Keičiantis švietimo prioritetams ir vis intensyviau plūstant informacijos srautams, kyla poreikis peržiūrėti nacionalinį raštijos kanoną, ginčijamasi dėl to, ką tebeverta laikyti klasika. Pravartu pasižvalgyti į kaimynus latvius, kurie tautinio atgimimo epochoje turėjo brandesnę literatūros tradiciją – juos menkai palietė XIX a. carinės Rusijos vykdytas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas ir politinių represijų bangos, todėl kultūrinis elitas galėjo laisviau puoselėti kūrybines aspiracijas. Annos Brigaderės (1861–1933) romanas „Dievas, Gamta, Darbas“ (1926) rašytas tarpukariu, tačiau tampa dar aktualesnis ribiniais laikotarpiais, kai literatūros laukas siaurėja, jame lieka tai, be ko negalime išsiversti, ką skaitome ne vien iš pareigos protėviams ar istorinio intereso. A. Brigaderė latvių literatūros istorijoje išsiskyrė tuo, kad balansavo tarp neoromantinės dramatizuotos pasakos ir buitinio realizmo. Lietuvoje rašytoja buvo žinoma tiems, kurie atidžiau sekė tarpukario teatrų repertuarą; kelių vertimų (1933, 1958) sulaukė populiari jos pjesė „Nykštukas“, sovietmečiu išleistas novelių rinkinys „Jaunikis“ (1971). Ankstesnių kartų A. Brigaderės vertėjai – Dominykas Urbas, Eugenijus Matuzevičius, Aleksandras Žirgulys – plačių interesų filologai, rūpinęsi literatūrinės kalbos žodyno turtinimu. 

Lilija Kudirkienė versti šią knygą ėmėsi tolimais sovietiniais laikais, puikiai suvokdama, kad net jos pavadinimas būtų užkliuvęs Glavlito cenzoriams ir ateizmo dogmatikams; todėl dirbo negalvodama apie leidybos terminus, savo malonumui, derindamasi prie žodingo stiliaus, ieškodama adekvačių atitikmenų. Jos negąsdino archaizmai, seniai pamiršti kaimo darbai, nenaudojami rakandai, iš valgiaraščių pranykę skanėstai, sinonimikos asimetrija, liuteroniško ir katalikiško pasaulėvaizdžių nelygiagretumas, ekspresyvūs dialogai. Daugelį metų tobulintas vertimas primena Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos kūrybos parafrazes, jame galima atpažinti tarmių paveldą, žemdirbių kultūrai įprastus prietarus ir mąstymo stereotipus. Vertimas pavyzdinis dėl adekvatumo, natūralumo, dėmesio detalėms – suvokdama atlikto darbo svorį, Lietuvių PEN centras ir Lietuvos kultūros ministerija apdovanojo L. Kudirkienę Metų vertėjos krėslu.

 

 

Anna Brigadere. „Dievas, Gamta, Darbas“. Iš latvių kalbos vertė Lilija Kudirkienė. Dailininkas Martynas Vilimavičius. – V.: „Hieronymus“, 2023.

 

Nuostabą kelia plastiška, emociškai pakylėta knygos kalba; nuolatinė pagrindinės knygos veikėjos, mažosios Annelės, būsena – valia veikti, naivus entuziazmas, „rankų godulys, akių godulys, godulys žinoti“ (p. 165–166). A. Brigaderės stilius poetiškas, bet ne sentimentalus, griežtokas didaktines intencijas prasklaido santūrus liaudiškas humoras, vengiama vulgarybių, užgaulaus tono.

„Dievas, Gamta, Darbas“ – epinės trilogijos pirmoji dalis, romanas apie asmenybės ugdymosi kelią. Dėl fragmentiškumo kūrinį galima skaityti kaip savarankiškų novelių ciklą. Metų laikų kaita gal kiek per sparti, nesutampanti su žmogaus sąmonėjimo trajektorija. Esama ir akivaizdžių skirtumų, lyginant su lietuviška „šiaudinės pastogės“ proza: A. Brigaderės romane moterys atrodo labiau emancipuotos, laisvesnės už vyrus; nors akiratyje provincialaus užkampio buitis, valstiečiai idealizuojami kaip šviesūs, išsilavinę žmonės, besibarantys ir besiguodžiantys Biblijos citatomis, paklūstantys paprotiniam etikos kodeksui. 

