Švenčiant Kovo 11-ąją viešojoje erdvėje netilo kalbos apie kūrybos suvaržymus, patiriamus teatre, nesusikalbėjimus dėl temų ar kūrybos principų. Todėl „Literatūros ir meno“ redakcija nusprendė paklausti teatro režisierių, ypač tų, kurie viešumoje pasisako rečiau arba dar nepasisakė šia tema: kaip suderinti režisieriaus kūrybos laisvę su institucijų ar kūrybinės komandos interesais? Ar tenka susidurti su cenzūra, pageidaujamomis ar nepageidaujamomis temomis? Ar teatras – labiau režisieriaus vizija, ar kūrybinio dialogo produktas? O gal visiškai kitaip?  

Zigmas Pakštaitis

 

 

Juozas Miltinis su aktoriais – statant Augusto Strindbergo „Mirties šokį“. Nuotrauka iš LM archyvo

 

Eglė Švedkauskaitė

 

Kovo 11-osios popietę mąsčiau apie lietuvišką laisvės sąvoką. Galvojau, kad laisvė mums yra sunkus žodis, jis daug sveria. Laisvė kaip giedrą dangų skrodžiantis paukštis pasirodo vaikų piešiniuose ir iš jų išnyksta, kai jie mokykloje sužino apie Sausio 13-ąją. Tada visi sutartinai ima piešti televizijos bokštą, tanką ir tri­spalvę. Manyje irgi gyvena ši laisvės vaizdinija.

Atkovotos laisvės, kurią reikia saugoti. Ji reiškiasi ir mano kūriniuose. Laisvė lietuviams yra atsakomybė. Laisvė nėra savaime suprantama. Tačiau būtent baimė netekti laisvės, regis, verčia mus varžyti kitus. Sudrausminti, jei ta laisve naudojamasi pernelyg ekstra­vagantiškai. Mojuoti pirštu, kai kažkas kalba garsiau, nes tą garsą gali išgirsti tie, kurie grasina mūsų laisvę atimti. Galvoju, kad kaip teatro menininkė niekada nesu absoliučiai laisva, nes kuriu ne viena. Mane kurti įgalina bendražygiai, institucija, teksto autorė ar autorius, tikri žmonės, kurių istorijas skolinuosi ir jiems jaučiuosi atsakinga. Visada kuriu per santykį su kitais, o kur santykiai, ten ir klausimas: kur yra mano laisvės ribos? Kaskart į šį klausimą turiu atsakyti iš naujo.

 

Darius Gumauskas

 

Spėju, į šį klausimą labai skirtingai atsakys režisierius, einantis meno vadovo pareigas valstybiniame teatre, ir laisvai samdomas režisierius. Pastarasis, pavyzdžiui – aš, nueina ilgą kelią nuo idėjos iki paraiškos pateikimo. Pirmasis kūrybos laisvės išbandymas – patvirtins ar ne. Vieną mano paraišką atmetus antrą kartą iš eilės, paprašiau paaiškinimo. Atsakymas buvo lakoniškas: „Neaktualu.“ Tema, kuri mane sprogdina iš vidaus, kitam gali būt neaktuali. Gal tai cenzūra? Paraiškų teikiau nemažai – vienos atmestos, kitos patvirtintos, tad ilgainiui imi pastebėti vertinimo komisijų tendencingumą. Režisierius jau etapo pradžioje kreipiamas į tam tikras madingesnes sroves, į teat­rologų meinstrymus. Ar tai cenzūra? Spręskit patys. Sakykim, paraišką patvirtino, skyrė finansavimą, bet tris kartus mažesnį, nei reikia projektui įgyvendinti. Ir komentaras dovanų: „O kam jums scenografija?“ Tada prasideda žmonių įtikinėjimas dirbti už mažai, o čia – visiška kūrybos laisvė, kaip juos įkalbėsi. Dekoracijų gamyba, apšvietimas, kostiumai – tenka daryti daug kompromisų ieškant pigesnių medžiagų, meist­rų ir t. t.

