Paveikslai, norėdami paveikti, privalo talpinti savyje siaubingą tylą, teigia Lucas Tyumansas, paveikslai mums nesako, ką turėtume daryti, antrina Marlene Dumas.

Pastaruosius kelerius metus apie tylą tapyboje mąsčiau daug, svarstymus ramsčiau teoriniais kon­struktais, autoritetingų ir ne visai patikimų šaltinių citatomis, lygiagrečiai vykdžiau ir praktinius testus – vaizdų „tildymo“ pratybas. Kartais tyla buvo sunkiai pakeliama, retais atvejais raminanti, o dažnai pratybos baigdavosi fiasko – patirtus vaizdus verčiant paveikslais imdavo skleistis įvairūs garsai: klegesys, bruzdėjimas, pasakojimai apie būtus ir nebūtus dalykus. Vaizduose glūdinčios konotacijos, užkoduotos prasmės, asociacijos, nepaisant mano pastangų visa tai paslėpti, sumėtyti pėdas, „nutildyti“ ar bent pridengti, prasišviesdavo ir pro storiausius dažų sluoksnius, taip primindamos, jog kalbėti vien apie tapybą vis dėlto neišeis.

Žemutiniame Istsaide tyla buvo oro kondicionierių ūžimas arba garinių radiatorių šnypštimas, sumišęs su nepaliaujamu balandžių burkavimu, gatvės bruzdesiu ir girtais naktiniais pokalbiais po langais. Naktiniai žmonės girtėdami kursta, ima vis garsiau artikuliuoti aktualijas ir alkoholio galandamus jausmus, kol gatvių žibintų šviesoje besiskleidžiantys garsai susijungia į harmoningą vidurnakčio orkestrą. Jeigu unisono nepertraukia policijos arba gaisrinės sirenos, tuomet visiškai nieko negirdžiu. Baltas triukšmas išlaisvina nuo įkyrių minčių, negirdžiu net savo kvėpavimo, grimztu į gilų miegą, susilieju su aplinka ir visiškai išnykstu, stoja absoliuti tyla. Tokia buvo Žemutinio Istsaido tyla. 

Naktinėje Polocko gatvės tyloje garsus skleidė tik tyliai medituojantis šaldytuvas ir besisukantis, bet jau seniai nieko nebeskaičiuojantis elektros skaitiklis, ir šis kontrastas šiurpino. Ši tyla pasiglemždavo visą rajoną, joje negalėjai nuslėpti jokio nusikaltimo. Ji užaštrina kiekvieną vėjo gūsį, išryškina menkiausią nedorybę, ji net naktinius girtuoklius priverčia sliūkinti sulaikiusius kvapą, kad po kojomis nesutraškėtų sausa šakelė, o balandžiai naktimis čia išvis nesirodo. Greičiausiai jie žino, jog temstant šioje gatvėje toleruojamas tik monotoniškas buitinių prietaisų burzgimas. 

Kurtinanti tyla nenumaldomai spengdavo ausyse virsdama į įkyrų ūžimą, į galvą virtine verždavosi mintys, daugindavosi, spaudavo smilkinius, surakindavo žandikaulį, kūną apimdavo nervingas dilgčiojimas, atrodo, išvis nebegalėjau suprasti, kaip žmonės naktį Polocko gatvėje užmiega. Pusę septintos nubudusios kaimynės pirmyn atgal stuksėdamos siauru bendrabučio koridoriumi imdavo šnekučiuotis, aptarinėti ryto naujienas, pasakoti, ką sapnavusios, skųstis, kad naktį per kiaurą stogą ir vėl prilijo pilną kibirą vandens. Ir tik tuomet, kai Užupis nubusdavo, o kiemuose imdavo burgzti mašinos, mane užplūsdavo ramybė ir nugrimzdavau į gilų miegą.  

 

Donata Minderytė. „Mia Farrow On The Waterfront“, 145 × 19 cm, 2020

 

