× Sara Poisson

 

Samantonių kaime (Ukmergės r.) gyvenanti ir kurianti menininkė Oksana Judakova – ypatinga asmenybė. Grafikė, dizainerė, fotografė, galerininkė, parodų kuratorė, tekstų kūrėja. Avių augintoja. Kai kam ji – gyva, kitoniško, potencialaus, galimo, susapnuoto ar filme pamatyto gyvenimo vizija. Tarsi apie tai sušnabždėtų Jonas Mekas, sakęs: „Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom.“ Kai kuriems prarastieji gyvenimai taip ir nebeišsipildo, bet ne Oksanos. Nuo Tytuvėnų, kur užaugo, vingiavęs jos kelias didele kilpa kliudė Niujorką, o į neišardomą globalizuoto metropolio mazgą nepavirto.

 

Oksana Judakova 

 

Esate sakiusi: „Kaip žmogus ir kaip dailininkė, aš esu stebėtoja.“ Gyvenant kaime, auginant vaikus, prižiūrint ūkį darbai turėtų varinėti iki uždusimo... Ar lieka laiko stebėti? 

 

Mūsų darbai ir reikalai, sakyčiau, subalansuoti. Žinoma, palyginti su kitų žmonių gyvenimais, dienotvarkė gali atrodyti kiek chaotiška. Pavyzdžiui, kai kas nors nori susitarti dėl reikalų kitą savaitę, dažniausiai sakom, kad taip toli nežinom. Kita vertus, niekas kitas man nėra taip įdomu, kaip stebėti. Juk gyvename čia, kur daug ramybės ir mažai žmonių ar įvykių. Jei nuolatos malčiausi mieste, daug ko nepastebėčiau, galva ir akys būtų pavargusios nuo tokios gausos. Bet, atvykus iš ramybės, atsidūrus tarp žmonių, juos stebėti labai įdomu. Man taip yra nuo vaikystės. Keliaudama autobusu ar traukiniu, nors ir labai mėgau skaityti knygas, ten jų neskaitydavau – stebėdavau žmones, vaizdus už lango. Dažnai pasitaiko, kad ir save stebiu tarsi iš šalies.

 

Kaip tai vyksta?

 

Pavyzdžiui, prieš pat šį pokalbį važiavau į gretimą kaimą, iš ten grįžau su 10 kilogramų bulvių ir kibirėliu pieno. Tai vienas atvejų, kai stebiu save iš šalies ir matau labai gražų, patrauklų vaizdą: žmogus, kibirėlis pieno ir maišelis bulvių. Taip man nutinka gana dažnai: kaip einu per pievas, kaip nešu vantas ar kibirą su medumi. Man tai vizualiai gražūs vaizdai.

 

Askezės, estetikos ir pilnatvės akimirka?

 

Turbūt. Į tą kaimą važiavau per sengirę, o jauna moteris bulvių pakasė prieš pat man atvažiuojant – esą niekada iš anksto, tik kai kas nors paprašo. Sakė, šiemet geri metai, nes bulvės, pasirodo, mėgsta, kai sausa. Buvo labai gera ir gražu grįžti namo per tą sengirę, galvojau apie savo vyresnįjį vaiką, studentą, kuriam – pirma praktikos diena biologų stotyje Pivočiuose. Ketinau jam parašyti: ieškokit, kas kaime parduoda bulves ir agurkus, nes tai yra geriausia, ką šiuo metu turime.

 

Kada tai prasidėjo? Ar keitėsi?

 

Galbūt tai prasidėjo patekus į Ameriką, įkritus į tą pertekusį gyvenimą? Iš pradžių pertekliaus nejutome, tačiau jis buvo matomas visoje aplinkoje, kaip tai nutiko prieš 15 ar 20 metų ir Lietuvoje. Vartotojiškumas buvo nemalonus, kaip priešpriešą jam pajutau savyje vidinį asketiškumo ilgesį ar poreikį.

 

Net ir šiandien ilgiuosi vaikystėje patirto „nieko nėra per daug“ – savo močiutės namuose ar kitur. Jūsų asketiškumo sėkla ar ne iš praeities?

