Urtė Neniškytė – biochemikė, VU Neurobiologijos ir biofizikos katedros mokslo darbuotoja, jos vadovaujama grupė tiria molekulinius smegenų tinklų genėjimo mechanizmus. 2017 m. Urtė apdovanota „L’Oreal“ ir UNESCO „Mokslo moterų“ stipendija (ji pirmoji lietuvių mokslininkė pelniusi šį įvertinimą). Rita Urbonaitė – scenografė ir dailės mokytoja, neuroįvairovės ir psichinės sveikatos judėjimo „Žvelk giliau“ ambasadorė. 2023 m. jai diagnozuotas ADHD – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas.

Susitikti su Rita sutarėme per patį Vilniaus knygų mugės įkarštį. Pasikalbėti su bičiule norėjau seniai dėl mums bendros temos – neuroįvairovės. Lietuva pagaliau suka įtraukaus ugdymo keliu – nuo šių metų rugsėjo 1-osios visos bendrojo lavinimo mokyklos privalės atverti duris moksleiviams, turintiems ypatingų mokymosi poreikių. Asmeniškai vertinu tai kaip vieną pažangiausių mūsų šalies sprendimų, o Rita, mokytojaujanti Vilniuje skirtingo amžiaus vaikams, entuziazmu netrykšta – rengiamasi pernelyg lėtai ir per menkai įtraukiant pačią bendruomenę. Tai viena priežasčių, kodėl Rita nusprendė jungtis prie „Žvelk giliau“ veiklos, o ir mūsų pokalbio pretekstas – išgirsti bendruomenę. Į Florenciją ji atskrido su neuromokslininke Urte, tiriančia autistiškas smegenis. Kol narstėme po Švč. Marijos Naująją baziliką ir įspūdingą Šv. Morkaus muziejų su Beato Angelico ištapytomis vienuolių celėmis, pokalbis neišvengiamai pakrypo apie meno ir kūrybiškumo santykį su kitoniškumu. Mums kalbantis nėkart nenuskambėjo žodis „negalia“, man tai atrodo reikšminga. 

 

Urtė Neniškytė ir Rita Urbonaitė

 

Prieš metus kalbėjausi su italų rašytoju ir neuroįvairovės aktyvistu Fabrizio Acanforu. Jam autizmo diagnozė, nustatyta sulaukus 40, buvo išsilaisvinimas, susitaikymas su pasauliu ir savimi. O ką, Rita, diagnozė davė tau?

Rita. Diagnozė šiaip yra labai geras dalykas. Tokiems kaip aš, linkusiems užstrigti, diagnozė sustato viską į vietas ir leidžia judėti pirmyn. Kitas dalykas – visada jaučiausi nenormali. Gana didelis paradoksas: nustačius diagnozę, pirmą kartą pasijutau normali, gavau pavadinimą ir elgiuosi taip, kaip ir apibrėžia tas pavadinimas. Vadinasi, nesu tinginė, neatsakinga ar plevėsa. (Juokiasi.) Kartais manęs klausia: o kam tau klijuotis etiketę? Bet juk etiketė – tai visi kiti nepagarbūs pavadinimai. 

 

Kaip savais žodžiais nusakytum ADHD? Kaip jį savyje atpažinai? 

Rita. Atpažinau per sunkumus. Na, yra tų galių, kurios man taip pat būdingos. Bet diagnozės sieki, nes kas nors ypač sunku. Labiausiai gyventi trukdo ADHD paralyžius: prisikaupia begalė dalykų ir staiga nieko nebegali – nebeveikia vykdomosios funkcijos. Būna, tiesiog pradingstu. Pažįstu žmonių, kuriems dėl to prilipo nepatikimo asmens etiketė: jie aktyviai viską daro, prisiima įsipareigojimų, o tada dingsta kaip į vandenį. Žiauriai šlykštus jausmas. 

 

Urte, kaip ėmeisi neuroįvairovės temos? 

