Liudo Parulskio nuotrauka

 

Pirmą kartą „Dilbertą“ pamačiau viename iš Varšuvos „Empikų“ 1997 metais. Tai buvo geras užėjimas – pirkau kelis šviežiai išverstus detektyvus ir naują Umberto Eco „Užrašų ant degtukų dėžutės“ leidimą. Eidamas pro verslo knygų skyrių užkabinau akies kraštu komiksinio stiliaus viršelį, sustojau pavartyti ir galiausiai nusipirkau visus tris „Dilberto“ rinkinius. 

Knygelėse buvo sudėti stripai – kasdien laikraštyje spausdinami trijų (dažniausiai) nespalvotų kadrų komiksai, kurie sekmadieniais, kai dienraščiai išeidavo stori ir spalvoti, pailgėdavo iki maždaug 6–9, jau nuspalvintų kadrų. Populiariausius stripus (tokių yra tūkstančiai, o dešimtys tūkstančių piešėjų norėtų tokiais tapti) platina sindikatai – jų produkciją perka laikraščiai, šitaip suformuodami pramoginių puslapių blokus.

Į tą „visą pasaulį“ kadaise buvom patekę ir mes – tik­rai atsimenu, kad kažkuris dienraštis nusipirko ir publikavo kelis komiksus, bet tai truko trumpai – retą mūsiškį džiugina ši amerikietiška tradicija. Sovietmečiu stripų laužą kurstė „Švyturys“ su Miko Ridiko nuotykiais (neseniai kelis numerius pavarčiau – kai kurių siužetų nebesugebėjau pagauti) ir „Valstiečių laikraštis“ – jų „Anup­ras Dirvelė“ įvairių dailininkų piešiamas nuo 1967 metų iki dabar. Tekstai ten eiliuoti ir aktualiai satyriniai, jų irgi nelabai suprantu. Su pasiekiama užsienio pasiūla buvo šiek tiek dosniau – stripus spausdino Lenkijos Liaudies Respublikos savaitraštis „Przekrój“, Vokietijos Demokratinės Respub­likos mėnraštis „Frösi“, o čekoslovakų „ABC mladých techniků a přírodovědců“ turėjo prancūzišką „Pifiką“ (Pifou – Pifo mažametis sūnus), kurį pirko ar kaip nors barteriu gavo iš „L’Humanite“. Na, ir buvo nesunkiai, nors ir nepigiai nusiperkamas sekmadieninis Prancūzijos komunistų „L’Humanité Dimanche“, kuriame, praleidus puslapius su komunistiniais straipsniais, atsiverdavo visiškai kapitalistinė reklama, popmuzika, kinas ir komiksai.

Stripus aš mėgau, bet vartoti jų dėl riboto prieinamumo negalėjau ir tik internetas viską pakeitė. Tais 1997 m., nusipirkęs „Dilberto“ knygeles, patikrinau, ar komiksas yra internete ir džiugiai atradau, kad jį publikuoja kasdien, nemokamai, su visu archyvu. Vėliau sužinojau – „Dilbertas“ buvo pirmasis sindikuotas komiksas, 1995 m. paleistas į internetą. Dar po kelerių metų sindikatas „Andrews McMeel Universal“ paleido tinklalapį gocomics.com su visais savo stripais ir mano ryto rutina įgavo galutinę formą. Savo favoritinių dvylikos stripų (lygiai 10 minučių žiūrėjimo) rinkinį pradėdavau nuo „Dilberto“: man patiko herojus – prie keturiasdešimties artėjantis viengungis inžinierius, turintis genialių idėjų, kurių negali įgyvendinti dėl korporatyvinio bukumo ir sarkastiškai visa tai komentuojantis. Na, kad ir toks siužetas – pirmame komikso kadre Dilbertas kitam inžinieriui, Voliui, pasakoja: „Vakar vienas toks su manimi ginčijosi, ir aš pakeičiau jo nuomonę, panaudojęs statistiką ir protingus argumentus.“ Antrame kadre Volis sako, kad tai neįmanoma, ir Dilbertas su juo sutinka, bet „visgi tai įvyko“. Trečiame kadre Volis padaro išvadą, kad „kvepia spąstais“, o Dilbertas paantrina: „Negalėjau užmigti visą naktį.“

Mano ramus komiksinis gyvenimas truko 26 metus, kai vieną šių metų kovo rytą savo rinkinyje „Dilberto“ neberadau. Nebuvo jo ir kitą dieną, tad teko pasidomėti, kas vyksta. Man, intuityviam Roland’o Barthes’o priesakų sekėjui, autorius visuomet miręs. Žinojau, kad „Dilbertą“ piešia Scottas Adamsas – prie kiekvieno komikso yra jo pavardė ir būtų buvę gerai, kad tiek ir užtektų kitiems 20-iai metų. Nes pasidomėjus paaiškėjo, kad Adamsas yra tobulas antidilbertas. Jis yra antivakseris, mizoginas, noriai sau prisitaiko sąmokslo teorijas (rinkimuose rėmė ne Donaldą Trumpą, o Hillary Clinton, nes bijojo, kad kaliforniečiai jį nužudys), rašo romanus apie tiesą ir Dievą, kasdien įrašo poros valandų jutubo tinklalaidę su nepasitvirtinančiomis prognozėmis. Ir yra rasistas, dėl to ir buvo visiškai cancelintas kartu su „Dilbertu“.

Iki šiol ryto rutinai negaliu rasti tinkamo pakaitalo – visi kandidatai piešia blogai ir neįdomiai. Norėčiau, kad Barthes’o „autoriaus mirtį“ pavyktų institucionalizuoti, uždraudžiant naudoti identifikavimo instrumentus. Tegu, pavyzdžiui, algoritmas autoriui parenka kintančius numerius, tuomet „Dilbertą“ šiandien ramiai publikuotų 568231-as, o Adamsas galėtų netrukdamas užsiimti savo keistais reikalais. Jis, pasirodo, taip pat yra ir sertifikuotas hipnotizuotojas.

 

 

Ernestas Parulskis – menotyrininkas, šio teksto kontekste primenantis, kad komiksai yra nebūtinai geras, bet menas.