Viena įsimintiniausių pernai išėjusių poezijos knygų – antrasis Simono Bernoto rinkinys „Pasakų parkas“, ryškiaspalviu, lietuvių poezijos rinkiniams nebūdingu blizgiu viršeliu, kuriame panaudotas Jono Jurciko tapybos darbas „Tvora“, kuria prieštaringą paviršinio žvilgesio (dominuoja fluorescencinės spalvos), hedonistinio nesuinteresuotumo ir sykiu distopinio klaiko, grėsmės (šviesos takas – it paleistõs raketos ar kometos uodega arba apsauginė juosta; plėšrus paukštis centre) nuotaiką. Toks knygos viršelis it afiša kviečia pasivaikščioti po S. Bernoto poetinę „Pasakų parko“ ekspoziciją. 

Knygą išties įmanu pavadinti temine ekspozicija, nes ji turi tvirtą bendrą koncepciją, atrodo nuosekli, užbaigta. Eilėraščius veikia rinkinio visumos trauka, t. y. galvojant apie vieną kurį eilėraštį, vaizduotėje iškyla bendras pasaulėvaizdis, kurį galima nusakyti raktažodžiais: vaizdinių tirštuma, pasakiškai siurreali nejauka, sublimuojamas nerimas, abejingumas ir lyrika. Kaip matyti iš skyrių pavadinimų, S. Bernoto „pasakų“ pasaulyje dalyvauja ir legendinė frazeologija, prietarai („Burtas mestas“), ir borchesiška fantazija („Pramanytos būtybės“), konkrečių mitų ir pasakų intertekstai („Kraujo puta“) ir, žinoma, alisiškas siurrealizmas („Stebuklai ir veidrodis“). Lewiso Carollio „Alisos nuotykių“ naujoji populiarumo banga, kilusi XX a. 6–7 dešimtmečiais Amerikoje ir neblėstanti iki šiol, populiariojoje kultūroje siejama su narkotikų paplitimu ir šio kūrinio kaip haliucinogeninės kelionės interpretacija. Kita vertus, L. Carollio sukurtas stebėtinai takus, siurrealus Alisos pasaulėvaizdis gali būti šiuolaikinio žmogaus, vienu metu gyvenančio skirtingose realybėse, būsenų alegorija. Šių būsenų refleksija – viena pagrindinių S. Bernoto kūrybos temų. 

 

Simonas Bernotas. „Pasakų parkas“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 

 

„Pasakų parkas“ pradedamas fragmentu iš Fernando Pessoos „Nerimo knygos“, kuriame pasakotojas pirmuoju asmeniu kalba apie slegiantį gyvenimą kaip fizinį skausmą ir apie emocinį ištuštėjimą, praradus meilę: „Mano pamiršti norai, o kad galėčiau vėl patirti tą liūdesį, kurį jaučiau svajodamas apie tave.“ Taigi epigrafas supažindina skaitytoją su eilėraščių subjekto būsena – ilgėjimusi juslinės tikrovės (gebėjimo jausti) tarsi idealo, tarsi pasakos. Toliau eilėraščiuose pasaulio vaizdas komponuojamas taip, lyg pasaka būtų vaizdo filtras, modifikuojantis optiką ir suvokimą, arba – integrali realybės dalis. Pavyzdžiui, eilėraštyje subjektas, rūšiuodamas asmeninius daiktus, juos vardija pagal pasakoms būdingą siužetą, kai veikėjui leidžiama imti ar pamatyti viską, išskyrus vieną draudžiamą dalyką: „Man negaila / Gali imti / Ir iškraustyti stalčiukus // Tik palik tą dėžę / Kuri vidury kambario / Ji visiškai tuščia / Joje būsiu miręs“ (eil. „Sudėliokime viską į stalčiukus“, p. 16–17). Eilėraštyje „Feniksas“ (p. 35) vidury miesto aikštės nukirsdintas, bet motinos namo parvilktas ir lipalu suklijuotas revoliucionierius (beje, apibūdinamas tiesmukai derančiu frazeologizmu „lyg galvos netekęs“) tarsi iliustruoja mitinio nemirtingo paukščio fenikso metaforą. Eilėraštyje „Princas ant balto žirgo“, pasitelkiant pasakų ir literatūros klasikos vaizdinius, interpretuojamas šiuolaikinių vyrų ir moterų poravimasis interneto programėlėse: „Don kichotai pasikinkę baltus arklius / Svaipinantys sufotošopintas dulsinėjas“ (p. 45). Eilėraštyje „Nykštukai“ šiuolaikinė visuomenė, gyvenanti kasdieniais rūpesčiais, dirbanti „mažus darbelius“, skaičiuojanti „smulkius pinigėlius“ ir sprendžianti globalias problemas (pabėgėlių, nusikalstamumo, savižudybių klausimus), regima lyg miniatiūrų planetos gyventojai, kurie svarbiomis temomis „pasisako visi ir / tada eina kas sau / kuo toliau / tolėlėlėliau“ (p. 46) – kitaip tariant, iš tikrųjų nieko neišsprendžia, iš esmės nieko nepakeičia. Eilėraštyje „Mums reikia daugiau slibinų“, pasitelkus slibino metaforą, kalbama apie sukrėtimą, kuris atpeikėtų žmones iš apatijos ir nuobodulio: „Reikia kelių slibinų grynaveislių / ir mūsų akyse vėl sužibs liepsnos“ (p. 51). Vis dėlto pasakiškumas, borchesiškos vaizduotės rakursai – tik vienas iš knygos aspektų.