Atsikrausčius į Harlemą tyla ir ramybė įgavo dar vieną pavidalą, kas rytą ir vakarą apatiniame aukšte gyvenantis kinų restorano savininkas atlikdavo krenkštimo bei atsikosėjimo ritualą, skrupulingai gargaliuodavo, skalaudamas cigarečių nuosėdų aptrauktą gerklę. Įprastus apsivalymo apeigų garsus papildydavo gaisrinės sirenos, išskubančios iš ugniagesių būstinės gretimoje gatvėje. Kaimyno gerklėje kaskart buvo kažkas, ko paprasčiausiai nebuvo įmanoma iškosėti, o Niujorkas nuolat užsiliepsnodavo. Viskas kartodavosi rutiniškai, užtikrintai ir, atrodydavo, be pabaigos, bet vieną dieną išsivadėjus cigarečių kvapui, o su juo pradingus ir atsikosėjimo garsams apėmė nerimas – nemėgstu pokyčių. Sutrikdyta tvarka erzino, man patiko valytis dantis ir klausytis visos garsų amplitudės, įkūnijančios miesto ar tik mano neviltį, patiko, jog neviltis taip įgaudavo formą, tai veikė raminamai. Praslinko kelios nejaukios dienos naujoje tyloje, kai vėl išgirdau nepailstantį ir bevaisį bandymą atsikosėti. Iš džiaugsmo ėmė smarkiau plakti širdis. Viskas grįžo į senąsias vėžes – vėl kaip sutarę atsukame ir užsukame vandens čiaupus, jie šnypščia ir pasiutusiai taško vandenį iš senų apskretusių maišytuvų, lediniais veidais žvelgiame į vonios veidrodį, bejausmiais akmeniniais kūnais nusileidžiame į niekad nepaliaujamą miesto gatvių šurmulį ir šypsomės šeimininkus vedžiojantiems šunims. 

Harlemo metai prabėgo labai greitai, nieko nenustebino išaugusios nuomos kainos, ir vėl atėjo metas kraustytis. Rytų 81-osios gatvės tyla susidėjo iš visų trijų jau aprašytų pavidalų, nors turėjo ir unikalių, tik jai vienai būdingų bruožų. Keista, bet ir čia gyveno atsikosėti negalintis žmogus, jis neidavo į darbą, kelis kartus per dieną užsisakydavo maisto į namus ir kaskart girdėdavau, kaip greitu žingsniu dardėdavo laiptais žemyn parūkyti gretimo namo pastogėje. Lipant laiptais jį kiekvienąsyk suimdavo kosulys, atrodydavo, jau tuoj tuoj išspjaus tą bjaurastį ir galės lengviau atsikvėpti, bet vieną gumulą gerklėje išsyk pakeisdavo kitas. Lapkritis demonstratyviai prikaišiojo žmonių nusikaltimus gamtai. Dvi pirmas mėnesio savaites termometro skalė dieną rodė dvidešimt laipsnių šilumos, tada saulę pakeitė lietus, o per naktį atėjo žiema – šaltis skverbėsi pro kiaurus langus, bet gariniai radiatoriai vis dar tylėjo. Nekantravau išgirsti juos pradėsiant šnypšti, o ilgai laukti ir netruko. Nepaisant drastiškai kintančios oro temperatūros, atsikosėti negalintis žmogus išskirtinai vilkėdavo vien šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Man jo pastovumas patiko, jis ištikimai laikėsi savo rutinos – besikeičiantys metų laikai jo nė kiek nejaudino. Priešais Rūkorių gyveno kitas žmogus, kuris taip pat niekad neišeidavo iš namų, jo butas buvo tiesiai virš manojo. Kitų žmonių kartais gali ir negirdėti, jų tarsi nėra, jie tyliai medituoja įsmigę į mėlynos šviesos ekranus, iš ausų styro futuristiniai pagaliukai-belaidės ausinės, ir visą dieną neišgirsi nė krustelėjimo. Jų kūnai čia, tarp mūsų, bet jie visa esybe panirę į virtualybę, jie neturi šunų, kurie išvestų juos pasivaikščioti, o jų namai ir pandemijai pasibaigus amžiams pataps biuru. Tačiau virš manęs gyveno visai ne toks žmogus. Priešingai, jis kiekvieną sykį grėsmingai priminė: „Aš čia visu kūnu ir siela, manęs čia pilna.“ Jo esybė skleidėsi pro grindų tarpus, kiekvieną sekundę jautei nepaneigiamą jo buvimą, tai buvo neišvengiama, gal net užkrečiama. Negailestinga, tačiau kartais jo beprotystė man rodėsi komiška. Jis rėkė, plojo, dejavo, švilpė, kartais vidury nakties iškrisdavo iš lovos, skleidė visokiausius sunkiai apibūdinamus garsus, jo namai dunksėjo lyg kino teatras, o filmų garso takeliams jis pritardavo kovingais šūkiais. Nors tai nebuvo žodžiai ir, galima sakyti, neturėjo prasmės, tačiau aiškiai galėjai apčiuopti tų garsų svorį. Iš kiemo pusės jam pritardavo antgamtiškas kaukimas. Ilgai negalėjau suprasti, ar žmogus kaukia šuns balsu, ar šuo kaukia žmogaus balsu. Nulipus į rūsį, skalbykloje kaukimas girdėdavosi dar aiškiau ir dar sunkiau darėsi suprasti, koks tai padaras. Šio namo dienos garsai galėjo pasirodyti kaip tikrų tikriausias beprotnamis, todėl nakties meto kontrastas buvo akivaizdus. Nakties tylą gerbė tiek Rūkorius, tiek viršutinio aukšto Beprotystė, net ir Padaras nustodavo kaukti. Rytų 81-ojoje nakties ir dienos garsų diapazonas buvo labai platus. Vieną akimirką viskas tiesiog nutyla ir užleidžia sceną pūškuojantiems radiatoriams, tiksintiems laikrodžiams ir kitiems buitiniams prietaisams, gali net pagalvoti esąs kur nors tarp Užupio ir Aukštutinio Istsaido. Kartais šį tylos pavidalą pertraukdavo keisti žmonės, ieškantys prieglobsčio nakčiai. Jie būdavo tokie apkvaitę, jog laikas jiems neturėjo jokios reikšmės – po vidurnakčio skambindavo į kiekvieną butą, vildamiesi, kad kas nors įleis. Susisukę, veidus panardinę gobtuvuose, tarsi praryti savo pačių drabužių, jie stumdydavo keistą vežimėlį po langais, trypčiodavo prie lauko durų ir spaudydavo visus mygtukus iš eilės. Pirmiausia pabusdavau aš, bet nesikeldavau, žinojau, kad negaliu jiems padėti, tuomet iš lovos iškrisdavo šaižaus skambučio pažadinta virš manęs jau snaudusi Beprotystė, priešais ją gyvenantis Rūkorius vos ne virsdamas kūliais greitu žingsniu nudunksėdavo laiptais žemyn, ir kartu su azijiete moterimi iš pirmo aukšto išbardavo tuodu keistuolius. Po dienos garsų kakofonijos niekas per daug nepykdavo dėl kelių nakties tylą prarėžusių durų skambučių, visi vėl greitai sumigdavo. 

