× Nikodem Szczygłowski

 

Bronja Žakelj (g. 1969) – šiuolaikinės slovėnų literatūros fenomenas. Parduota 18 000 debiutinio jos romano „Baltą reikia skalbti devyniasdešimties laipsnių temperatūroje“ („Belo se pere na devetdeset“) egzempliorių – tai absoliutus Slovėnijos rekordas, nes mažoje šalyje vidutinis tiražas neviršija 2 000. Slopinamos nostalgijos kruopščiai romane atkurtai Jugoslavijai požymis?

Su B. Žakel kalbėjomės vasaros pabaigoje Liublianoje. Buvo šeštadienio rytas, todėl pakeliui užsukau į sendaikčių turgų palei Liublia­nicos upės krantinę. Apžiūrinėdamas buvusios Jugoslavijos artefaktus – dokumentus, pašto ženklų albumus, senųjų dinarų bank­notus, įvarius pažymėjimus ir geležinkelio bilietus, Tito portretus bei kultinių jugoroko grupių vinilinius diskus – galvojau, kokią nostalgiją šie daiktai gali pažadinti tiems, kurie Jugoslavijos kasdienybę vis dar prisimena kaip „savą“. Kiek vėliau vienoje senamiesčio kavinių B. Žakelj pasidalino mintimis apie vaikystę Jugoslavijoje, slovėnų tapatybę bei patriotizmą ir temas, kurių daugelis nenori liesti, – vienatvę, ligą, mirtį.

 

Matejos Jordoviči Potočnik nuotrauka

 

Tavo romanas „Baltus drabužius reikia skalbti devyniasdešimties laipsnių temperatūroje“ Slovėnijoje tapo bestseleriu, pateko ir į populiariausių Kroatijos knygų sąrašo viršūnę. Kūrinys išverstas į italų, makedonų kalbas, planuojami nauji vertimai. Kas lemia šios knygos populiarumą?

Mano kartos ir vyresni žmonės iš tiesų jaučia nostalgiją 9 dešimtmečio Jugoslavijos socializmui – vaikystės ir paauglystės laikotarpiui. Tačiau dar svarbiau tai, kad dabartiniame socialinių tinklų amžiuje mums visiems reikia kažko betarpiško, artimo. O mano knygoje žmonės atpažįsta savąsias istorijas.

Viena vertus, pasakoju apie Jugoslaviją ir socializmą, bet tuo pat metu užduodu skaitytojui esminius klausimus apie laikinumą, vienatvę, ligą, mirtį. Šie klausimai dažnai nustumiami į kampą, pakišami po kilimu, kasdieniame gyvenime jų paprastai neliečiame. Jei neliečiame, vadinasi, liekame su šiais klausimais vieni. Romanas „Baltą reikia skalbti...“ visų pirma ir skirtas tiems, kurie jaučiasi vieniši. Gražiausios akimirkos – kai skaitytojai parašo, jog mano knyga prasklaidė jų vienatvę.

Kritika rašo, kad romane pasakoji apie brendimą, susidūrimą su netektimi ir liga, baimės sutramdymą. Šį kūrinį, kurį tikriausiai galima vadinti autobiografiniu, rašei gana ilgai. Gal kai kuriuos dalykus tiesiog būtina išbandyti laiku?

Bent jau mano atveju taip ir nutiko. Manau, romanas būtų visai kitoks, jei būčiau jį išleidusi tuomet, kai tik pradėjau rašyti. Tačiau taip neįvyko. Istorija iš tiesų autobiografinė – pasakojimo pradžioje aš vaikas, o baigiasi romanas tuomet, kai man sukanka trisdešimt. Todėl rašydama turėjau viską gerai apgalvoti, įprasminti, permąstyti, ir tam reikėjo laiko. Norėjau, kad romanas būtų be patoso, be moralizavimo, kad primintų ne išgyvenimo instrukciją, o kasdienio gyvenimo istoriją.