Urtė. Mokslinė disertacija buvo susijusi su neurodegeneracine sritimi – tyrinėjau Alzheimerio ligos modelį. Alzheimerio liga – neaprėpiama tema, svarsčiau, kaip galėčiau toliau panaudoti savo įgūdžius bei žinias, ir tada ėmiausi nebūtinai lengvesnės – neurovystymosi – srities. Šiandien neuroįvairovę suvokiame būtent kaip netipiškai susijungusias smegenų jungtis, veikiančias kitaip. 

 

Rita. Todėl man ir kilo poreikis išsitirt – suprasti, kodėl manyje kažkas lyg neveikia. Man juk netrukdo tai, ką darau gerai.

 

Urtė. Čia išryškėja mūsų tyrimų ribotumas – per retai klausiame: o iš kur atsiranda galėjimas? Pvz., mąstydami apie imunitetą beveik nesidomime, kuo pasižymi nesergantys žmonės. Tai juk irgi leistų geriau suprasti, kodėl žmonės serga. Natūralu, bandome pataisyti, kas neveikia, užuot susitelkę į galėjimą. 

 

Mąstant iš autizmo advokatavimo pusės bandoma perkopti autizmo kaip trūkumo sampratą. Koks mokslo požiūris į žmonijos neuroįvairovę: ar tai mus praturtina, ar kuria kliūtis? 

Rita. O gal čia yra klaida? (Ilga pauzė.) Urte, dabar bandai išsisukti ir atsakyti etiškai. 

 

Urtė. Ne, atsakysiu sąžiningai. Čia svarbus klausimas, tačiau autizmo advokatavimo judėjimą sudaro gerai funkcionuojantys autistai: iš esmės visuomenė girdi tik juos, o juk autizmo bendruomenėje jie – mažuma. Jei sakome, jog čia tiesiog įvairovė ir būtina ją priimti, kyla rizika, kad ignoruosime žmones, kuriems reikalinga didelė parama, nes galbūt jie neverbalūs ar jiems išsivystęs stiprus sensorinis hiperjautrumas. Yra daugybė neuroįvairovės būklių, pvz., mano smegenys taip pat nėra neurotipiškos. Tačiau sakydama, kad aš tiesiog tokia ir esu visuomenės dalis, tampu normos dalimi. Jei esu normos dalis, man pagalbos nereikia – turi užtekti to, kuo visuomenė iš esmės dalinasi. Pagalba gali ateiti tik tada, kai pripažįstu: normos man neužtenka. Ši pusiausvyra subtili. 

 

Rita. Man nepatinka, kad ADHD vadinamas sutrikimu, mieliau rinkčiausi žodį neurotipas, juk esu puikiai funkcionuojanti.

 

Urtė. Nes mąstai apie save. Tarkim, gerai funkcionuojantys aukšto intelekto žmonės galbūt patiria socialinių sunkumų, bet gali puikiai sau atstovauti, tik jie neretai suvokia save kaip visos bendruomenės veidrodį, o tai nėra pakankama. Privalome nepamiršti žmonių, kurie negali sau atstovauti... 

 

Rita. Dar egzistuoja lyčių skirtumai. Berniukams ADHD diagnozuojamas lengviau, todėl ilgai tai buvo vadinta „neramių berniukų liga“. Gal mergaitės ir moterys maskuoja geriau? Kaip, Urte, paaiškintum?

 

Urtė. Paaiškinčiau, bet mane vis pertrauki. (Juokiasi.) Biomediciniškai norma vis dar yra vyriška lytis. Nuo to stengiamasi nutolti, pvz., dabar visuose ES tyrimuose reikalaujama, kad būtų tiriamos abi lytys, nes paaiškėjo, kad tam tikrais atvejais moterims vaistų neturime arba dozuotės netinkamos. Šiandien privaloma įvertinti lyties efektą. Pamenu, prieš 10 metų atliekant vieną fenotipo, t. y. pokyčio, pasireiškiančio tik moteriškos lyties grupėje, tyrimą mūsų vadovas pareiškė, kad nelabai galime tirti – jei vyrams nepasireiškia, nėra prasmės tęsti. Mes, tyrėjos ir doktorantės, likome šokiruotos. Mokslininkas puikus ir, esu tikra, šiandien kalbėtų kitaip. Normalu, jei esi apsibrėžęs normą kaip vyrą, kiek­vieną nukrypimą vertini kaip tos lyties nukrypimą. Kai kurie labai garbūs mokslininkai teigia, neva autizmas – supervyriškos smegenys. Nes jos hiperlogiškos, hiperracionalios, o tai stereotipiškai priskiriama vyrams. 