Kitaip nei lietuvių prozoje apie XIX a. kaimą, A. Brigaderės romane beveik nėra tautinės „kovos dėl kultūros“ įtampos, tiesiogiai neminimi latviai ir Latvija (nors aiškiai skiriama, kas sava ir svetima), romiai nuryjama kitakalbių primesta kultūrinio nepilnavertiškumo nuoskauda; buitis atrodo šviesesnė, švaresnė, turtingesnė; žmonės santūresni, mažiau kivirčų, smurto ir girtuoklystės. A. Brigaderės pasaulis socialus ir politiškas tiek, kiek tai suvokiama augančiam vaikui, kiek atitinka jo patirtį. Knygoje reiškiama meilė savajam regionui, nuošaliai mitinei Arkadijai, kurios gyventojai susitaiko su socialiniu statusu, gyvena darbų ir švenčių ritmu, kritiškai vertina tuos, kurie vaikosi naujovių.

Avuotų sodyba Latvijos ir Lietuvos paribyje, Žiemgaloje, – šio savojo pasaulio centras. Mažoji Annelė joje atsiranda per Jurgines, kai prasideda lauko darbų cik­las, per Jurgines ir palieka sodybą, kai tėvas priverstas ieškoti naujos darbo vietos. Sėslioje žemdirbių visuomenėje bežemiai klajūnai atrodo socialiai pažeidžiami; tą pažeidžiamumą jaučia ir mažas vaikas, susiduriantis su teisiančiais suaugusių žvilgsniais: Annelė sodybos senbuvių nesyk kvalifikuojama kaip užsispyrėlė, neklusni, nenustygstanti, nevaldanti emocijų. Rašytoja daug dėmesio skyrė mažosios Annelės vaizduotei, dar neišsivadavusiai iš mitinės pasąmonės: nuklydusi iš kultūros lauko į nepažinią gamtos teritoriją mergaitė kalbasi su varle, beržu, žiogu, vėju, kartais „išskleidžia savo vaizduotės aukso tinklą ir sugauna į jį visą pasaulį“ (p. 28). 

Keliama vaiko dvasinio pasaulio autonomiškumo idėja, kurią plėtojo XX a. psichoanalitikai ir vėlesnių kartų vaikų rašytojai. Tolstama nuo didaktinės prozos formuoto vaiko kaip nevykusio, neišsivysčiusio suaugėlio įvaizdžio ir artėjama prie modernistinės įžvalgos, kad vaikai intuityviai jaučia pirmaprades prasmes, pažįsta tai, kas neregima kasdienybės žvilgsniu. Tikima vaiko prigimties tyrumu, nors tai ir prieštarauja religijos dog­moms apie visur tykančią nuodėmės pagundą. Suaugusieji varžo vaiko vaizduotę: „...vos tik jie pasirodo, baigiasi gražiausi stebuklai“ (p. 109). Suaugėlių šiurkštumą lemia ir luominiai kompleksai – stovintys ant aukštesnių socialinės piramidės pakopų esą gali rodyti daugiau dėmesio vaikams, tai turtingųjų privilegija.

Mergaitės pasaulyje reikšmingus vaidmenis atlieka šeimos nariai – motina, tėvas, močiutė, vyresnioji sesuo. Motina griežta ir disciplinuojanti, tėvas išmintingas, neprarandantis savitvardos, Annelės apibūdinamas psalmės žodžiais „mano tvirtovė“. Močiutė – sodybos geroji dvasia, archajiškos matricentrinės kultūros saugotoja; ji „stovi ant dviejų šimtmečių slenksčio ir turi abiejų raktus“ (p. 74); ji gerai pažįsta gydomąsias žoleles, užsiima žmonių gydymu, taigi reikšmingai tarpininkauja tarp gamtos ir kultūros sričių, jaučia gyvą ryšį su magiška anapusybės sritimi, kaip ir, pvz., Vinco Krėvės Raganius. 