„Baltą reikia skalbti...“ veiksmas vyksta griūvančioje Jugoslavijoje, kuri regima į pilnametystę žengiančios jaunos merginos akimis. Personažė patiria sunkius išbandymus – jos motina, o vėliau ir brolis miršta, ji sužino, kad serga nepagydoma liga. Ar sąskambis tarp asmeninių nelaimių ir sukrėtimų, susijusių su Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos subyrėjimu, suteikia kokių nors papildomų prasmių?

Kai 1980 m. mirė Tito, man buvo 11. Prisimenu, žiūrėjau laidotuves per televiziją. Mama verkė, aš taip pat stengiausi pravirkti, bet nepavyko.

Jugoslavijos subyrėjimą vis dar išgyvenu taip, kaip tada, kai tai įvyko. Romane rašau, kad man buvo sunku. Tai nereiškia, jog buvau prieš Slovėnijos nepriklausomybę. Tiesiog subyrėjus Jugoslavijai subyrėjo tai, kas man buvo svarbiausia, – šeima. Dar iki Jugoslavijos žlugimo mirė mama, todėl atrodė, kad ji liko toje neegzistuojančioje šalyje. Išgyvenau euforiją, kad šalis tapo nepriklausoma, tačiau labiausiai vis dėlto rūpėjo intymi su motina siejusi gija.

Vadinamasis Dešimties dienų karas* Slovėnijoje vyko iškart po mano vienerių metų gydymo kurso Liublianoje. Jaunesnysis brolis Rokas tuo metu buvo išvykęs į alpinistų ekspediciją kalnuose, todėl grįžęs net nežinojo, kad šalyje vyko karas. Bent jau taip kalbėjo, nors gal tik norėjo mane paerzinti. Vienas ryškiausių to meto prisiminimų: kaukė sirenos, isterijos apimtas tėvas ragino kuo greičiau leistis į slėptuvę, kad apsisaugotume nuo apšaudymo, o aš primygtinai prašiau, kad leistų su savimi pasiimti jūrų kiaulytę, bet jis neleido. Galų gale tėtis nuėjo į slėptuvę vienas, o aš likau namie ir stebėjau per televiziją spaudos konferencijas apie tai, kas vyksta.

Ką geriausiai prisimeni iš vaikystės metų, iš tuometinės Jugoslavijos kasdienybės?

Prisiminimų daug. Labiausiai su tais laikais asocijuojasi savotiškas bendruomeniškumas. Pavyzdžiui, mūsų buto virtuvė visada buvo pilna žmonių, kasdien ateidavo svečių – dauguma be išankstinio perspėjimo. Virtuvėje visi gėrė, valgė, kalbėjosi, rūkė, žaidė šachmatais, lošė kortomis. Tai buvo tarsi giminių, draugų, kaimynų bendruomenė – šiandien tokią įsivaizduoti sunku. Ilgai net buto rakto neturėjau, nes namuose visada kas nors būdavo.

Kitas svarbus dalykas – kaip asmeniniai prisiminimai susilieja į kolektyvinę atmintį. Mes vis dar gyvename susiskaldžiusioje visuomenėje. Tarkime, mano močiutė buvo partizanė, per karą kovojo Tito pasipriešinimo daliniuose, o tėvas visada keikė „raudonuosius“, todėl šeimoje vyravo tam tikra įtampa. Motina laikėsi per vidurį ir bandė viską užglaistyti.

Vaikystėje viską matome kitaip. Su ketveriais metais jaunesniu broliu Roku smalsiai sekėme įvykius šalyje, kasdien pusę septynių vakaro įsijungdavome televizorių ir žiūrėdavome „Dnevnik“ – pagrindinę žinių laidą. Viskas, ką išgirsdavome, darė didelį poveikį. O girdėjome pirmiausia tai, kad Jugoslavija pati geriausia šalis, kad Tito mylimas visame pasaulyje. Apimdavo savotiškas didybės jausmas. Taigi to meto visuomeniniai, politiniai, socialiniai įvykiai tikrai darė įtaką mano pasaulio ir savęs jame suvokimui. Labai didžiavausi, kad esu jugoslavė.