 

Ar gerai supratau: tave taip pat galima priskirti spektrui?

Urtė. Neturiu oficialios diagnozės. Visada kildavo socialinių sunkumų ir paauglystėje nesupratau, kas su manim negerai. Socialinėms sąveikoms išmokau taikyti taisyk­les, išsiaiškinti užtruko, bet dabar esu jas perkandusi. Priešingai nei Rita, nusprendžiau, kad diagnozė man nebūtina. Manau, ji reikalinga tada, kai nebegali funkcio­nuoti visuomenėje. Apskritai kelčiau aukštesnį slenkstį pačiai diagnostikai – jei nėra disfunkcijos, nėra ir diagnozės. Man neurodiversiškumas nesisieja su diagnoze. 

 

Rita. Kartais pajuokaujam, kad susidraugavom dėl blogai nugenėtų smegenų sinapsių. 

 

Urtė. Tik skirtingose vietose. Man, pvz., kontroliuoti impulsus nesunku. Kaip ir Ritai, reikėjo įsivardinti autizmą tam, kad sau atleisčiau, kai tampa nebepakeliama ar kažko nesuprantu. Kad nebeičiau ten, kur nenoriu eiti, tarkim, į darbinius renginius – gal kiti dėl to pyksta, bet aš sau atleidžiu. 

 

Rita. ADHD žmonės visą gyvenimą girdi: „Tai labiau pasistenk! Bet tu gali daugiau!“ Kitiems sunku suprasti, kad jau ir taip beprotiškai stengiesi. ADHD mergaitėms dažnai lipdoma etiketė „nepaprastai gabi, bet neišnaudoja savo potencialo“. 

 

Urtė. Ir vėl apibendrini. Kalbėdami apie neurovystymąsi negalime pamiršti skirtumo tarp aukšto ir žemesnio funkcionavimo. Aukštas intelektas reiškia, kad turi išteklių, gali maskuotis, kompensuoti sunkumus, kuriuos lemia neurodiversiškumas. 

 

Ar pasirinkta darbo sritis leidžia įgyvendinti savo potencialą, kiek tapatinatės su savo profesija? 

Urtė. Absoliučiai, darbas turbūt svarbiausia mano identiteto dalis. Kai buvau jaunesnė, veikė mokslininko vizija: vienišas genijus, dirbantis pats sau, o tai patrauklu turint rimtų socialinių sunkumų. Bet šiuolaikinis mokslas nėra susijęs vien su tavim – būtinas įsitinklinimas, kiti žmonės nepaprastai svarbūs. Ir socialinės taisyklės leidžia nepatirti nerimo, nuo kurio kenčia neurotipiški žmonės. 

 

Rita. Nesijaudini, kad galbūt paskutinis laiško ar paraiškos sakinys buvo ne toks.

 

Urtė. Ne, o neurotipiški žmonės jaudinasi. Be proto įdomu: socialinėse situacijose neurodiversiškumas, kuris iš esmės siejasi su socialiniu deficitu, man palankesnis ir padeda lengviau išbūti. Žinoma, dirbu ir labai glaudžiai su žmonėmis, turiu studentų, bet čia atidirbti metodai, praminti takai. Taip pat negaliu visų savo sunkumų suvesti tik į autizmą. Kai tenka bendrauti su kitais, turiu sąrašą, ko paprastai klausinėti, todėl visiems atrodo, jog labai jais domiuosi. 

 

Rita. Klausinėji, kad kiti tiesiog šnekėtų ir nereikėtų tau. 