Atkreiptinas dėmesys ir į kitus S. Bernoto poetinio vaizdo kūrimo principus. Pirmiausiai – į paradoksą, kurio prieštaringa logika tampa pagrindu visam eilėraščiuose kuriamam pasauliui: čia ne žmonės pasirenka žodžius, bet „žodžiai patys mus susiranda“ (eil. „Varšuva“, p. 18); „Vienišas įsimylėjėlis užtraukia dainą / o gal / Mus visus užtraukia daina“ (eil. „Troškulys“, p. 30); subjektas sako: „Abejoju kai esu teisus / Esu užtikrintas kai klystu“ (eil. „Akys, lūpos etc.“, p. 20); „Dar neradau išėjimo iš / sakė čia jo nėra“ (eil. „Ambient“, p. 23). Eilėraščių pasaulis sapniškas, reliatyvus, negali žinoti, ar tai, ką regi subjekto akimis, yra tikrovė, ar sapnas, kuris, kaip alogiškai teigiama, „nubunda ir keliasi“ (eil. „Alisai“, p. 56).

Eilėraštyje „Labirintas be išėjimo“ teikiamos kelio nuorodos patekus į labirintą, tačiau detalūs nukreipimai („po šimto dviejų metrų pasukite į kairę“ ir pan.), pasirodo, yra beprasmiški, nes visi keliai veda tiesiai į pražūtį: „į kairę į dešinę jokio skirtumo / Tiesiai pas minotaurą“ (p. 65). Paradoksaliame pasaulyje nėra reikalo ieškoti pasakos kaip alternatyvos, nes pats pasaulis toks įvairialypis, daugiadimensis, neaprėpiamas, kad pasaka kaip žanras ir fantazija, ir šiurpumu nublanksta prieš realybę. Gal todėl subjektas, viename eilėraščių perfrazuodamas poezijos klasiko eilutę, deklaruoja: „Nebetikiu pasaka / pasauliu tikiu“ (eil. „Moralas?“, p. 80). Tai paradoksali laikysena, nes pasaka – ir Henriko Radausko eilėraštyje, ir S. Bernoto poezijoje – yra vertės objektas, tik S. Bernotui ji tapusi integralia tikrovės dalimi (kalbant išmaniųjų technologijų žargonu, sakytume, tikrovė dabar yra praturtinta realybė), todėl pasaka kaip alternatyvi, atskira sritis yra neprasminga, nebepakankama – sakytume, nebeatitinka šiandieninio subjekto poreikių („nebetikiu pasaka“). Šiuolaikiniam subjektui reikia ne „arba–arba“ tipo pasirinkimų, bet „ir–ir“ – visko vienu metu. 

