (Juokiasi.)

 

Angliškas filmo pavadinimas „Slow“ šiuolaikinio gyvenimo ritmo kontekste skamba kontrastingai. Kaip ir pamažu besivystantis Elenos (akt. Greta Grinevičiūtė) ir Dovydo (akt. Kęstutis Cicėnas) santykis, kviečiantis ieškoti autentiško, savito būdo patirti intymumą. Kūrybinis filmo procesas – taip pat subtilus ir lėtas. Kas palaiko tavo entuziazmą, veda pirmyn ilgoje kelionėje?

 

Džiaugiuosi sprendimu dar pradiniame etape atlikti kastingą. Gana anksti turėjau pradines scenarijaus versijas ir aktorius pakviečiau perskaityti keletą scenų. Gretai vaidmenį pasiūliau iškart – jau kurį laiką apie ją galvojau. Tada susitikome su kitais aktoriais ir su Kęstu. Dėl jo vaidmens taip pat buvo ramu. Toliau porą metų rašiau ir tobulinau scenarijų. Epizodais, kai dirbant apniukdavo abejonės, ar kam nors bus įdomi ši istorija, padėdavo filmuoti bandomieji videoįrašai. Įsijungdavau, pamatydavau aktorius vienoje ar kitoje scenoje ir nurimdavau. Taip sau primindavau, kad dirbant su Greta ir Kęstu viskas bus gerai. Pasitikėjau, kad jei man faina į juos žiūrėti, patiks ir žiūrovams. Labiausiai žavėjo jų gyvybingumas. Dar vienas nepavargti padėjęs dalykas buvo scenarijaus rodymas kitiems kolegoms. Daugybę jo versijų skaitė ir neatlygintinai konsultavo sesuo rašytoja Teklė. (Juokiasi.) Nemažai konsultavausi ir su Titu Lauciumi – sutapo, kad vienu metu abu rašėme pirmuosius scenarijaus draftus. Jis tada dirbo prie filmo „Paradas“, tad susitikdavome apsikeisti ištraukomis ir jas pakomentuoti. Gera turėti draugų, nes pasitarusi su jais ir vėl galiu mėgautis rašymu vienumoje.

 

Kiekvienas filmo kūrimo etapas (rašymas, darbas su aktoriais, filmavimai, montažas, filmo pristatymas auditorijai) – labai dinamiškas ir skirtingas. Kuris iš jų tau maloniausias?

 

Rašymas – vienas mėgstamiausių ir emociškai brangiausių etapų. Jei jo nebūtų, turbūt sunkiai mėgaučiausi kitais. Taip pat mėgaujuosi repeticijomis su aktoriais, kuriose pamatau, kaip viskas atgyja. O kiek prisijuokiame! Šią kūrybinę energiją labai ryškiai prisimenu. Patinka ir montažo etapas, kai pirmąkart išvystu, koks bus filmas, susiduriu su jo realybe. Net jei atrodo, kad kažką reikia keisti ar ne viskas patinka, žinau, kad tai vienaip ar kitaip išspręsiu. Tačiau savo darbą montažo režisierė Silvija Vilkaitė atlieka taip gerai, kad man belieka stebėti visumą. Pritariu minčiai, kad būtent montuojant įvyksta paskutinis scenarijaus perrašymas. Šįkart filmą trumpinome visa valanda, todėl daugybės dalykų neliko, o kai kurios scenos susikeitė vietomis. Montažo procesas primena rašymą. Skirtumas tas, kad nebesi vienas, o kūryba vyksta ne tavo mintyse, o ekrane. Tvirtai žinau, kad iš to, ką nuspręsiu palikti ar išimti, filmas ir susidės. Montažas leidžia labiau pasitikėti savimi, ypač kai tai, ką matau ekrane, patinka. Rašant sunku nuspėti galutinį rezultatą, todėl būsimi kūrybos etapai atrodo tolimi, neapibrėžti. Jei rašydama galvočiau, kaip viską nufilmuosime, kiltų tiek streso, kad apskritai nebegalėčiau rašyti. Taip pat kitais etapais. Pamenu, iki filmavimų likus šešioms savaitėms ateinu į studiją. Ant sienos iškabinti lapai su užduotimis kiekvienai dienai, kūrybinė komanda surinkta, o aš žiūriu į tą kalendorių ir galvoju: „Bet juk per tiek laiko tiesiog neįmanoma pasiruošti, liko žiauriai daug dar nepadarytų dalykų.“ Praeina penkios savaitės, žiūriu į tuos pačius lapus. Suvokiu, kad viską net neskubėdami spėjome, ir negaliu tuo patikėti. Kai pasitiki procesu ir nebandai visko vienu metu aprėpti, tampa lengviau. 