 

Urtė. Ruošdamasi į ilgesnę mokslinę konferenciją, tiesiog susiplanuoju, ką galiu, o kur pailsėsiu. Rita, esi mokytoja, ar ne?

 

Rita. Man mokykla yra tinkamiausia aplinka funkcionuoti. Pokštas, kad ADHD žmonės nekenčia rutinos, bet rutina jiems geriausia, tačiau patys negali jos susikurti. Mokykla minučių tikslumu struktūruoja laiką. Pirmais metais laiko kapojimas varė iš proto, kažkoks laiko kalėjimas. Bet vėliau išėjo į naudą ir dėl tipinio blaškymosi. Esu baigusi scenografijos studijas, visad įsivaizdavau dirbsianti teatre, akademijoje jaučiausi savo vėžiose. Nors... ten buvau nepakankamai keista, o mokykloje esu nepakankamai normali. Visgi, kaip dailės mokytojai, man leidžiama šiek tiek ekscentriškumo. Kaip menininkė buvau nepakankamai organizuota tvarkytis su individualia veikla, ypač gimus dukrai, suvokiau nepajėgsianti gyventi laisvo menininko gyvenimo – scenografai Lietuvoje beveik nebūna etatiniai. Tada patekau į „Renkuosi mokyti“ ir likau. Dar turiu gido pažymėjimą, šiandien nemokamai į muziejų nuėjau.  

 

Urtė. Turbūt galėtume kalbėti apie kompartmentalizaciją: kai atskiri, kur ir ką darai. Namai ir darbas, t. y. kokiomis aplinkybėmis įjungi tam tikrą savo programą, nes iš esmės visi funkcionuojame automatiškai, perjunginėdami programas. Vienaip bendraujame su vaikais, kitaip – su kolegomis. 

 

 

Ar tikslinga lyginti smegenis su kompiuteriu (mąstau pirmiausia apie kalbines metaforas)? Ir kur tuomet padėti kūrybą?

Urtė. XX a. pabaigos požiūris: smegenys yra kaip kompiuteris. Vis dar vartojame daug kompiuterijos terminų smegenų veiklai paaiškinti – kompiuterį puikiai suprantame. Jei pažiūrėtume, kaip smegenys buvo vaizduojamos prieš 200 metų, rastume Leonardo da Vinci’o darbus ir galvoje besisukančius dantračius. 

 

Rita. Arba Michelangelo Dievą smegenų fone ant Siksto koplyčios sienos. 

 

Urtė. Toks požiūris kritikuotinas: smegenys neveikia kaip kompiuteriai, nors šiandien vystomas dirbtinis intelektas kuria įspūdį, kad jis atskleidžia smegenų veikimo principus. Dirbtinio intelekto bėda, kad vienkryptiškumas interpretuojamas kaip dvikryptiškumas. Žmonės sako: „Sukūrėme DI pagal tai, kaip suprantame smegenų veiklą, vadinasi, dirbtinis intelektas veikia kaip mūsų smegenys.“ Ne. Jei skaičiuotuvu suskaičiuoju 2 × 2 = 4 ir mintyse suskaičiuoju 2 × 2 = 4, tai nereiškia, kad procesas, atvedęs prie to paties rezultato, vienodas. Su DI dirbančius bičiulius provokuoju – jums gi vis vien reikia vaizduotės.

 

Ar įmanoma moksliškai apibrėžti, kas yra vaizduotė, kūrybiškumas?

Urtė. Be proto plati diskusija. Iš neurobiologinės pusės matome, ką veikia smegenys, kai kuriame naujus dalykus. Buvo pastebėta, kad įsivaizduojant naujus dalykus – o kūryba yra ne kas kita kaip naujų dalykų įsivaizdavimas – pasitelkiame tas pačias smegenų sritis, kaip ir prisimindami. Kitas momentas: iš tikrųjų negebame įsivaizduoti visiškai naujų dalykų. Visada bus kažkas, kas jau matyta ar patirta. Paimkime L. da Vinci’o skraidymo aparatus – jie nėra universaliai nauji. Nauja kompozicija. Būtent taip pasireiškia kūrybiškumas: paimti detales iš supančio pasaulio ir sukomponuoti kažką nauja. Kūrybiškumui būtinos gyvenimiškos patirtys.  