Kitas S. Bernoto meninės kalbos aspektas – postmodernistinis žaidimas frazeologija. Poetas eilėraščiuose šnekamosios kalbos posakius perkuria arba sukeistina – atveria jų pažodines reikšmes: „Viskas arba nieko šiandien / suyra į niekio pusę“ (eil. „Pasaka be galo“, p. 9); „Prie perėjos nutrenkia žaibas / Nesiseka gyvenime, seksis po mirties“ (eil. „Trumpa pasivaikščiojimo dainelė“, p. 21); eilėraštyje „Dingo elektra“ (p. 76) varijuojama šios frazės tiesiogine ir perkeltine, romantinį santykį nusakančia reikšmėmis; o eilėraštyje ilgu tarsi biurokratiniu pavadinimu „Atranka į laikinai negalinčio eiti veidrodžių karalystės esminių reikalų ministerijos vidinių kultūrinių santykių ir pramogų politikos departamento cirko skyriaus trečiojo juokdario pareigas“, kuris kuriamas kaip darbo pokalbis, anketinio žanro klausimai sumaišomi su kitų kontekstų posakiais – kuriamas absurdiško pasaulio įspūdis: „Jums labiau patinka dirbti vienam ar kompanijoje? / Skaičius ar herbas? / (...) / Ką pasirinktumėte katę maiše ar žvirblį rankoje?“ (p. 55) Sustabarėjusių šnekamosios kalbos frazių komponavimas eilėraščiuose atkreipia dėmesį į kalbos klišių logiką, ypač išryškėjančią negrabiuose, bet plačiai vartojamuose tiesioginiuose vertimuose (plg. anglų kalbos laiko nuoroda „[some time] ago“): „Ant kalvos / Jau už miesto sienos / Kelios naktys atgal anos iš Irano draugas / Kelios naktys atgal kelios naktys į priekį // Paskutinė naktis primena prijaukintą burtažodį / Dabar visados amžinai“ (eil. „Valpurgijos naktis“, p. 71).

S. Bernotas tęsia XIX a. pabaigos modernizmo klasikų žaidimo kalba tradiciją ir kuria performatyvius eilėraščius. Tai pačiame eilėraštyje vykstantis kalbos spektaklis: žodžiai tarsi aktoriai inscenizuoja sakomą mintį, todėl eilėraštyje-interviu klausimas „Ar šnekate atbulai?“ būtent taip ir užrašomas: „?ialubta etakenŠ“ (eil. „Atranka...“, p. 55), o siužetiniame eilėraštyje „Etimologija“ (p. 13) pagrindinis „veikėjas“ Žodis tarsi inscenizuoja eilėraščio siužetą: žodis, gavęs paaukštinimą, yra rašomas didžiosiomis raidėmis, dezertyravęs – vėl rašomas mažosiomis, per teroristinį išpuolį netekęs galūnės – užrašomas tik šaknimi, o kelias raides padovanojęs kaip donoras – pats lieka vienintele raide. 

Kitas eilėraščio performatyumo pavyzdys – eilėraštis „Pasirinkite savo supergalią:“. Pavadinimas rašomas su dvitaškiu, nes eilėraštis kuriamas kaip punktais išdėstytas pasirinkimų sąrašas. Beje, siūlomos supergalios – vieni paradoksai: 

 

a) Mokėti visas pasaulio kalbas ir likti nebyliui

š) Žudyti žvilgsniu bet neatsimerkt

n) Keliauti laiku vis į tą pačią akimirką

e) Būti nemirtingam bet negyventi (...) (p. 15).

 

Sąrašo punktais eina ne skaičiai ar abėcėlės raidės eilės tvarka, kaip įprasta, bet tarsi akrostichu užrašyta frazė: „Aš nenoriu nieko rinktis.“ Taigi subjekto pasirinkimai nedomina.

Čia verta atidžiau įsižiūrėti į šios poezijos subjektą jį supančiame pasakiškame pasaulyje. Dažname eilėraštyje subjektas jaučiasi abejingas tikrovei, kuri, perfrazuojant eilutę, yra tiršta nuo vaizdinių (eil. „Įtampa“, p. 75). Lyrinis subjektas – „pasiklydęs adrenalino turistas“ (eil. „Amprao“, p. 68), persisotinęs įspūdžių: „Žinai kartais atrodo kad many glūdi absoliuti tuštuma / Supranti kad nieko nėra kad viskas beprasmiškas šviesų / Žaismas“ (eil. „Veidrodžiai parodo savo tikruosius veidus“, p. 57). Eilėraštyje „Lengvai įkraunami tuštumos prietaisai“ (p. 39–41) kuriama tarsi haliucinogeninės kelionės, kuri bent trumpam turėtų atgaivinti pojūčius, sužadinti susidomėjimą gyvenimu, istorija („ar norėtum skristi kartu / prisisek saugos diržą / koks kelionės tikslas / tarpžvaigždiniai turgūs / visagalio aerodromas / (...) / tabletė po tabletės artėjame“, p. 39–40), tačiau paguodos subjektui tai nesuteikia: „man vaidenasi liūdnos projekcijos / ateities nebus“ (p. 41). Subjektas daugelyje poetinių situacijų pasirodo abejingas, pavargęs nuo įspūdžių: „...vėjas atneša garsą / Bet jis pasirodo tuštesnis / Tuštesnis už kartojimą / Tuštesnis už viskas nauja / Tuštesnis už taip nuobodu / Už viskas svetima“ (eil. „Nauja“, p. 69).