 

Organiška aktorių vaidyba – vienas iš daugybės stiprių filmo elementų. Kartais atrodo, kad aktoriai scenose tiesiog gyvena, atradę glaudų santykį su kuriamais personažais. Nelieka abejonių, kad kūrybinei komandai filmavimo aikštelė buvo saugi erdvė. Kas padeda ją kurti ir kas yra saugi erdvė tau pačiai?

 

Darbas su aktoriais prasideda dar atrankiniame etape, nulemiančiame svarbią sėkmingo proceso dalį. Personažus nuo pat pradžių kūrėme kartu su aktoriais. Aš – rašydama, jie – keldami klausimus, repetuodami. Šiame etape atvirumas vieni kitų pasiūlymams ir diskusijoms yra esminis. Kalbant apie Gretą su Kęstu, jų darbas buvo labai asmeniškas. Mačiau, kad kiekvienas sirgo už savo personažą ir jį mylėjo, nuoširdžiai gilinosi. Todėl tikiu, jog filmo vaidybą vertinantys žiūrovai tai jaučia. Prie komandos prisijungti taip pat pakviečiau intymumo koordinatorę Irmą Pužauskaitę, padėjusią sukurti saugumo jausmą scenose, kuriose netrūko fizinio intymumo. Nuo choreo­grafijos iki rūbų, patarimų, kaip pridengti vieną ar kitą kūno dalį, konsultacijų techniniais klausimais – Irma užtikrino, kad nei aktoriams, nei man neliktų jokių neaiškumų. Dar kartą įsitikinau, kad intymumo koordinatoriai aikštelėje išties svarbūs net tada, kai, atrodo, esi užmezgęs tvirtą ryšiais su aktoriais kaip režisierius. O gal būtent dėl šios priežasties – kuo artimesnis jiems esi, tuo sunkiau aktoriai tau pasako „ne“. Labai vertinu šią taisyklę: režisierius, intymiose scenose aktoriams norėdamas pasiūlyti vieną ar kitą veiksmą (pvz., labiau apsinuoginti, pasibučiuoti ar pan.), turi leisti apsispręsti ne per pusvalandį ir tuo labiau ne iškart, bet per 48 valandas iki kitos filmavimų pamainos. Įprastai aktoriai, kuriems panašiose situacijose siūloma improvizuoti likus vos valandai iki repeticijos pabaigos, neturi laiko net pagalvoti ir tik vėliau supranta, kad vienam ar kitam veiksmui buvo nepasirengę. Improvizacija – smagi ir reikalinga, tačiau intymiose scenose jai ne vieta. Aktorių saugumas užtikrina visos filmavimo komandos saugumą, taip sukuriama saugi erdvė ir man pačiai.

 

Aseksualumas dviejų žmonių romantiniame santykyje – ne vienintelė filmo tema. Kino juosta kalba ir apie pasirinkimus, tikėjimą (akt. Laimos Akstinaitės vaidmuo), kūniškumą ir kritišką požiūrį į kūną, sukeliantį valgymo sutrikimus. Apie savitumą ir autentiką, saviraiškos laisvę. Taip pat apie skirtingus būdus būti visuomenėje, kurioje žmogus kartais jaučiasi svetimas. Tikiu, spėjai išgirsti ne vieną filmo interpretaciją. Kokios žiūrovų reakcijos nustebino labiausiai?