Finansiniai apribojimai, maugdami menininką, būna, atidaro čakras, atsiranda puikių, netikėtų kūrybinių sprendimų. Tuomet svarbiausia parama iš kūrybinės komandos: lojalumas, palaikymas, idėjų siūlymas ir jų generavimas.

 

Kirilas Glušajevas

 

Atsidūriau rinkos pasaulyje ir supratau, kad mano kūryba bus orientuota į tave. Jei einu kurti už valstybės, teatro ar prodiuserio pinigus, konkrečiame kontekste visada kuriu tau. „Tu“ arba „ji, jis“ yra abstrahuotas, tačiau iš konkrečių konteksto parametrų suformuotas adresatas. Tiek kabinetuose, tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje darau jai, jam, jiems. Turiu žinoti, kam statau: kokiam žiūrovui, kokiam teatrui, kokiems aktoriams. Tiriu, kaip funkcionuoja pastatymų dalis, kas atsako už patalpų švarą, kokia administracijos komanda. Tyrinėju visas produkto kūrimo ir gamybos procesų dalis. Dalyvauju kuriant scenografiją, su scenos technikais atlieku montažo, demontažo darbus, pažįstu grimerinių atmosferą. Kostiumų sandėliai, plakatų kūrimas, tekstų rašymas, vadovo pareigos, sinchroninis spektaklių vertimas į užsienio kalbas... Daug laiko paskyriau tirdamas visas grandis. Dabar jaučiuosi laisvas. Laisvės jausmą išugdė visų proceso grandžių suvokimas, nebūtinai išmanymas, bent pažinimas. Mano kūrybinė laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito profesionalo poreikiai, o jo laisvė atsirems į mano profesionalius poreikius. Balanso kūrimas yra esminis komandinėse profesijose. 

Asmeniškai su problemomis esu susidūręs, kai pritrūkdavo kompetencijų – profesinių arba asmeninių. Mano laisvė – mano žinios, įgūdžiai. Tai mano atsakomybė.

 

Ieva Stundžytė 

 

Kadangi tik vieną spektaklį kūriau valstybiniame teat­re, o visus likusius – nepriklausomuose, susidurti su tikra cenzūra dar neteko. Visada pavykdavo susitarti, sutarti iš esmės visais klausimais: nuo medžiagos pasirinkimo, temos, idėjos, režisūrinio sprendimo iki rekla­mos reikalų, susijusių su spektaklio vizualine puse, aprašais, strategija.

Tačiau jeigu klaustumėte, ar cenzūra egzistuoja, atsakyčiau teigiamai. Nesinori leistis į detales, tačiau politkorektiškumas, meno lauke vis labiau įgyjantis svarų žodį ir vis giliau, jautriau veikiantis menininkus, mano manymu, ateityje tikrai turės ar galės turėti visas cenzūrai būdingas savybes, priemones riboti bet kokią meninę kalbą, kuri neatitinka laikotarpiui reikalingo bei naudingo standarto. 

Nei istoriniai tekstai su savo laikui būdinga leksika, nei šiuolaikiniai tekstai, kurių autoriai renkasi kalbėti be jokių taisyklių, manau, niekaip negali būti cenzūruojami. Išvis meno laukas ir jame kuriantys asmenys turi būti pakankamai politiškai išprusę, kad gebėtų nepakliūti į galimus politinės cenzūros „spąstus“.