Lyrinio subjekto nedomina idealai, aukšti siekiai, gilios prasmės: „Pasaulį gelbėti arba užvaldyti / priklauso nuo nuotaikos ar nuo oro“ – eil. „Amparo“, p. 68; „Ant suoliuko / Su apytušte rašalo bonke / (...) sušnabžda / Oh don’t ask why / Ir užsiverčia“ (eil. „Paskutinis atodūsis“, p. 81). Šiuolaikinis pasaulis matomas kaip apstus galimybių, lyg beribės fantazijos meno kūrinys, o žmogus šiame pasaulyje – tarsi to kūrinio lyrinis subjektas, veikėjas, gyvenantis labiau dėl estetikos nei etinės prasmės. Neatsitiktinai vienas eilėraštis skiriamas būtent šiai estetinei figūrai – eil. „Jo Didenybė Lyrinis Subjektas“ (p. 59), beje, ironiškai perfrazuojant Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Šiandien – Lenino gimimo dieną“. Ironija S. Bernoto poezijoje prislopina, neutralizuoja emocijas, kraštutinius agresijos ir neapykantos proveržius (eil. „Receptas vandalui“, p. 70). 

Vis dėlto autoriaus poetinė pasaulėžiūra nėra postmodernistiškai realiatyvi, be vertybinių orientyrų, kaip galėtų pasirodyti dėl kultūros simbolių eklektikos, verčių hierarchijos nepaisymo („Kristaus kūnu šeria ir pupomis bei juoduoju šokoladu pergalė“, eil. „Rembo: pirmasis kraujas“, p. 43). Jo poetinį pasaulėvaizdį, be abejonės, veikia šiandienį pasaulį krečiančios negandos, labiausiai – nerimas, grėsmės nuojauta („Godzila Vilniuje“, p. 37), karas („o visai netoli nuo čia / geometrine progresija auga / potencialių paralimpiečių skaičius // pergalės skonis pernelyg panašus į kraujo“, eil. „Žiemos žaidimai“, p. 77). Galiausiai – S. Bernoto poezija yra lyriška. Ta lyrika lengvai atskira eilute nepacituojama, bet persmelkusi poetinį žvilgsnį į tikrovę; lyrika čia – tarsi pasaulį gaubianti aura, švelnus imperatyvas, kuriam kuriamas pasaulis paklūsta: „Parkų kapinėse / Žalias tvenkinys / Gal pasirodys kokia žuvelė / Žuvelė pasirodo / Trūksta šviesos / Išlenda saulė“ (eil. „Varšuva“, p. 18).

Apibendrinant pasižvalgymą po S. Bernoto „Pasakų parką“, galima prisiminti šiuolaikinių kritinių teorijų svarstymus apie naują mentaliteto ir idėjų formaciją po postmodernizmo. Postmodernistiniam Vakarų pasauliui daugiau kaip prieš 20 metų pirmą kartą tiesiogiai susidūrus su neprognozuojamo terorizmo jėga (Rugsėjo 11-osios įvykiais), ironiškoji postmodernybė transformavosi: XXI a. meninę kūrybą persmelkė jautrumas, naujasis nuoširdumas, taip pat pilietinis atsakingumas, ekologinis sąmoningumas, rūpesčiai dėl žmogaus teisių. Šis naujasis idėjų sinkretizmas, integravęs tam tikras postmodernybės stilistines konvencijas, kai kurių autorių (Timotheus Vermeulenas, Robinas van den Akkeris) vadinamas metamodernybe. Tai mūsų naujasis pasaulis – tuo pat metu pats sau prieštaraujantis, ironiškas ir nuoširdus. S. Bernoto naująją knygą matyčiau kaip metamodernybės poeziją: ji aprėpia skirtingus šiuolaikinės tikrovės profilius (virtualybę, performatyvumą, paradoksalumą, ironiją, nerimą), bet apibendrinamasis – meta – matmuo išlieka lyrika.