 

Interpretacijos, kaip turbūt ir reikėjo tikėtis, labiausiai išsiskyrė dėl filmo pabaigos. Nustebino besąlyginis žiūrovų susitapatinimas su personažais. Kai kurie, pvz., nuoširdžiai pyko ant Elenos, kaltino nesupratingumu, kritikavo ją ne kaip personažę, bet kaip žmogų. Aišku, tokios reakcijos tik rodo, kad filmas veikia, o aktorių vaidyba – įtikinama, tačiau kildavo noras atsakyti, kad filmo personažai – irgi žmonės, turintys teisę klysti. (Juokiasi.)

 

Filmo „Tu man nieko neprimeni“ kadras

 

Žiūrėdama filmą pasižymėjau Elenos cituojamus mamos (akt. Rimantė Valiukaitė) žodžius: „Jei verksi, pačiai bus gėda.“ Mūsų kartos atstovai patys save neretai įvardija kaip traumų kartą – dėl sąmoningo dalijimosi vidinio pasaulio išgyvenimais, atsakymų ieškojimo, ryžto kreiptis psichologinės pagalbos ir gebėjimo reflektuoti. Ar pritari šiai minčiai? Kaip apibūdintum mūsų kartą, kuo ji skiriasi nuo mūsų tėvų kartos?

 

Galbūt lyginčiau ne skirtingas kartas, o amžiaus grupes, nors tai daryti gana nedrąsu. Manau, mus jungiančių dalykų yra gerokai daugiau nei skiriančių. Tiek mes, tiek mūsų tėvai paauglystėje išgyvenome panašias ir daugumai gerai pažįstamas emocijas. Aišku, nepaneigsi, kad būtent mūsų karta pradėjo drąsiau dalintis savo išgyvenimais, kalbėti apie traumines patirtis, lankyti psichoterapiją. Tačiau tai mūsų kartą identifikuoja ne tik kaip labiau reflektuojančią, bet ir sukelia juoką: „Oho, atradome terapiją, todėl nuo šiol tai vienintelis problemų sprendimas, ir tik durniai jos nelanko.“ Aišku, hiperbolizuoju, bet, tikiu, vien terapijos neužtenka, viskas yra daug kompleksiškiau ir plačiau. Galų gale, ne visi privalo savo problemas spręsti identiškai – iš kur žinome, kad vyresnė karta, pasirinkusi nelankyti terapijos, nėra teisi? Galbūt jiems taip iš tikrųjų geriau, nes būdų save pažinti – begalybė. Egzistuoja ne tik psichoterapija bei dvasingumas, bet ir buitis, kurios negalime nuneigti. Kartais tam, kad tavo gyvenimas „veiktų“, reikia pasitelkti netikėtas komponentų kombinacijas. Tačiau, tikiu, ši tema – ne vien apie kartas, bet ir apie žmonių amžių bei patirtis, nes tik bręsdamas ilgainiui atrandi, kad tau, pvz., labiausiai tinka meditacija, horoskopai ar religija. Terapijos naudos neatmetu, bet svarstau, ar kartais ne per stipriai tėvų kartą spaudžiame ja domėtis. Juk patys pykstame, kai jaučiame tėvų spaudimą elgtis taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. 

 

Laidoje „Žaidžiam žmogų“ Tautė Bernotaitė šia tema kalbasi su „Literatūros ir meno“ vyr. redaktore Lina Laura Švedaite, perskaitančia daugybę žurnalui siunčiamų tekstų, o traumas išskiria kaip temą, vienijančią šiuolaikinius autorius. Abi iškėlė įdomų klausimą, ar terapinis santykis negali pradėti žmonių tolinti nuo kūrybos: kuriame, kai ieškome atsakymų, o terapijoje tuos atsakymus gauname, tad, natūralu, kūrybos poreikis sumažėja.

