1.

Liepos pradžioje grįžęs į namus radau išverstą priekabą medžių. Kol tuos rąstigalius su grandininiu pjūklu ir kirviu paverčiau malkomis, prasidėjo šiokia tokia vasara.

Jei viską atidedi ir visą savaitę pasaulyje atlieki tik vieną funkciją, pavyzdžiui, mosuoji kirviu, galvoje atsiveria prieš dešimt ar trisdešimt metų laikrodžių smėlio užnešti sluoksniai. Pirmiausia išlindo „malkos buvo medinės“. Rodos, Greimo formulė. Atsigamino beskaldant ir atsikartoja antras mėnuo keliųkart per valandą dažnumu.

Grįžęs Vilniun vartau Greimo knygas – kur tas kritikos straipsnis apie medines malkas? Nebėra tokio mano knygose. Nebėra, nes niekada tokio nebuvo, ar nebėra, nes buvo ir pražuvo?

Greičiausiai yra kur nors paviršiuje ir atsiras, kai nustosiu ieškoti.

Kai ką nors pametu virtuvėje, nusisuku arba išeinu į prieškambarį ir sugrįžęs ieškau iš naujo. Paprastai atrandu, kad niekas nebūna dingę.

2.

Prieš pusmetį, baigiantis žiemai, mirė mano geriausias draugas Tadas. Mirė jis vienas, o man jausmas toks, kad kaime liko dvigubai mažiau žmonių. Jam buvo 36. Atmintis pati susirado kadaise iškaltą „Nel mezzo del cammin di nostra vita“. Turbūt Dante’s „Pragaro“ pirmoji eilutė, turbūt Churginas vertė „gyvenimo nuėjęs pusę kelio...“ Man tai visų pirma – Tomo Venc­lovos eilėraščio, kurį prieš 23 metus išmokau mintinai, pavadinimas.

Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti*.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.

Tada ir pradėjau skaityti poezijas nuo atsitiktinai į rankas pakliuvusios eilėraščių ir vertimų rinktinės „Pašnekesys žiemą“. Tuomet atrodydavo, kad viską suprantu. Ypač apie mirtį. Nes va – Kurtas Cobainas ką tik nusižudęs. Paskui – Brodskis mirė. Tą pačią žiemą –­ tėvo geriausias draugas Rimas.

Trikdė tik tai, kad eilėraščiai, kurie labiausiai užkabina (ir Venclovos, ir Brodskio), yra baisiai ilgi. O ilgieji eilėraščiai yra nepatogūs tuo, kad juose daugiau ar mažiau, bet pasitaiko, eilučių, kurios parašytos ne tau. Taip, tu matai, kad jos yra organiška teksto dalis, tačiau ne tau rašyto teksto. Atmintinai, be paminėtojo aukščiau, mano galvoje apsigyveno „Sustok, sustok. Suyra sakinys“, švariai visiems laikams atmintin įsirašė eilutės iš pusilgio „Sutema pasitiko šalčiu“:

Kiekviena nebūtis – atskira,
Ir pasaulis gyvuoja be mūsų,
Ir, teisybę pasakius, tėra
Tyluma ir devynetas mūzų.

Iš kitų – skiedros. Tuo metu mano paaugliškas protas buvo ką tik atradęs, kad visos religijos yra blėnys, tik dzenbudizmas nepaneigiamai teisingas. T. Venclovos eilėraščiai labai lengvai davėsi suveriami ant dzeniško iešmo – jokiose knygose nebuvau sutikęs tiek beaistrės ramybės, buvimo nebuvojant pas nebūtį ir pas tuštumą („Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – rit­mą ir kalbą“, – iš eilėraščio „Sutema pasitiko šalčiu“). Tiesa, čia vis užkliūdavau už „ar“ (ir tas angelas – kam?). Tuštuma juk ir yra aukščiausia jėga. Net dabar. Kuo toliau, rodos, tuo labiau.

3.

Tarp medinių malkų, suatmintinėjusių Venclovos citatų vasarojant galvon atskriejo dar vienas kadaise perskaitytas ir protu neaprėptas dirgiklis iš Greimo raštų: „...beveik beprasmė Tomo Venclovos poezija“. Grįžęs į Vilnių pasitikrinau: taip, tebėra toks straipsnis, tik žodžių tvarka įmantresnė: „Tomo Venclovos beveik beprasmė poezija.“ Pirmajame straipsnio sprindyje mokslininkas Greimas bando apsidrausti nuo nesėkmės; prieš imantis semiotinių įrankių, T. Venclovos eilėraščius apkarsto visais įmanomais žaibolaidžiais, juokauja, kad analizei iš anksto lemta nepasisekti ir apskritai sąžiningiausia būtų paryškintu šriftu parašyti, kad T o m a s V e n c l o v a – p o e t a s. Ir pasirašyti, jei įstatymai to reikalauja.

