Kasmet vykstantis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ neįsivaizduojamas be poetų ir kritikų konferencijos. Šiemet konferencijos tema buvo, kaip įprasta, abstrakti – „Popierinio pasaulio drąsa ir baimė“. Todėl dalyviai pranešimuose analizavo pačias įvairiausias drąsos ir baimės apraiškas: virtualaus pasaulio grėsmės, drąsios ir bailios poezijos temos bei struktūros, kritikos baimė ir kritikų (ne)drąsa, asmeniniai poetiniai išbandymai bei individualūs svarstymai apie poezijos prigimtį, net popierinės spaudos išnykimas. Dalyvių gausa ir tematinė pranešimų įvairovė lėmė, kad konferenciją vainikuoti turėjusi diskusija neįsižiebė. Galbūt „Literatūroje ir mene“ publikuojami trijų konferencijos dalyvių – literatūrologių Žydronės Kolevinskienės ir Donatos Mitaitės bei poeto Davide’o Castiglione’s – pranešimai atitaisys šį trūkumą ir paskatins kad ir pavėluotą, bet svarbią refleksiją apie poeziją rašančiųjų bei interpretuojančiųjų drąsą ir jos stoką bei popierinio pasaulio perspektyvas.

 

Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Sužinojusi „Poezijos pavasario“ konferencijos temą, pirmiausia prisiminiau Bulato Okudžavos, rusų rašytojo ir bardo, dainą apie popierinį kareivį. Priminsiu jos negirdėjusiems: tai pasakojimas apie kabantį ant siūlo narsų žaislinį kareivį. Kareivis norėtų pertvarkyti pasaulį taip, kad jame visi būtų laimingi, bet juo nepasitikima, jis juk – popierinis. Jis vis prašo ugnies, kitaip sakant, veržiasi į mūšį (B. Okudžava žaidžia dviem žodžio reikšmėmis: į ugnį – į mūšį). Kareiviui leidžiama eiti būtent į ugnį ir jis, popierinis, tuoj pat sudega. Taip baigiasi jo drąsa ir noras pakeisti pasaulį. Taigi B. Okudžavos daina yra apie bejėgišką drąsą kabant ant siūlo.

Tačiau žinom, kad būdavo sudeginami (kitaip sakant, nužudomi) ir nepopieriniai poetai, ypač išdrįsdavę pasakyti tironams, kad jų tvarka neteisinga. Savisaugos instinktas šioje situacijoje suveikia toli gražu ne visada. Pasakojama, kad, kai Osipas Mandelštamas perskaitė Borisui Pasternakui savo eilėraštį apie „Kremlius kalnietį“, šis pasakė: „Tai ne literatūrinis faktas, o savižudybė, kuriai nepritariu ir kurioje nenoriu dalyvauti. Jūs man nieko neskaitėte, aš nieko negirdėjau ir prašau niekam eilėraščio nebeskaityti.“ Gal savisaugos instinkto balsą išgirdo Vincas Mykolaitis-Putinas, kai datą po eilėraščiu „Vivos plango, mortuos voco“ užbraukė taip, kad taptų neįžiūrima. Norėdamas sužinoti, kada eilėraštis parašytas, literatūrologas Ričardas Pakalniškis pasitelkė teismo ekspertus. Paaiškėjo, kad tikroji data yra 1945.VI.28. Pirmuosius eilėraščio apmatus poetas pasidarė 1943 m., bet užbaigė 1945-aisiais. Noras priskirti eilėraščio vaizdus tik rudajam arba tik raudonajam terorui teksto supratimą siaurina: vaizdai puikiai charakterizuoja abu agresorius, tačiau būtent raudonieji tironai šio eilėraščio labai bijojo, už jo skaitymą teisė ir trėmė.