 

Toks požiūris man šiek tiek svetimas, nes kuria įspūdį, kad per kūrybą keliame klausimus vien apie save. Juk kurdami galime kelti klausimus apie daugybę kitų mus dominančių dalykų. Ar poreikis kurti lankant terapiją sumažėja? Nemanau. Priešingai, terapija įgalina tą pačią temą apmąstyti skirtingais rakursais. Kurdama nesiekiu sveikti, man menas veikia ne kaip terapinis įrankis. Kūrybinis filmo procesas leidžia atsakyti į daugybę klausimų, bet nebūtinai sprendžia problemas. Kurdama filmą, pvz., kėliau klausimus tiek apie aseksualumą, tiek seksualumą. Apie tai daug skaičiau įvairiuose forumuose, susirašinėjau su aseksualiais žmonėmis. Įdomu, kad net aseuksualumas turi daugybę sluoksnių: romantinis, aromantinis aseksualumas ir pan. Kai kurie aseksualai apskritai nenori fiziškai suartėti, kiti ieško kompromisų. Labai individualu, kaip ir pats seksualumas. Vieniems fizinio suartėjimo poreikis yra būtina kasdienybės dalis, antriems – santykių paįvairinimas, treti apskritai gali gyventi be sekso, nors nėra aseksualūs. Visa tai nagrinėti buvo be galo smalsu, bet rinkdama informaciją ir pažindama kitų žmonių patirtis tvirtai apsisprendžiau, kad viso informacinio krūvio sutelkti į vieną ar kitą personažą nebandysiu. Kūrybinis mano metodas prasidėjo informacijos paieška ir tęsėsi veikėjų charakterių kūrimu su tam tikru įgytu žinojimu, tačiau svarbiausias tikslas buvo leisti personažams tapti unikaliems, o ne atkurti kitų papasakotas istorijas. Bendraudama šia tema su įvairiais žmonėmis, išsilaisvinau. Supratau, kad gali būti absoliučiai visaip – vadinasi, ir filmo personažai neprivalo paklusti konkrečioms taisyklėms ar charakteristikai. Kitas svarbus atradimas buvo patvirtinimas, kad dauguma emocinių problemų kyla iš mums primetamų normų: apibrėžimai, kiek kartų per savaitę reiktų mylėtis, vieši seksualinio gyvenimo aptarinėjimai ir nuolatinis lyginimasis su kitais mus įkalina. Tada pradedame svarstyti, kad kažkas su mumis negerai. Juk ir Elena su Dovydu susiduria būtent su šia problema – galbūt savo santykį kurdami jaustųsi ir elgtųsi visai kitaip, jei nebūtų paveikti visuomenės primestų standartų.

 

Ne paslaptis, mūsų savivertę formuoja kitų požiūris į mus. Norime patikti, būti mylimi ir vertinami. Tavo filmai sulaukė pripažinimo visame pasaulyje – tai įkvepia, sukelia euforiją, kraujyje turbūt išsiskiria didelis adrenalino kiekis. Tikiu, tai ne tik stimuliuoja, bet ir gali varginti. Kas padeda sau priminti, kad vertingi esame ne tik tada, kai pelnome apdovanojimus?

 

Kaip ir sakai, vienu metu įvertinimai malonūs ir varginantys. Nuo didelio dėmesio kiekio gali tapti priklausomas – tarkim, jei vis esi giriamas, o staiga nesulauki jokios reakcijos, lengva pradėti galvoti, kad kažkas blogai. Taip veikia mūsų smegenys, veikiamos įvairių cheminių reakcijų. Pastebėjau, kad mane vis labiau žavi apskritai nekuriantys žmonės. Arba kuriantys sau – ne dėl rezultato ar kitų įvertinimo, bet dėl savęs pačių. Ir pati stengiuosi imtis daugiau dalykų, kurie neneša jokios apčiuopiamos naudos ar įvertinimų, net sunkiau sekasi. Gerai žinau: jei ir toliau kursiu filmus, o norėtųsi (juokiasi), rezultatą iš dalies matuosiu įvertinimais ir žiūrovų dėmesiu, nes tokia kino industrijos valiuta. Sveika prisiminti, kad reakcijų gali būti visokių. Žiūrovams patiks – puiku, nepatiks – žiauriai liūdna. Kritika gali paliesti ir asmeniškai, bet labai svarbu prisiminti: tai nereiškia, kad esi blogas žmogus. Žinoma, dabar man lengva kalbėti, nes negaliu skųstis, bendrąja prasme mano filmui sekasi. Jei nesisektų, įvertinimų norėtųsi dar labiau, bet kai sekasi, galiu būti kukli. Jei sakyčiau, kad įvertinimai apskritai nesvarbūs, meluočiau, tai skambėtų arogantiškai. Natūralu, kuriantiems jie svarbūs, ir suprantu tuos, kurie jaučiasi nepilnaverčiai, jei nebūna įvertinti. Tačiau sėkmę suvokiame skirtingai. Vieniems tai reiškia pilnas žiūrovų sales, kitiems – festivaliuose pelnytus apdovanojimus, svetur sutiktus bendraminčius. Visada lieka ir sėkmės, kaip atsitiktinumo, faktorius – viena komisija tam pačiam filmui skirs kelis apdovanojimus, o kita galbūt net neatkreips dėmesio. 