Ką tau reiškia 30-osios Slovėnijos nepriklausomybės metinės?

Slovėnijos nepriklausomybės paskelbimas – labai svarbus įvykis, todėl šis jubiliejus mane stipriai veikia emociškai, nepaisant to, kaip jaučiausi, kai Jugoslavija žlugo.

Esu patriotė, myliu Slovėniją, tačiau patriotizmo sąvoką, kaip ir mūsų nepriklausomybės trisdešimt­metį, iš mūsų pavogė kraštutiniai dešinieji. Dėl to jaučiuosi nejaukiai ir nepatogiai. Tačiau tai nereiškia, kad negaliu ir toliau mylėti Slovėnijos. Pastaruoju metu dažnai net susiginčiju su kairiųjų atstovais, kurie mano, kad iškėlęs valstybinę vėliavą tampi dešiniuoju. Tačiau būdamas Slovėnijos patriotu tikrai neprivalai piktintis atvykstančiais pabėgėliais – juk tai nesusiję dalykai! Deja, patriotizmo sąvoka šiuo metu praranda vertę dėl to, kad ją savo reikmėms pasisavino kraštutiniai dešinieji.

Pastaruoju metu vis daugiau slovėnų rašytojų imasi temų, susijusių su Jugoslavija, – prisiminkime Goraną Vojnovićių, Mihą Mazzinį. Ar manai, kad šis šalies istorijos tarpsnis vis dar nėra tinkamai įprasmintas?

Rašydama romaną pasinėriau į 7 ir 8 dešimtmečių Liublianos tipiškos vidurinės klasės šeimos mikropasaulį. Tai iš esmės yra gyvenimo rekonstrukcija. G. Vojnovićius parašė puikią skiltį viename skaitomiausių šalies dienraščių, kaip Bronjos Žakelj aprašytos smulkmenos atskleidė jam šį tą apie anuometinį gyvenimą. Jis pats savo garsiame romane „Čefurai, čiuožkit namo!“ („Čefurji raus!“) taip pat nagrinėjo šią temą, tačiau kiek kitame kontekste. Galima sakyti, niekas anksčiau neaprašė Jugoslavijos griūties periodo iš paprastos slovėnų šeimos pozicijų. Galbūt todėl žmonės taip pašėlo dėl mano knygos.

 

 

Be galo apsidžiaugiau, kai „Beletrina“ – gerbiama, didelė leidykla – nusprendė išleisti romaną, bet vis tiek nerimavau, ar kas norės knygą skaityti. Tačiau paaiškėjo, kad didžiausia kūrinio vertė, kad skaitytojai gali atpažinti savo patirtis, perskaityti, kaip mes visi tuo metu gyvenome. Kaip sakė G. Vojnovićius, „visi mes „Jaffos“ sausainius valgėme vienodai“ – „Jaffa“ yra gamykla Serbijoje, kurios produkcija buvo populiari visoje SFJR. Būtent tokios smulkmenos, mažytės ano laikmečio dvasią perteikiančios detalės ir traukia dėmesį, masina žmones skaityti mano knygą.

Taip pat turėčiau pridurti, kad rašydama romaną vengiau skaityti panašius kūrinius. Neskaičiau ir G. Vojnovićiaus, nes bijojau, kad jis taip gerai išmano tai, apie ką rašo, jog pati geriau nesugebėsiu. Taip pat bijojau prarasti savitą stilių, pradėti nesąmoningai kopijuoti kitus autorius.

Tavo romanas sulaukė sėkmės ir kaimyninėse šalyse – Kroatijoje, Italijoje. Kaip manai, kodėl?