Rugpjūčio mėnesį Londone vyko pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, todėl neįprastai dažnai vakarais žiūrėdavau televizorių. Daug kartų teko išklausyti Algirdo Juliaus Greimo jubiliejui skirtą vinjetę, kur jis kalba apie postmodernizmo epochoje prasmės nebeieškančius žmones.

O juk gerai pagalvojus – jei Greimas teisus – šiais laikais prasmės neieškantiems žmonėms beveik beprasmė poezija būtų artima. Turbūt diduma prasmės neieškančių žmonių nežino, kad tokia poezija jau parašyta. Arba kalta prasta poezijos leidėjų rinkodara. Neprisikasama iki tikslinių grupių.

Plačiausia tikslinė grupė būtų mokiniai. Penketą pastarųjų metų tenka susidurti su gabiausiais – eiliuotojomis ir eiliuotojais, kalbėtis apie jų eilėraščius ir apie poeziją apskritai. Gal kartą ar du buvo paminėta, kad skaito T. Venc­lovą. Sigitą Gedą būna girdėję beveik visi, o Mindaugą Nastaravičių būna skaitęs kas antras. Jei teisingai supratau, Nastaravičius jaunimui yra autoritetas. Reikėtų išnaudoti tą autoritetą švietėjiškam tikslui – paprašyti, kad gerbiamas Nastaravičius per feisbuką kreiptųsi į eilėraščius rašančius mokinius, kad tie paskaitytų T. Venclovą. Gal dar kokį Marčėną. Arba Parulskį dėl bendro išsilavinimo.

4.

Prieš dvidešimt metų, kai buvau ant­rame kurse (VPU Lituanistikos fakultete), teksto analizės dėstytojas Dainius Vaitiekūnas paklausė, ar yra kokių pageidavimų, kokio autoriaus kokį eilėraštį nagrinėti per kitą seminarą. Pasiūliau T. Venclovos „Pašnekesį žiemą“. Po savaitės pora grupiokių mėgino mane gana piktai barti, esą tyčia parinkau tokį kažkokį nesuvokiamą tekstą, kuriame niekas neaišku, atseit, pats tokį ir nagrinėk visą seminarą.

Dabar būtų man paprasčiau atsikirsti. Nors poezija yra neįrodoma. Dažniausiai objektyviai jos beveik nėra. Pats turi būti trūkstama grandis visoms semantikoms ir nutylėjimams. Geras eilėraštis yra tikslus pasaulio brėžinys. Tobulų tikrovę atkartojančių tekstų nebūna, o neįmanomo tobulumo siekiantys autoriai tikslo nepasiekę išprotėja. Užtenka, jei eilėraštis tampa tobulybės schema. Brėžinys, kuriame kažkas žėri. Kuriame yra gyvybės.

Šiaip visos mano grupiokės buvo šaunios. Neabejoju, kad iki ketvirto kurso, net ir toms, kurios nuoširdžiai pyko už „Pašnekesį žiemą“, dėstytojai įkvėpė atkaklumo nenumesti tekstų, net jei juose viskas daugiau ar mažiau yra beveik.

Nei T. Venclovos, nei jokių kitų poe­tų nebūtina mėgti, nereikia dievinti eilėraščių, užtenka išmokti su jais tvarkytis tarsi su savo džiaugsmais ir bėdomis. Išmokti nenukrypstant į lankas kalbėti, kaip mane veikia arba kaip mane atstumia. Ar aš sutelpu į teksto rėmus, ar man per ankšta. Rasti kant­rybės įsižiūrėti, kaip laikui bėgant tavo vieta pasikeičia tuose pačiuose tekstuose.

Vieša paslaptis – visada buvo ir dabar esama literatūros mokytojų, kuriuos ištinka stabas susidūrus su metaforomis, nutylėjimais, tuštumomis ir visu tuo, kas už jų. Su tuo, kad santykis su eilėraščiu gali būti individualus, o ne kolektyvinis, patikrinamas testais. Jei kultūra yra tai, kas perduodama iš kartos į kartą, per dialogus, priešpriešas, tokiu atveju mes galime stebėtis, kad, nepaisant tragiškos švietimo ir kultūros būklės, apskritai atsiranda punktyrinis tęstinumas. Nors atrodo, kad jau tuoj tuoj nebeliks.