Kartais tekstas pradeda atrodyti drąsus pasikeitus kontekstui. Nežinau, kaip Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Kaip laisvė“ skaitė tuo metu, kai jis buvo parašytas (1974), nežinau, ar tuomet jis atrodė drąsus. Jei buvo išspausdintas, vadinasi, jokių pavojingų konotacijų cenzoriai neįžiūrėjo. Vėliau eilėraščio samprata, kaip sakoma, patyrė nuotykių. Pirmiausia jis tapo vienu iš einančios į Nepriklausomybę Lietuvos himnų. Aišku, tai buvo Eurikos Masytės daina, tačiau ji eilėraščio žodžius tik išryškino, o ne pakeitė. Išsikovojusioje Nepriklausomybę Lietuvoje greit atsirado kritikų, pabrėžiančių, kad Just. Marcinkevičius kalba apie labai uždarą tėvynę. Tačiau man atrodo, kad yra ne visai taip. Eilėraštis – lyrinio subjekto ir tėvynės dialogas. Lyrinis subjektas mąsto apie tėvynę, eina į ją, iš tiesų net prašo: „Tai uždaryk, mane, / tėvyne, / savyje...“ Tačiau jam atsakoma: „Stovėk, kaip stovi laisvė“, „Eik taip, kaip eina laisvė“, „Aš – tavo laisvė.“ Kas yra laisvė: užsidarymas tėvynėje, išėjimas iš jos ar grįžimas, įsipareigojimas jai, kūryba, žiūrėjimas į pasaulį? Poetas nepateikia atsakymo, skaitytojas laisvas pats apsispręsti. Aišku, galima tiesiog pasitelkti Algirdo Juliaus Greimo mintį apie statiškuosius mitus, padedančius žmogui ir tautai išgyventi, ir dinamiškuosius, verčiančius keistis, ir nuspręsti, kad Just. Marcinkevičius būtinai tik statiškas ir uždaras. Šiaip jau kultūros gyvenimui reikalingi abu šie mitai, o poezijos skaitytojui ar interpretuotojui, kaip ir poetui, būtinas atviras žvilgsnis ir bent šiek tiek drąsos.  

Kuo tironiškesnė šalis, tuo labiau joje pastebima pilietinė poetų drąsa, tuo labiau norima juos, kaip ir visus kitus, laikyti pakabintus ant stipraus nuolankumo siūlo. Bet poezijos pasaulyje drąsa ar baimė nėra tik politinės. 1991 m. Marcelijus Martinaitis viename interviu sakė: „...vis dėlto poezija yra tai, kas lieka atmetus politiką, publicistiką, slaptažodžių šifrus. Dabar poezija nuo tokių prievolių turi būti atleista.“ Paprastai atsiranda poetų, kurie išdrįsta kalbėti apie tai, apie ką  pas mus dar nekalbama, net jei užsienio šalyse seniai rašoma. Drąsu į eilėraščių proza ir ne proza knygą įtraukti savo kartais labai sudėtingus eilėraščius-paišus, kurie, kaip ir dalis ne-paišų, priskirtini konkrečiajai poezijai, ir visa tai paversti vientisu kūriniu, kaip ką tik pasielgė Gytis Norvilas. Bet jis skaitytojus prie panašių knygų jaukino kelerius metus. Ką tik išleidęs įsimenančią poetinės prozos knygą „Vienos vasaros giesmė“ Dainius Gintalas interviu deklaruoja: „...drąsa kūryboje reikalinga. Kaip ir įžūlus apsinuoginimas. Kartais reikia žybtelėt, apakint... Išbudint save ir skaitytoją iš pasitenkinimo savimi, iš puikybės, miesčioniškumo snaudulio.“

Olga Sedakova, rusų poetė ir kultūrologė, yra sakiusi, kad šiais laikais neretai daugiau drąsos reikia, kad parašytum ne apie pačias bjauriausias patologijas, o apie ką nors jaukaus ir mielo. Šiuo atveju ji kalbėjo tik apie drąsą, o ne apie estetinę kūrybos vertę. Šiaip ar taip, poezijoje dažnai drąsu yra būti savimi. Zitos Mažeikaitės eilėraščiai nėra tik jaukūs, juose esama visko: guodžiančių ir raminančių Vilniaus bažnyčių madonų žvilgsnių, iš praeityje su daiktais ir užkalbėjimais gyvenusių žmonių atėjusios išminties, skausmo, skandinavų filmus primenančio nejaukumo ir mįslių. Toks yra tikras ir nekonjunktūriškas poetės balsas.

Drąsi tema atkreipia dėmesį, tačiau ne viską nulemia. Apie meilę tikriausiai buvo rašyta visaip: ir sentimentaliai apie gražų jausmą, ir apie meilės psichologiją, ir apie fiziologiją, ir apie prievartą. Iš viso to sukurta ir poezijos, ir šiaip tekstų. Tikrai žinau, kad apie meilę pasakyta dar ne viskas, nes poezija keičiasi, jungia dalykus, kurių buvo neįmanoma sujungti, kuria naujas formas ir keisčiausiu būdu modifikuoja senąsias. Bet kada kuris nors iš anksčiau minėtų dalykų gali vėl pasirodyti labai drąsus, nors tai nebus tikslus pakartojimas. Nes drąsu ne tik rašyti, apie ką paprastai nerašoma, – drąsu mokėti pažeisti nusistovėjusias kalbėjimo taisykles.