Kita vertus, teks sutarti, ką cenzūros sąvoka išties reiškia. Spektaklio nepriėmimas ar kitokia, dažnai neigiama nuomonė dar nereiškia cenzūros. Prieš meną nukreipti pilietiniai protestai irgi tėra nuomonė. Tačiau paties menininko ir teatro konfliktas demokratiniame pasaulyje visada bus suprastas nevienareikšmiškai. Kiek čia yra tiesos, kiek abipusių sutarties sąlygų laužymo, kiek moralinio dviveidiškumo, kiek manipuliacijos – manau, demokratinė sistema turi visus įrankius tai išspręsti ar išsiaiškinti. Tačiau ne be menininko kovos. Menininkas ar menininkė neprivalo kurti to, ko nenori, nejaučia, nesupranta, kam nepritaria ar atvirkščiai. Tačiau ir teatras neprivalo kviesti žmonių, kurių kūryba jam nepatinka, kurios nesupranta, tam, kad dirbtinai ir per prievartą plėstųsi, tobulėtų. Visi ir visos turi turėti sprendimo laisvę. Apskritai niekas niekam meno lauke nieko neprivalo, kad ir kaip kairiesiems ar dešiniesiems tai nepatiktų. Menas visų pirma yra menininkių ar menininkų kūrybos erdvė. Manau, ateity teatro bendruomenė turėtų mokytis ir siekti gilesnio tarpusavio supratimo bei palaikymo. Mūsų lieka labai mažai, deja.

 

Mantas Jančiauskas

 

Teatrą vis ryškiau matau kaip dialogo ar polilogo išraišką. Įdomiausia man kurti, kai galiu pamatyti savo idėjas iš šalies, dalintis su bendrakūrėjais, įgyti atstumą per kito žmogaus žvilgsnį. Tai padeda atrasti gilesnį, platesnį turinį. Sunku įsivaizduoti save, ateinantį į repeticijas ir žinantį viską, ką ir kaip noriu padaryti, nes dažniausiai nežinojimas ir klausimų kėlimas – atradimų pradžios taškas. Režisieriaus autoritaro pozicija yra labai pavojinga. Manau, per didelė galia ir žinojimas, menininką gali nuvesti prie aklavietės. 

Nepradedu kūrybos proceso nuo paruošto teksto ar pjesės, dažniausiai turiu tik temą, vaizdinę arba erdvinę inspiraciją. Kartu su komanda esame beveik tame pačiame nežinomybės taške. Todėl visas idėjas, kurias generuojame drauge, priimu kaip indėlį į bend­rą tikslą ir rezultatą.

Darbas su dokumentika jautrus ir ypatingas tuo, jog tyrinėjame gyvus, egzistuojančius fenomenus, konkrečių asmenų biografijas ar bendruomenių sistemas. Visi šie (tyrimo) laukai labai trapūs, pažeidžiami ir dažnai mes, kūrėjai, atveriame tiek visuomenei, tiek mums patiems nepažintas teritorijas. Tose teritorijose reikia pabūti ilgiau, kad galėtume ištirti ir suvokti autentiškas, tik tam kontekstui priklausančias aplinkybes. Įsiklausymas ir neskubus temos išbuvimas tampa vienu svarbiausių kūrybinių įrankių.

Susitikimas su nepažinumu tampa atskaitos tašku ieškojimams, todėl jautrumas erdvei, žmonėms, pokalbiams labai svarbūs kūrybiniai komponentai. Ar pakankamai įsiklausome, kad atsivertume nežinomybei ir leistume jai mus vesti? Kartu su kūrybine komanda bandome įsiklausyti ne tik į turinį, kurį diktuoja aplinka, bet ir į vienas kito balsą.

 

Paulius Markevičius 

 

Be abejo, ribos egzistuoja. Kartais jos atskirų padalinių, kartais tik asmenų lygmeniu. Turėdami galvoje tokias situacijas, tikriausiai kalbame apie jaunus, nedidelę patirtį turinčius menininkus. Kuriems, deja, tam tikrus dalykus tarsi reikia įrodyti ar „užsidirbti“, o patiems, žengiantiems dar pirmus žingsnius, sunku numatyti galinčias atsirasti idėjines, menines ar technines smegduobes. Kitais kartais tai gali būti asmeninių lūkesčių nesusipratimas, ambicijų atotrūkis nuo realybės (sakau remdamasis savo patirtimi). Pirmiausia turbūt svarbu įsivardinti, kokias pareigas ir atsakomybes užims režisierius: ar jis kviečiamas kaip menininkas sukurti savo autorinį kūrinį, ar ši pareigybė skirta kuruoti darbo procesus, lemiančius spektaklio atsiradimą. 