 

Donata Minderytė. „Me as Joe Buck“, drobė, aliejus, 170 × 130 cm, 2023.

 

Doktorantūros metais kaip jaunas mėnulis kabojau tarp dviejų miestų, tarp dviejų žemynų, kartais krausčiausi kelis kartus per metus, o kartais kelis kartus per mėnesį, iš buto į butą, iš studijos į studiją. Ne tik tyla, bet ir rutina, menas, kūryba, namai, darbas, mintys mainė savo pavidalus, kurie nesidavė būti sugretinami. Kartais patiems paprasčiausiems, kas dieną tariamiems žodžiams negalėjau rasti atitik­menų arba išversti jie netiko apibūdinti tam pačiam dalykui. Tuomet ėmė ryškėti ir mano doktorantūros tema – vertimas. Patirtis ėmiau vertinti per nesusikalbėjimo prizmę, kontrastą, ieškojau skirtumų ar sąlyčio taškų, atitikmenų ir panašumų, o kai jų negalėdavau rasti, glaudžiausi prie kintančių prasmių. Turbūt jos mane labiausiai ir masino. Patirtis, kultūrines nuorodas, idėjas, pamąstymus ir pamatymus, jutiminius dalykus verčiant į paveikslą norisi šokti tiesiai į Paulio Ricœuro neišverčiamumo plyšį – nutildyti kontekstą, atsikratyti vaizde glūdinčių konotacijų. Visa tarsi ištraukiama iš konteksto, sustingdoma, užkonservuojama. Vis dėlto net ir kurtinančioje paveikslų tyloje visiškai ignoruoti užkoduoto pasakojimo neišeina. Jis, net jei ir vos vos girdimas, išlieka tarsi perregimas paveikslo sluoksnis, vos girdimas kuždesys, primenantis, jog ir, atrodytų, visiškoje tyloje egzistuoja mikrogarsai. Paveikslai turi talpinti savyje siaubingą tylą, bėda ta, jog toji tyla, toji siaubinga tyla turi ne vieną pavidalą. Tapyba gali pasiūlyti praplėsti tylos diapazoną, tačiau tiek vertime esančios konotacijos, tiek skirtingi tylos pavidalai neegzistuoja savaime, visa tai priklauso suvokėjui – paveikslai išties nepasakys, ką mums daryti.

 

 

 

 

Donata Minderytė – menininkė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, šiuo metu studijuoja dailės krypties doktorantūroje VDA.