Apie mirtį, kaip ir apie meilę, taip pat rašyta visaip, tačiau manau, kad Dovilė Zelčiūtė, šių metų „Poezijos pavasario“ laureatė, pasielgė labai drąsiai savo (beje, drąsią) poezijos knygą pradėdama šitaip:

 

Kai išlauš duris

neapsikentę smarvės

sėdinčią ras ant grindų

greta katino gaišenos

užklotos iki kaklo

apnerta staltiesėle

atsirėmusi į radiatorių

kramtys akmeninį batoną

su dovanotos uogienės likučiais

žinoma, labai išsigandusi

viena koja – grabe

prasikaltusi sengalvėlė

pamėlusiom lūpom vapanti

 

o tai kada mano mamytė pareis?

 

Meistriškai atrinktos detalės knygoje nuo pat pradžių žmogaus mirtingumą ir vienišumą parodo negailestingai atvira, ne vieną skaitytoją šokiruojančia forma. Prisimindama vieną mitą apie eilėraščio galią, norėčiau rėkti: taip negalima, poezija išpranašauja ją rašančio poeto likimą! Bet poezijoje viskas galima ir esama įvairių jos mistifikacijos formų. Apgaulingas pats knygos pavadinimas – „Šokiai Vilniaus gatvėje“. Gal tik Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka viršelyje pasako: rūstus, visai neromantiškas čia bus tas Vilnius-Nevilnius, kurio gatvėje šokama. Ne, ne Vilnius, tik Vilniaus gatvė – toje gatvėje Kaune poetė ir gyvena. Ir tie šokiai-nešokiai – su morfinu, dolobloku, kuriuos vis turi suleisti, kad mirštantis nuo vėžio mažiau kankintųsi. D. Zelčiūtės knyga yra apie artimojo slaugymą, kūno bejėgystę, irimą, mirtį. Ir apie sugebėjimą priimti šias patirtis, apie tikėjimą į Dievą bei tikėjimo suteikiamą perspektyvą – apie tai šiandien rašyti irgi drąsu. Rinkinį baigiantis eilėraštis „Šokiai Vilniaus gatvėje (II)“, skirtingai nei pirmasis, yra guodžiantis tiek, kiek poetinė vizija pajėgi paguosti: amžina lūpinės armonikėlės, tėvų nupirkto pianino, vaikiškų barškučių muzika, amžinas artimųjų šokis, vaikai kaip angeliukai ir sniegas, krintantis ant nedidelio kapo kauburėlio. Paklausta apie meno ir tikrovės santykį savo eilėraščiuose poetė sako, kad „poezija leidžia ir gali viską (...). Užrašyti atsivėrimai, vadinamoji eilėraščių autentika nieko verta, jei tai netampa poezija. Ir gana lengva peržengti ribą, pasinaudojant gyvenimiškais, nuogais, dramatiškais faktais ir autentiškumu, kad visa virstų tiesiog neskoningu tekstu, paremtu išdavikiškomis spekuliacijomis“. Rinkinio „Šokiai Vilniaus gatvėje“ atveju eilėraščiuose atpažįstamos poetės gyvenimo detalės atrenkamos ir pateikiamos taip, kad tampa poezija.

Aišku, poezija nebūtinai atsiranda iš tabuizuotų temų ar žanro taisyklių pažeidimų. Visaip būna. Tačiau iš baimės ką nors pažeisti ar įžeisti poezija tikrai niekada neatsiranda. Kai labai norima skaitytojams (o dar jei kiek galima platesniam jų ratui) įtikti, dažnai parašoma vadinamoji pageidavimų koncerto poezija – eiliuotos banalybės. Galbūt ir tas banalybes (bent nedidelę jų dalį) kas nors ateityje skaitys filologiškai suinteresuotai, kaip dabar kartais skaitomi atminimų ar romansų tekstai. Bet tai jau kitos istorijos. Tiesa, kad tema apie poetų drąsą ir baimę neišsemiama, ypač jei ją praplėstume, kalbėtume ir apie skaitytojų drąsą, baimę ar tingulį pratintis skaityti tai, kas parašyta neįprastai, atrodo ne visai suprantama ar tiesiog erzina.