Jau pirmais bendradarbystės žingsniais reikalinga atsakyti į tam tikrus klausimus, kuriais turėtų būti numatomi abipusiai lūkesčiai, darbo principai ir tamsieji vandenys arba neliečiamos zonos – tai gali būti techniniai parametrai, moraliniai aspektai, teisiniai įsipareigojimai ar meniniai sprendimai. Kiekvieną kartą išbandomos įprastybių ribos, į kurias abi pusės turi būti pasiruošusios reaguoti protingai, lanksčiai, jei pasirenka dirbti kartu.

Asmeniškai su cenzūra teko susidurti labai paviršutiniškai, tad net nepavadinčiau to cenzūra, veikiau įsivaizduojamų normų, lūkesčių ribomis. Kurioms visais atvejais pavyko rasti sprendimus. Kartais tie sprendimai buvo labai senamadiški ir nederantys prie kūrybos pasaulio – skirtingai tą pačią informaciją, poreikius pristatant vyrui ar moteriai; ar kai tavo idėją, sprendimą „užtaria įtakingas dėdė“... 

Teatras yra daugybės dialogų kalibravimasis tarp skirtingų požiūrių, įpročių, principų, ambicijų, troškimų. Kiekvienas spektaklis, kuris įvyksta, jau yra pergalė, įrodanti, kad net ir labai skirtingai mąstantys žmonės gali susikalbėti, jei visa vyksta remiantis pagarba, etika ir noru tobulėti.

 

Olga Lapina

 

Iš kelių jūsų užduotų klausimų išskirsiu du aspektus, nes jie yra iš skirtingų kūrybinių laukų: visų pirma, klausime suformuluota režisieriaus vizijos ir kūrybinės komandos interesų priešprieša man atrodo neįmanoma – kūrybine prasme nei režisierius gali būti atskirtas nuo kūrybinės komandos, nei jo vizija gali egzistuoti atskirai nuo kūrybinių komandos interesų. Bet suprantu kontekstą ir teatro praktikos paveldą, iš kurio tokie klausimai kyla. Tačiau dar kartą pabrėšiu, kad režisieriaus ir visų kitų akistata – patriarchalinio, vertikalaus, „didžiųjų vardų“ teatro reiškinys, lėtai, bet visgi užleidžiantis vietą ir kitokioms, horizontalesnėms kūrybinėms strategijoms, iš patriarchalinės inercijos spąstų ištrūkstantiems kūrėjams.

Kitas klausimas – režisieriaus ir teatrų vadovybės dialektinis ryšys. Nors matau lėtus pokyčius, kol kas atrodo, kad modelis „darbų atlikėjas – darbų užsakovas“ dominuoja. Nepaisant teisinės lygybės, kurią de jure užtikrina sutartys, de facto teatro vadovybės ir režisieriaus (ypač – jaunesnės kartos) santykiai palieka daug vietos potencialiai įtampai ir, kaip pasakoja jaunesnieji kolegos, cenzūrai. Mano galva, cenzūra grynąja prasme visada susijusi su baime, su pavojaus įtarimu, su panika dėl kontrolės praradimo ir dėl to jokiu būdu nesuderinama su kūryba ir kūrybiškumu. Netikiu jokiais stimuliuojančiais efektais, gimstančiais iš menininko būtinybės apgauti iš viršaus primestus cenzūros ribojimus. Tačiau kūryba nėra anarchija. Ribojimai kūrybiniam procesui būtini, bet jie gali kilti tik iš kūrėjo vidaus, kaip tam tikro kūrinio žaidimo taisyklės, kūrybinės strategijos mechanizmai ar savarankiškai prisiimami kūrybiniai iššūkiai. Iš vienos pusės, būtų galima ieškoti daugiau abiejų suinteresuotų šalių apsaugos mechanizmų, tačiau daug svarbiau, mano galva, judėti ne samdymu, bet bendradarbiavimu grįstų santykių tarp institucijų ir laisvai samdomų menininkų link. Tai ne tiek teisinis, kiek vertybinis klausimas.