 

Rita. Dailininkai turi vaizdų biblioteką. Tam, kad galėtum nupiešti duris, turi būti matęs labai daug durų, kitaip tariant, užpildęs savo vaizdų biblioteką. Neretai vizualines profesijas renkasi žmonės, kurių vizualinė atmintis labai gera. 

 

Urtė. O aš neturiu vizualinės atminties ir atsimenu per koncepcijas. Neatsimenu mokslininkų vardų ar teorijų pavadinimų, bet tiksliai žinau, kokios jos. Rodos, 2017 m. buvo paskelbta svarbi studija: egzistuoja du žmogaus veikimo būdai. Smegenys niekada nesiaktyvuoja visos vienu metu, bet esama atskirų sričių, kurios aktyvuojasi kartu. Viena jų – numatytasis tinklas (default network): kai tyrimuose paprašoma nieko negalvoti, dalyviai paprastai ima prisiminti, svajoti arba planuoti, įsijungia būtent šis tinklas. Kita – vykdomasis tinklas (executive network): reikia kažką padaryti. Šiuos du tinklus perjungia svarbos tinklas (salience network) ir iki šiol manyta, kad veikia arba numatytasis, arba vykdomasis tinklas. Mokslininkai atliko labai įdomų eksperimentą liepdami dalyviams kūrybiškai galvoti, kaip panaudoti kojinę. Vertinta sub­jektyviai: nekūrybiškais laikyti nuspėjami atsakymai, o kūrybiškais, pvz., kojinės panaudojimas Arno upės vandeniui filtruoti. Pastebėta, kad atsakant kūrybiškai vienu metu veikia ir numatytasis, ir vykdomasis tinklai. Taigi įvyksta savotiška juos reguliuojančio palankumo tink­lo klaida, ji ir leidžia mąstyti kūrybiškai.  

 

Kūryba kyla iš klaidos?

Urtė. Toks buvo tuometis supratimas: svarbos tinklas leidžia veikti abiem, užuot pasirinkęs vieną. Kodėl vaikų kūrybiškumo negalime lyginti su suaugusiųjų? Jų svarbos tinklas nėra iki galo išsivystęs. Taip pat vaikai nevertina kritiškai savo idėjų – kūrybiškumas juk nėra susijęs tik su tuo, kad sugalvoji daug, dargi privalai įvertinti, ar tai pasminga. Beje, autizmas ilgai sietas su menku kūrybiškumu.

 

Teko skaityti, kad vienas autizmo bruožų – vaizduotės stoka.

Urtė. Visiška netiesa. Pastebėta, kad autistiški asmenys paprastai pateikia mažiau atsakymų, bet jie originalesni. 

 

Rita. Man pikta, kad dažnai kūrybiškumas suvokiamas klaidingai. Iki emalio esu nusigriežusi dantis ginčydamasi su vaikais, kai šie pareiškia: pamoka kūrybinė – darom, ką norim. Ne, turim temą, techniką ir apribojimą. Pirma reikia padirbėti su žodynu, sukurti vaizdų biblioteką, mechaninius pasikartojančius judesius, kad atsirastų tam tikras automatizmas, panašiai kaip ir rašant. Piešimas niekada nėra visiškai spontaniškas, o materialiai ir fiziškai apibrėžtas veiksmas. 

 

Kaip manote, šiandien vienodai apžiūrėjome meno kūrinius? 

Urtė. Esam tos pačios kultūros produktai, todėl ir vertiname panašiai. Tačiau Ritai nepatinka Bizantijos menas! Ir Giotto nepatinka, o mane nepaprastai žavi. Manau, šiandien matėme skirtingus dalykus, tačiau daug dalijomės įspūdžiais ir iš to sudėjome bendrą supratimą, pamatymą, nepaisant to, kad išeities taškai skirtingi.

