Jeanas Baudrillard’as XX a. 9 dešimtmetyje pasirodžiusiame veikale „Simuliakrai ir simuliacija“ (vertėjas Marius Daškus, „Baltos lankos“, 2002) pastebi neįtikėtiną pastarųjų Amerikos prezidentų fizinį panašumą į beždžiones. Be valdžios primatiškumo (kuris implicitiškai būdingas ne tik politikams, bet ir visiems antropomorfiškiems žinduoliams tik skirtingu gauruotumo lygiu) jis dar diagnozuoja visuomenių plūduriavimą, darbo kultūrą priskiria melodramos žanrui, o šiurpulingą pagundą pornografijai „kukliai“ apibūdina kaip metafizinę. Tačiau ne kandi filosofo retorika ar liežuvio raumenims pavojinga prancūziška pavardė „isteriškai (istoriškai)“ sujudino intelektualų minias.

Knygos autorius iškelia daug makabriškesnę idėją: tikrovės nebėra, o žmonija atrodo gana komiškai mėgindama vis iš naujo ją vakuumuoti. Šios formacijos gyventojai, tarytum nusikamavusių klou­nų kolektyvas, nuo karjeros žlugimo besiginantis primityviu, užtat nejaukias šeimų šventes kaskart pakylėjančiu triuku – įnirtingai pūsti kiaurą balioną linkę daugelis, nes hipnotizuojantis, absurdiškas ryžtas bent sekundei įtikina šio siekio įmanomybe. Panašu, jog nejaukios šeimų šventės ilgainiui išaugo į globalų maskaradą, kuris nenutrūkstamai tęsiasi ilgus postmodernybės dešimtmečius. Maskarado dalyviai, išgyvendami nostalgiją, įsivijusią į paranoją sugriauti bendrystės bei tikroviškumo rūmą (iš tikrųjų jo griuvėsius), dar šiandien trypčioja dulkėtoje šokių salėje vengdami nusiimti nublukusias šventines kepurėles. „À la vôtre!“ – tylomis išspaudžia vienas iš gyvybingesnių.

 

Gyčio Norvilo paišas

 

Taigi J. Baudrillard’as postmoderniųjų laikų vyksmą įtraukia į „beorę hipererdvę“, kurioje dirbtiniai ženklai atstoja jau palaidotą realybę. „Simuliakrai eina pirma!“ – taip skambėtų prancūzų mąstytojo lozungas apie virusą, kurio simptomai, perduodami turbūt genais, suardė menkiausias realumo liekanas. Karantinas dėl šio patogeno toli gražu neskelbiamas, nors jo padariniai prilygsta kataklizmui – juk paaukotas pats Tikrovės principas. Ant neregimo kapo tarsi Stanley’o Kubricko „Prisukamo apelsino“ (1971) drugi gauja šėlsta minėti dirbtiniai ženklai, antrininkai (taip pat antrininkų antrininkai, antrininkų antrininkų antrininkai, trumpai tariant – simuliakrai), triumfuodami išsaugoję pulsuojančią gyvastį. O tarp tų, kuriuose virusai simuliakrai siaučia, nebeįmanoma atskirti sveiko nuo sergančiojo, nes „sveikos“ realybės pačia griežčiausia prasme neliko, tad nebėra nuo ko sveikti.

Tiesa, pamėkliško tikrovės atpildo įbauginta civilizacija organizuoja prisikėlimo iš mirusiųjų ceremonijas, kurios žymi jau aptarto globalaus maskarado programą. Iš našlaitėmis apsodinto tikrovės kapo kasdien šiaip ne taip persismelkia dūmelis to, kas jame yra (ỹra?). Švelniai tariant, keliomis dekadomis pavėluota, bet klounados spektaklio tai nenutraukia – žiūrovams (kurie iš tiesų ne menkesni šventės turinio kūrėjai) pranešama: šiandien realybės dūmelis balione išsilaikė dar ilgiau nei vakar! Milijardinė auditorija ištikta euforijos.