 

Mano vaikystė buvo labai alkana ir skurdi. Vėliau, jaunystėje, jutau didelį drabužių ar batų – gražių, patogių – alkį, taip pat papuošalų, gerų kvepalų. Niujorke iš pradžių eidavau į parduotuves ir pirkdavau ne dėl to, kad ten man ko nors tikrai reikėjo, bet iš to alkio. Asketiškumo poreikis atėjo apie 2008 m., tą alkį numalšinus ir matant, koks baisus vartojimas, kiek išmetama. Kai kalbama apie ekologiją, tačiau išmetamas maistas ar daiktai, be saiko keliaujama lėktuvais. O 2008 m. prasidėjus pasaulinei krizei, JAV vyriausybė nuolat kalbėjo, kad reikia skatinti vartojimą, tam buvo dalijami pinigai. O juk prieš krizę kalbėta, kad apkrovėme Žemę šiukšlėmis. Manau, mano asketiškumas ir kilo iš vidinio pasipriešinimo tokiam vartojimui. Kita vertus, gerai jaučiuosi savyje. Tiesa, stebiu save įsiklausydama, būdraudama, ar neišgirsiu savo balse riebaus, nemalonaus pasitenkinimo savimi, savo nuomone, padėtimi. Negaliu jo pakęsti. Išgirdusi tik dar labiau pasitraukčiau į asketiškumą. 

 

 

Apie save esate kalbėjusi: „Stebiu tol, kol pamatau prieš mane esančio vaizdo ar vykstančio veiksmo, veikėjų simbolinę arba filosofinę prasmę. Tarsi uždedu vaizdui savo mąstymo (supratimo) tinklelį...“ Įdomu, ką jums atskleidė ar pakeitė tie 7 metai, dirbant Kauno zoologijos sode? Kaip ten patekote?

 

1996 m. baigiau Kauno aukštesniąją meno mokyklą. Daugeliui tai buvo nelengvas laikas, sunku rasti darbą, daug kas ieškojo bet kokio, ir mano draugė įsidarbino zoologijos sode. Lyg tyčia bendrabučiai buvo šalia zoologijos sodo – užsukus atrodė gražu, ramu, parkas. Užeidavau pas ją į darbą, o netrukus atsirado ir man vieta. Iš pradžių dirbau „beždžionyne“, plėšrūnų skyriuje su beždžionėmis, lapėmis, šeškais, vilkais ir panašiais. Įstojusi į Dailės institutą zoologijos sode dirbau šlavėja – teritorija didelė, darbo į valias, reikėjo anksti keltis, fizinis krūvis nemenkas, o dar studijos, pavargdavau. Pasijutau tokia išsisėmusi, kad vienu metu netgi buvau nutarusi mesti institutą. Vis dėlto palankiai susiklosčius aplinkybėms mane prikalbino likti, o ir dailininkės vieta atsirado. Ten dirbau iki kelionės į Ameriką, per tą laiką baigiau ir mokslus institute. 

Zoologijos sodas tuomet atrodė gana savotiška sala mieste su savotiškais, neatsitiktiniais žmonėmis, kurie ten patenka. Buvo įdomu, gera ir linksma ten dirbti, net ir vėliau miela būdavo susitikti su „sodiečiais“. Klausimų dėl gyvūnų gerovės net ir anuomet nekildavo – gyvūnais būdavo nuoširdžiai rūpinamasi – prižiūrima taip, kaip dabar prižiūrime savo avis. Gyvūnų prižiūrėtojai nemėgsta lankytojų, kurie dažniausiai elgiasi, gyvūnų požiūriu, netinkamai – cypauja, šūkauja, maitina zoologijos sodo gyventojus saldainiais ar lenda, kur negalima, ir panašiai. O gyvūnai prižiūrėtojams – tarsi augintiniai, kai kuriems jų skiriamas ypač didelis dėmesys, nes tikrasis tikslas yra ne gyvūnus rodyti žmonėms, o išsaugoti nykstančias rūšis. Deja, nedirbau su gyvūnais ilgai, dažniausiai ką nors pavaduodavau, man nė vieno jų neteko užauginti nuo mažylio, kai gyvūnas labai prisiriša prie jį užauginusio asmens. Buvau susidraugavusi su gražių akių hiena vardu Tamošius... Ir nors Kauno zoologijos sodas neprilygsta geriausiems sodams pasaulyje, visuose juose gali pajusti tą patį kvapą, kuris man, beje, labai patinka.

 

Patinka žvėries kvapas?