 

Žaviuosi kino bendruomene. Atrodo, jos nariai ne tik nuoširdžiai džiaugiasi vieni kitų pasiekimais, bet ir aktyviai vieni kitus palaiko. 

 

Esame glaudžiai susiję – nuolat dirbame vieni kitų komandose. Turbūt dėl to atrodo neįmanoma nesidžiaugti kitų pasiekimais ar nepalaikyti. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima kurti neturint tokio užnugario. Prisimindama šio filmo pradžią net stebiuosi, kad buvo tiek mane palaikančių kolegų, draugų. Net pagalvodavau: „Kodėl jie taip manimi pasitiki, kai net aš savimi kartais nepasitikiu?“ Turbūt šalia esantys mus visiškai kitaip mato ir vertina. Kartais turbūt verta labiau pasikliauti kitų nuojauta ir palaikymu, nes save stipriau kritikuojame. Kai „Sundance“ kino festivalyje laimėjome prizą už geriausią režisūrą, sulaukėme neįtikėtino lietuvių palaikymo, daugybės sveikinimų. JAV tada buvo rytas, po apdovanojimų ramiai pusryčiavome, o Lietuvoje – gerą vakarėlį primenantis vakaras. Norėjosi verkti, emocijų buvo labai daug. Manau, palaikyti kitus yra ne mažiau svarbu nei sulaukti palaikymo. Jei tau tuo metu nesiseka, gali būti sunku. Tačiau šią savybę savyje vis tiek noriu auginti. Galų gale, žinau ir prisimenu, kad „Tu man nieko neprimeni“ – ne mano, o mūsų, visos komandos, filmas. Viena tikrai nebūčiau tiek pasiekusi, todėl šį apdovanojimą dalinu į daugybę dalių. 

 

Po filmo „Išgyventi vasarą“ interviu Stasiui Baltakiui sakei, kad vis iš naujo atrandi prasmę kine: „Bandau pati tą pažadą sau ištesėti kurdama tai, kas man atrodo prasminga.“ Kokius pokyčius savyje pastebėjai per ket­verius metus, nuo pirmojo iki antrojo filmo?

 

Atsirado daugiau drąsos, dirbdama išmokau labiau atsipalaiduoti ir mėgautis. Galbūt tai susiję ir amžiumi – pastebėjau, kad sulaukus trisdešimties smagiau gyventi. Taip pat lieka vis mažiau nuostatų, kaip turėtų būti. Dar tvirčiau jaučiu prasmę pasakoti istorijas. Kuo toliau, tuo labiau domiuosi ne individualiomis žmonių istorijomis, bet žmonių santykių istorijomis. Smalsu, kaip vieni kitus veikiame, keičiame, kaip būname santykyje. Tiesa, kartais atrodo ir visai priešingai – visai nesikeičiu: neseniai pas mamą radau vienuoliktoje klasėje Filologų konkursui rašytą tekstą. Nustebau, kad jau tada kėliau tuos pačius klausimus, galvojau apie panašius personažus, tarsi skirtingomis priemonėmis mėginčiau papasakoti tą pačią man visada rūpėjusią istoriją. 

 

 

Literatūrinis Linos Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.