Kitoniškumas paprastai domina skaitytojus, ypač tuos, kurie skaito vertimus. Italai labai domėjosi, kaip mes gyvenome Jugoslavijoje, nes įsivaizdavo mūsų tuometinį gyvenimą tikriausiai panašiai, kaip mes tuo metu įsivaizdavome gyvenimą, tarkime, Lenkijoje, – pasaulis už geležinės uždangos paprasčiausiai neegzistavo. Todėl pirmoji knygos dalis, kurioje vaizduojamas nepažįstamas pasaulis, tikrai žadina užsienio skaitytojų smalsumą. O antroji dalis gana universali. Joje pasakojama apie problemas, su kuriomis teko susidurti: mamos mirtį, tylą, ligą, vienatvę, apie tai, kokia sunki akistata su mirties baime. Tai nelengvos temos, bet man romanas „Baltą reikia skalbti...“ visų pirma yra knyga apie gyvenimą. Be to, tai duoklė mamai.

2019 m. už savo kūrinį pelnei svarbiausią Slovėnijos literatūros apdovanojimą „Kresnik“. Iki tavęs šį apdovanojimą gavo tik dvi moterys, nors žinomų slovėnų rašytojų moterų nemažai – Mojca Kumerdej, Gabriela Babnik. Ar galima teigti, kad slovėnų literatūros veidas vis dar vyriškas?

Vyriškas yra mūsų visuomenės veidas, literatūra – viso labo jos atspindys. Deja, vyrai iš tiesų vis dar lemia mūsų realybę – gyvename patriarchalinėje visuomenėje. Tai, kad esu tik trečioji moteris, laimėjusi „Kresniko“ premiją, ir kad šis faktas ypač akcentuojamas, savaime iškalbinga. Manau, šiandienė visuomenė šiuo požiūriu netgi žengė žingsnį atgal. Nors moterys dar neraginamos grįžti prie puodų, tai, kad Lenkijos vyriausybė mato mūsų dabartinę vyriausybę kaip sąjungininkę, kad šios vyriausybės sutaria tokiais klausimais kaip Slovėnijos pasitraukimas iš Stambulo konvencijos, daug ką reiškia. Man baisu, nes yra nemažai žmonių, kurie taip ir nepripažino moterų kadaise įgytų teisių. Galime kalbėti daug ką, bet mūsų visuomenėje moterys, deja, vis dar atlieka antraeilį vaidmenį.

Ar sisteminės transformacijos laikotarpis, kurį Slovėnija išgyveno 10 dešimtmetyje, skyrėsi nuo kitų buvusios Jugoslavijos šalių?

Man sunku kalbėti apie kitas šalis. Tačiau per pandemiją labai aiškiai pamatėme, kaip Slovėnijoje veikia dabartinis destruktyvus vystymosi modelis. Manau, būtent dėl šio modelio tapome visiškais egoistais, mūsų visuomenė stokoja solidarumo, o jo šiuo metu itin reikia. Kiekvienas rūpinasi tik savimi. Puikus pavyzdys – vangi vakcinacija arba precedento neturinti itin stambi medicinos įrangos vagystė 2020 m. pavasarį, kurioje dalyvavo aukšti dabartinės vyriausybės atstovai. Tai pats tikriausias solidarumo bankrotas. Kadaise svajojome tapti antrąja Šveicarija – deja, vis dar netapome.

* Dešimties dienų karas, arba Slovėnijos nepriklausomybės karas, – trumpas ginkluotas konfliktas, kilęs po to, kai 1991 m. birželio 25 d. Slovėnija paskelbė nepriklausomybę nuo Jugoslavijos. Kovos vyko tarp Slovėnijos teritorinės gynybos dalinių ir Jugoslavijos liaudies armijos. Karą užbaigė vadinamieji Brioni susitarimai, kurių pagrindu Jugoslavijos liaudies armijos daliniai buvo išvesti iš Slovėnijos. Konfliktas laikomas Jugoslavijos griūties preliudija.