A. Brigaderės romano veikėjai būdingas prigimtinis intelektualinis brandumas ir savišvietos poreikis, nors ir apribotas religijos temomis. Annelė anksti ir niekieno neverčiama išmoksta skaityti, tačiau tai nedžiugina aplinkinių; tokie gabumai esą kyla iš piktosios dvasios. Vienintelė knyga, kurią leidžiama atsiversti šventadieniais, – Biblija, ir ta pati gausi nesuprantamų, nesveiką smalsumą žadinančių ir „pavojingų“ žodžių. Pikta kaimynė drausmina Annelę prakeiksmais iš Senojo Testamento, o močiutė moko, kad Dievo palaima esanti neišsemiamas šaltinis, todėl reikia užjausti elgetas ir net piktavalius čigonus. Annelei Dievas yra visur, kur tęsiasi savoji erdvė, kur int­rovertiško charakterio mergaitė jaučiasi saugi ir globojama. Namiškiams sekmadienį išėjus į bažnyčią, ji stato įsivaizduojamą „Dievo stalą“ trobos kieme, prie agrastų krūmo (p. 108). Su motina daug kalbasi apie Biblijos žmones, vienais gėrisi, kitų nemėgsta, tačiau tvirtai įsitikinusi: „Jokia piktybė negali prisiartinti nė prie vieno, nes Avuotų troboje yra Dievas“ (p. 182). Vaikiško pasitikėjimo, dvasinės pusiausvyros nesuardo nei patiriamos smulkios skriaudos, nei artimųjų ligos, nei susidūrimas su mirtimi.

Annelės santykis su šventybe labai intymus, asmeniškas. Dieviškasis autoritetas yra tai, ko negalima ištarti svetimiems, nuodėme dvelkianti paslaptis. Greta tėvų perduoto liuteroniško pamaldumo galima atpažinti panteizmo, Rytų ezoterikos įtakas: artėjant Velykoms, Annelės sesuo skaito jai apokrifinę sakmę apie Budą – Indijos karaliaus sūnų, pažinusį, kas yra skurdas, kančios ir mirtis (p. 202). Jei Dievas yra visur, tai ir bendravimo su juo būdas gali būti familiarus, neapribotas poterių formulėmis. Įvairiopoje bendravimo su transcendentiniu autoritetu istorijoje esama ir agnostiško atvėsimo momentų, kai atrodo, kad „Dievas stovi atokiai ir nebetraukia jos [t. y. Annelės, – aut. past.] į save“ (p. 222). Brigaderės kuriamame pasaulyje mažas vaikas tampa dvasingumo mokytoju, nes įsitikina turįs akimis neregimą sielą. Žmonių darbai, jų kuriama agrarinė kultūra irgi reikalinga dieviškojo autoriteto palaiminimo, įgyja simbolinę, sakralią prasmę. Tėvas, juokingai strykčiojantis po lauką su sėtuve ant kaklo, pasak motinos, iš tiesų atlieka „šventą darbą“ (p. 66). Tėvo paveikslas be psichologinių niuansų, jis kalba vien pamokymais, nuolat ragindamas dirbti, stengdamasis uždegti kone „stachanovietišką“ retoriką primenančiu entuziazmu: „Čia pat, į šitą juodą lauką, stosim ateinančiais metais su dalgiais. Varpos tik sušiušės, rugiai susiūbuos kaip miškas. Mes imsim, rišim į pėdus. Bus šviežios duonelės. Tai bus į ką pažiūrėti! Ar ne taip, dukrele?“ (p. 67) 

Tikėjimas darbo prasmingumu toks pat neatšaukiamas, fanatiškas, kaip ir pasitikėjimas Dievu. Darbus lydinčios, sėkmę pritraukiančios maldos paveldimos iš pagoniškos pasąmonės. Avuotų trobos saugotoja močiutė, žarstydama židinio žarijas, tuo pat metu meldžiasi ir Švč. Trejybei, ir sentėvių Ugnies Motei (p. 76). Romano pavadinimo didžiųjų vertybių triadoje Dievas neabejotinai svarbiausias, juo remiasi tiek nesudėtinga valstietiška etika, tiek komplikuotesnė knygų graužikės, turbūt būsimos inteligentės Annelės pasaulėvoka.

Moralinis palaidumas, prieštaravimas antgamtinių jėgų globojamai harmonijai, apsileidimas ir tinginystė siejami su svetimaisiais – dvaro ponais, „šiuolaikinius žmones“ mėgdžioti pradėjusiais giminaičiais, modernybės tempą pajutusiais miestiečiais, žydais ir čigonais. Konservatyvus senasis Dievo globojamas sodybos laukas nėra visai uždaras: pasilypėjus ant kalvos, matyti vieškelis, „ateinąs iš pasaulio ir einąs į pasaulį“ (p. 52). Nepaisant nuolat pabrėžiamo etnocentrizmo, vengiama užsidaryti monoetniniame rezervate, mezgami verslo ryšiai su klajojančiais siuvėjais žydais, lankomi nuo gyvenimo neatsiliekantys kaimynai, kurie net su šuniuku kalbasi vokiškai. Vokiečių kalba – prestižinė, leidžianti pakilti socialinėje hierarchijoje, neatsilikti nuo ironiškai vertinamos pažangos. 