Hipertikrovė, simuliakrų sąranga grįstas konst­ruktas, sluoksniuojasi bene visose žmonių gyvenimo srityse. Paeskizuosiu žemėlapį erdvių, kuriose J. Baudrillardas įžvelgia aktyviausią šventinės atributikos pirkimo vajų – idant skaitytojas galėtų pasitikrinti, ar nėra apčiaudėtas. Ten, kur simuliacija badyte bado akis:

1. Bažnyčia. Ten, kur miriadai Dievo atvaizdų, ar dar lieka vietos įsisprausti platoniškajai jo idėjai? Už Leonardo da Vinci’o freskos „Paskutinė vakarienė“ gali glūdėti „vizuali teologija“, nors sunkiai paaiškinama kūrinio didybė gali būti sinonimiška Kristaus, kuris, pasirodo, viso labo aliejinis, buvimui. Ar „Pas­kutinė vakarienė“ bei kitos dieviškos (epitetas, beje, jau praradęs dvasinį matmenį, keliaklupsčias prieš žemiškąją estetiką) ikonos tėra bet kurios epochos anachronizmai?

2. Muziejus. Sandėliuodama praeities liekanas arba bandydama iš dausų pargabenti ne tik tikrovę, bet ir jos amžininkus, žmonija didžiuojasi. Šitaip neriamasi iš kailio, laukiama skambių aplodismentų – suprask, tarytum magai už ausų ištraukėme (išgelbėjome) tai, ką patys seniausiai ten sugrūdome – dėl ligūstos fanaberijos, linijiškos laiko tėkmės palaikymo, beviltiško bandymo simuliuoti gamtos, istorijos tvarką, kurios dėsniai iš tikrųjų negrįžtamai sulaužyti. Muziejifikuodama postmodernybė šypseną iškreipia iki bjaurios grimasos, kuri implikuoja, kad eksponatai neabejotinai bus pralenkti, užtikrinant prasmę bei pasaulio kolonizavimą „jo paties labui“.

3. Pramogų parkas, pavyzdžiui, disneilendas. Fantazmų žaismas, kelissyk suintensyvinta spalvų, garsų gama ir nerealistiškų mašinų sūkurys tam, kad būtų paaštrintas realistiškumas viso to, kas liko už šventės vartų. Čia puikiai susilieja fantasmagorinio giminaičių festivalio ir simuliakro, kaip viruso, alegorijos. Manantys, jog disneilendas – vaikų reikalas, pasak filosofo, naiviai klysta, nes pirmieji ten išsiųsti savo atžalas skuba būtent jų globėjai. Krykštaujantys drauge su mažamečiais ir retkarčiais nustojantys kikenti, kad įsidėtų į burną cukraus vatos gabalėlį, suaugusieji pabėga nuo slegiančios realybės į tai, kas, remiantis sveika nuovoka, toli gražu neprimena nieko, sutinkamo kasdienybėje. Solidarumo spinduliai, fanfaros ir bauginantis laimės taifūnas užkrečia visus disneilendo lankytojus mintimi, jog tai nuostabi vaizduotės erd­vė. Tik augančio šios erdvės populiarumo priežastys slypi jos šešėlyje – juk jame tūno šiuolaikinis pasaulis. „Disneilendas nepakeičiamas dėl to, kad užmaskuoja viso postmodernaus pasaulio disneilendiškumą.“ Jis slepia realybės nužudymo aktą, jog vietoje tikrovės – surogatinė pripučiama lėlė.

4. Mokslas, politika, ekonomika, socialumas ir visa kita, ką galite sugalvoti. Mokslas dėl išlikimo simuliuoja savo objektą, valdžia sproginėja skandalais, krizėmis bei kitomis peripetijomis, kad nuslėptų viena koja esanti tarp dinozaurų, streikas virto natūraliu ritualu kalendoriuje; baimindamasi pripažinti išlaisvinantį susvetimėjimą, žmonija veidmainiškai propaguoja sužydėjusį artumą, o beprotis – ir tas, kuris simuliuoja beprotystę, ir tas, kuris toks iš tikrųjų esąs. Tvarkos sistemos praranda galią prieš simuliaciją, nes jai, neabejotinai mažiau vertingai už realybę, neįmanoma pritaikyti sankcijų. Be kita ko, argi būtų išmintinga nuobaudomis apipilti ištikimiausią sėbrą?

Pasikliaujant J. Baudrillard’u, nei jokios atmintinės, nei rankų plovimas išvengti simuliacijos infekcinio patogeno nepadės. Nebėra skirties tarp realybės ir jos antrininko, tarp klounados ir rutinos, tarp viruso etimologijoje įrašyto jo žalingumo ir sveikatos, kaip priešnuodžio. Ženklų matrica tapusi naująja Biblija, Tripitaka, Dievas ne miręs, o galbūt niekada nė negimęs, jis rauda holograminėmis ašaromis, vandališkai darkant Jo Šedevro – tikrovės ir jai pavaldžių reiškinių – atminimą. Postmodernus žmogus toliau dalija bilietus į apokalipsės karnavalą.