 

Rita. Tikrai taip, šiandien buvo puiki grupinė patirtis. 

 

Urtė. Mūsų kultūrinis pagrindas tas pats, tiesiog kartu galime pamatyti pasaulį plačiau. 

 

Urte, kiek tau, biochemikei, svarbios meninės patirtys? 

Rita. Visas Urtės namų interjeras šiaip pagal vieną paveikslą sukurtas!

 

Urtė. Senuosiuose namuose buvo siena, kuriai reikėjo paveikslo. Vis nerasdavau tokio, į kurį man norėtųsi žiūrėti kiekvieną dieną. Kartą per Velykas kaime žiūrėdama „Panoramą“ per mažą televizorių pamačiau reportažą apie Vytenio Lingio parodą Kaune. Su Rita nuvažiavom į tą parodą, bet man patikusiam paveikslui būtų reikėję Florencijos rūmų dydžio menės. Tada susisiekiau su dailininku, nuėjau į studiją, pasi­šnekėjom ir išsirinkau paveikslą. Naujuose namuose architektė viską pradėjo nuo to, kur kabės V. Lingio paveikslas. Beje, dailininkas papasakojo, kad tie medžiukai paveiksle – Giotto citata. 

 

Rita. Ten Giotto?!

 

Urtė. Taip! Ir tai vėlgi mus susieja su Florencija. Namuose dar kabo Eglės Kuckaitės darbas. Tad meninės patirtys man svarbios, bet kai klausia, ar santykis emocinis, turbūt ribotai suprantu, ką reiškia emocinis santykis... 

 

Rita. Ar tave apima tam tikri jausmai, kai žiūri į meno kūrinį? Taip, apima. Vizualinis malonumas daug kartų žiūrėti į tą patį vaizdą. 

 

Urtė. Man meno kūrinys – galvosūkis. Vieni kūriniai paprastesni, kiti sudėtingesni, bet visi kuoduoja žinią. Apskritai gyvenime malonu atpažinti, įminti, apie ką yra dalykai, tada jaučiamės saugūs. Štai vakar žiūrėdamos į skulptūras Bardželo muziejuje išsiaiškinom, kaip atskirti, ar moteris nukirsta galva yra Judita ar Salomė. Pirmiausia atskiri kanoną, o tada randi retus paveikslus, laužančius tą kanoną, paveikslus, kur Marija ir Angelas sukeisti vietomis. Čia irgi malonumas: atpažinti meno erezijas. 

 

Pvz., Švč. Marijos Naujojoje bazilikoje matėme freską, kurioje kryžių neša ne vyras, o moteris. 

Urtė. Mane šie keistumai stipriai įtraukia. Toks autistiškų smegenų bruožas: labai gerai atpažįsti šablonus ir žaibiškai atpažįsti jų klaidas. Lygiai tas pats nutiko su Jonu Krikštytoju: pastebėjom, kad Florencijoje jo atvaizdų neįprastai daug. 

 

Rita. Sąmoningai jų neskaičiavom. Tiesiog vaikščiojant po Uficių galeriją kilo jausmas, intuicija, nors čia veikiau pasąmonė, kuri tuos atvaizdus visgi skaičiavo ir lygino, – kažkaip daugoka. Paskui Toma pagūglino ir išsiaiškinom, kad Jonas Krikštytojas XII a. buvo pasirinktas Florencijos globėju. Prašom, detektyvas. 

 

Urtė. Detektyvinė santykio su menu dalis ir yra įdomiausia. Tai intelektinis santykis. Žinoma, miestuose, tokiuose kaip Florencija, simbolių ir ženklų koncentracija didesnė. Pvz., filmas mano smegenims per greitas, nespėju nuskaityti visos informacijos. Todėl filmus turiu žiūrėti po keletą kartų: pirma, kad suprasčiau, apie ką jis, koks siužetas, ir tik paskui išsiaiškinu detales. Turbūt čia mano ribotumas, šiaip juk filmą turėtum suprasti iš pirmo karto, ar ne? Rimtai: ar filmas, kaip meno forma, yra skirtas žiūrėti tik kartą? 