Poezija, literatūra, kultūra pralaimi mokyklose. Net tuos mokytojus, kurie būtų pajėgūs vykdyti savo misiją, neretai sugniuždo spaudimas pasiduoti brandos egzaminų karštligei, mokėjimo, žinojimo simuliacijoms. O juk ideali literatūros mokytojo situacija – išmokyti vaikus lėtai skaityti visomis kryptimis, suprasti, susikalbėti su savimi, pamatyti save iš šalies, išmokti knygomis nugyventi kitus gyvenimus. Tuo pat metu – laukimas, kol pasirodys ar atsiras mokinys ar mokinė, kurie galbūt bus visai nekalbūs, uždari, tačiau galėsi stebėti, kaip per porą metų tave perauga. Kurių nestebins greimiška abrakadabra, esą poezija yra beveik beprasmė, – taip, tačiau juk į tą beveik sutelpa pasauliai, mes, tuštuma.

5.

T. Venclovos knygos, taip pat ir „Eumenidžių giraitė“, pas mus sulaukia neproporcingai mažai atbalsių. Atmetus išsigalvotas ligas, esą kritika nususinta dėl prasto finansavimo, kad niekas nebeturi laiko, lieka klaidinantis įspūdis, esą tų, kuriems tai rūpi, kurie tai paveža, yra likę tiek, kad neverta gadinti popierių – galima pasidalyti atradimais susitikus koridoriuje ar virtualiame vamzdyje.

Arba išsisukinėti greimiškai – užtenka pasakyti, jog tekstų autorius yra ne šiaip poetas, o poetas be išlygų. Ir, suskaičiavus recenzijos vidinius kaštus –­ nuo sengraikių, Adomo, romėnų iki Boeingo, tuštumos ir pasaulių, pamatai, kad, jei nori parašyti lygiavertį eilėraščiams tekstą, turi tuose pasaulių brėžiniuose apsigyventi. Ir parašyti taip, tarsi iš dalies tai būtų ir apie tave patį, ir tuo pat metu visiškai atsiribojus.

Mėginau suskaičiuoti, kiek kartų man reikia perskaityti kurį nors T. Venc­lovos eilėraštį, kad pajusčiau jo kraštines, kad nebepainiočiau, ką su kuo jungia įstrižainės, punktyrai. Paprastai tai būna stereometrinės figūros – ir net po dešimtojo perskaitymo ir persibraižymo lieka ramus žinojimas, kad po dvidešimtojo ir trisdešimtojo karto viskas bus dar aiškiau, net jei brėžinys rodysis painesnis nei dabar.

Po dvidešimt metų galėsiu apie „Eumenidžių giraitę“ kalbėti taip, kaip dabar kalbu apie „Pašnekesį žiemą“. Kol kas tenkinuosi tuo, kad sau pasižymiu brėžinio centrą (eilėraštyje „Prie stiebo“):

(...) Pririštas prie stiebo klausai sirenių
Tolstančios dainos. Neeikvoki vaško,
Nes išskyrus tave jos negirdi niekas.
Dainoje gyvena tai, kas išnyko,
Tai, kas buvo atimta, tai, kas brendo
Tavo lemtyje, tačiau nesiryžo
Virsti tavimi, praslinko pro šalį.
Tuštumos valda, gretimi pasauliai. (...)

Pririštojo prie stiebo situacija atkartoja ir Odisėją, ir daugelį gatvėmis slampinėjančių prasmės neieškančių žmonių su ausinėmis ausyse – kokių sirenių dainas jie girdi iš savo skaitmeninių bidonėlių? Viską būtų galima nuleisti greimiškais juokais, pritaikyti kurią nors anksčiau taikytą schemą ar tyliai nurašyti į nuostolius. Bet tuštumos valda – kiek su ja bekovotum –­ plečiasi su kiekvienu mirktelėjimu. Dabar neberandu vietos, kur galėčiau padėti tašką

.

* Jau kelinti metai, kaskart prasilenkęs su poetu Mariumi Buroku, po kelių minučių pavėluotai prisimenu, kad vėl pamiršau paklausti, ar jo knygos „Išmokau nebūti“ pavadinimas neatsitiktinai panašus į šią T. Venclovos eilutę, ar tai paprasčiausias sutapimas?