Dvaro pasaulis tolimas ir atšiaurus, atstumiantis. Annelė tik kartą buvo nuvesta į tuos rūmus, kai ten buvo surengta ponų šventė, dyvų dyvai. Dvarponiai nelaikomi tikrais žmonėmis, o pusiau mitinėmis būtybėmis, jie nieko neveikia, tik kiaurą dieną skaičiuoja suneštus vargšų pinigus (p. 220) ar lyg bekūnės šmėk­los keliauja po svetimus kraštus, kurių jokio paprasto žmogaus akis nėra regėjusi. Dvaras demonizuojamas, tačiau nepasiūloma jokių išeičių socialiniam antagonizmui įveikti. Politinio sąmoningumo, žmonių lygybės idėjos dar neišsiritusios iš gemalo. Nors vienas iš samdinių ragina su vėzdu ieškoti teisybės ir kovoti dėl savo žemės, Annelės tėvas jį ramina lyg budizmo išminčius: „Ar pražydės pumpuras, jeigu praplėši jėga, pirma laiko? Ar tu gali priversti, kad laukas rugius duotų pjauti per Jurgį? Viskam savas laikas. Bet aš tau sakau: teisybė vieną kartą ateis, ir žemė bus“ (p. 111). Kantrybė ir pasitikėjimas ateitimi – žemdirbio atrama, padedanti išlikti konfliktų ir desperacijos netemdomame utopiškame „Dievo, Gamtos, Darbo“ lauke.

Iš A. Brigaderės romano galima justi ne tik darbo godulį, kuriuo greit užsikrečia hiperaktyvi mergaitė, bet ir naujų kraštų pažinimo troškulį. Su nuostaba sutinkami visi į Avuotų sceną įžengiantys personažai, kuriems tai tik laikina stotelė pakeliui į savąsias pažadėtąsias žemes, net į tolimąją Ameriką, kurion keliaudamas vargšas žmogus neva turi kiaurai žemę pralįsti (p. 123). Iškeliavusi iš namų Annelė kartu su tėvais lanko pirmą savo gyvenime miestą – Jelgavą, kurią įsivaizdavo lyg biblinės Jeruzalės kopiją. Žinoma, tiesioginiai įspūdžiai šį vaizdinį koreguoja: vietoje auksu spindinčių bokštų prieš akis iškyla dulkėtas akmeninis labirintas, sutikti vaikai išjuokia mergaitę dėl kaimietiškos išvaizdos, gatvėse skamba svetima kalba. Vis dėlto miestas suvokiamas ir kaip mokslo, bendruomenių telkimosi ir ekonominių galimybių centras. Annelės kartai teks prisijaukinti nesvetingą miestą, paversti jį kultūros židiniu. Pati Annelė simboliškai įprasmina jauną, bet išdidžią, savo vietos Europoje siekiančią baltų tautą.

Ryškesnės siužetinės linijos stokojantis, tik punktyriškai istorinės epochos ženklus pažymintis A. Brigaderės romanas yra prarasto laiko paieškų, būdingų XX a. pradžios Europos literatūrai, liudijimas. Tai apsisprendimo, atsiskyrimo, atsiribojimo laikas: atskiriami darbai ir šventės, savieji ir svetimieji, dvaras ir sodžius, dorybė ir nuodėmė, konservatyvi etika ir modernistinė permainų dvasia. Sąmoningo gyvenimo pradžia siejama su laiko suvokimu – būtent gyvendama Avuotuose Annelė įsiliejo į kalendoriais ir laikrodžiais matuojamo laiko tėkmę, pajuto jo ritmą. Šventės laikas greitai pralėkdavo, darbo valandos slinkdavo lėtai, užguldamos visu savo svoriu. Jau tada laikas suvoktas kaip egzistencinis riboženklis, neišvengiamos netekties pranašas: „Tačiau ką paėmęs, jis [t. y. laikas, – aut. past.] nebeatidavė, ką išsivesdavo, tas nebegrįždavo“ (p. 263). Krikščioniškojo humanizmo dvasia parašytoje knygoje prarastas laikas tapo prustišku atrastuoju laiku, kuris, kaip ir klasikiniuose lietuvių prozos kūriniuose, iš etnocentrinio aptvaro išveda į universalių ieškojimų erdves.