 

Rita. Į meno kūrinius žiūriu dar kitu kampu: o dievai, kiek laiko reikėjo toms lubų freskoms nutapyti? Jaučiu meno kūrinį fiziškai. Netgi suvokdama, kad būta itin aukšto meistriškumo, o dalis judesių – automatiniai, čiagi mėnesių mėnesiai kruopščiausio darbo! Michelangelo Siksto koplyčios lubas pats vienas tapė ketverius metus. Dabar atrandam, kad Michelangelo retrospektyviai priskiriamas autizmo spektrui, nes pripažinkim: nėra normalu šitiek laiko obsesiškai sėdėti ar gulėti ant pastolių prie šiaip absurdiškos veiklos. 

 

Urtė. O kodėl absurdiškos? Kurio iš mūsų darbas nėra absurdiškas? Jei nesi gydytojas ar mokytojas, visa kita prasminga tik todėl, kad taip susitarėm. Visi žaidžiam šitą pasaulį. Piešti gulint ant pastolių buvo Michelangelo būdas išgyventi, pragyventi, kaip ir didžiajai daliai amatininkų. 

 

 

O kuo ypatinga ši kelionė į Florenciją?

Rita. Sunkiai išsivadavau iš akademinio snobizmo. Egzistuoja snobiškos akademinio meno pasaulio tiesos, jos trukdė studijuojant, esu gavusi daug prieštaringų vertinimų, kas estetine prasme yra žemas lygis, o kas jau įmantru. Užtruko, kol atsirinkau, kad čia – tik asmeninė nuomonė, o ne universali tiesa. Džiugu, kad jaunieji menininkai laisviau laužo kanoną, atsisako daug įvairių stereotipų, kaip menininkas turėtų gyventi, jaustis ir atrodyti. Patiko, kad Uficių galerijoje, žiūrėdamos Renesanso meistrų darbus, daug juokėmės ir leidom sau pramogauti, užuot, kaip reikalauja norma, kontempliavusios ir kažkaip giliai išgyvenusios tą nuostabumą. Nors Sandro Bot­ti­celli’o žemuogėlės man padarė didelį įspūdį. Tobulai ištapytos. 

 

Urtė. U formos Uficių galerijoje atsisėdom pailsėti pačiame centre. Pakėlusios akis išvydom, kad skliautas virš galvų neužbaigtas. Gal baigėsi pinigai, o gal Medici’ų giminė buvo išvaryta iš Florencijos. Žiūrėjom ir abi pajutom, kad čia kažkas ypatinga. Galbūt tai susiję su autentiškumo poreikiu šiuolaikiniame pasaulyje: pabaigtas kūrinys – kanoniškas ir tobulas, o kai žiūri į ką nors nebaigtą, matai procesą, kelią. Papasakosiu, kodėl apskritai nusprendėme važiuoti į Florenciją būtent dabar. Spalį buvo paskelbta, kad atidaromi Michelangelo slapti kambariai už Medici’ų koplyčios, ten yra jo eskizai, vėlgi nebaigti kūriniai... 

 

Rita. Papaišymai, eskizai – paruošiamieji darbai užsakymui.  

 

Urtė. Bilietų gauti nepavyko, lankytojų skaičius labai ribotas, tačiau nusprendėme kelionės neatsisakyti. Ir tik dėl Ritos atsivežtų keturių vėžliukų nindzių, pavadintų Renesanso meistrų vardais, šiandien pavyko rasti fantastiškų Donatello darbų Šv. Lauryno bazilikoje. Trūko būtent Donatello, Uficių galerijoje yra visų kitų „vėžliukų“, išskyrus jį, kūriniai. 

 

Rita. Kadangi man būtinai reikėjo nufotografuoti vėžliuką, atradom ir Donatello duris (porta dei Martiri), ir jo iškaltas sakyklas, ir kapą, ir freskas! Vėžliukai, tiksliau, mano užstrigimas nuostabiai pavedžiojo po Florenciją.