 

Tai ir žvėries, ir jo mėšlo, ir maisto kvapas. Man tai kvapas vietos, kurioje gerai jaučiausi. Turbūt dėl to jį suvokiu kaip malonų, tiksliau, kaip tai, kas nėra nemalonu. Nors yra dalykų, kuriuos sieju su smarve, bet tai ne zoologijos sodo kvapai, jie nėra smarvė. Jau nedirbdama zoologijos sode jaučiau trauką – nepraleisdavau progų aplankyti kitas panašias vietas Niujorke, Filadelfijoje, būdavo įdomu pasmalsauti, palyginti. Dabar virkštelė, jungusi mane su zoologijos sodu, jau nudžiūvusi, nors palaikau draugystes su buvusiais bendradarbiais, jos man tebėra labai mielos. 

 

Turėjote reikalų su gyvūnais iki įsidarbindama zoologijos sode?

 

Mama laikė paršelius, močiutė – karvę. Man kvepėjo katinai, ypač jų tarpuausiai. Kai katinas žiemą pareina į namus iš lauko, jo kailio kvapas – nuostabus... Zoo­logijos sodo aplinka išsiskiria ne tik kvapais, bet ir garsais. Kai ateidavau ten pusę šeštos, jau iš tolo girdėdavau liūtų riaumojimą.

 

Nepaisant visos juntamos zoologijos sodo harmonijos, ten laikomų laukinių gyvūnų gyvenimo sąlygos nėra normalios... Lygiai kaip nenormaliu gali būti įvardijamas miesto žmonių gyvenimas, ši tema nagrinėjama, randant atitikmenų tarp gyvūnų ir žmonių zoologijos sodų...

 

Dideliame mieste, pavyzdžiui, Niujorke, galima pamatyti labai įvairių žmogaus būvių, socialinių sluoksnių ir grupių ten labai daug. Yra tokių rajonų, kur stebėdamas tų žmonių gyvenimą patiri beviltiškumą, apima tuštumos jausmas. Dėl nepaprastai primityvaus gyvenimo būdo, labiau primenančio gyvūno būtį. Nesvarbu, kad tai gali būti žmonės, avintys madingus sportbačius ir rankose laikantys naujausio modelio išmaniuosius telefonus. Lietuvoje tokio lygio nykumos man nėra tekę pajusti. Dažniausiai matai žmones, kurie turi kuo rūpintis ir ką puoselėti: Lietuvoje žmonės, net ir miestiečiai, uogauja, grybauja, renka ir džiovina žoleles, verda uogienes, važiuoja maudytis upėse ir ežeruose. Žmogaus ryšys su gamta čia dar nėra nutrūkęs. Turbūt tai, ką pajusdavau matydama minėtus žmones Niujorke, yra egzistencinis liūdesys dėl atkirsto nuo gamtos megapolio žmogaus. Tokiam žmogui lieka tik vartojimas. Tikrai tai kažkuo primena zoologijos sode uždarytą gyvūną.

 

Tai ką jums vis dėlto gero davė Niujorkas?

 

Labai džiaugiuosi, kad ten patekau. Tikrai gerai ten pabūti. Kito tokio miesto pasaulyje turbūt nėra. O atvedė mane į jį didžiulis tolimų kraštų ilgesys. Juokinga, kad Niujorko pajautimą dar iki atvykimo suformavo popmuzika. Gana tiksliai pajaučiau, koks jis galėtų būti, netgi įsimylėjau jo dar nemačiusi. Turbūt per sentimentalią muziką gauni tai, kaip miestą jaučia kiti žmonės. 7 ar 8 dešimtmečio Niujorką, jo gatvių žavesį, pamenu, pajutau filme „Basquiat“ apie menininką Jeaną-Michelį Basquiat. 

Žavi buvimas laisvame žmonių judėjime. Tokiame sraute būdamas introvertas gali pasislėpti, išlikti nematomas – tarsi keliautum per tyrus. To nepavyks mažame miestelyje – ten visada jausiesi stebimas... Ypač jei eisi ne savo miestelio gatve ar aikšte. O Niujorke net jei kas nors į tave pažiūrės, akimis neįsikibs, visi žvilgsniai lengvai nuslysta... ir tai labai geras jausmas.

 

Gal iš čia ir jūsų pasakymas: „Jei pagyveni Niujorke, gali gyventi ir kaime...“

 

Panašiai. Nes jei gyventum tame pačiame miestelyje ar kaime, kur užaugai, vargu ar jaustumeisi laisvas – ten viskas labai susisluoksniavę, tau priskiriamas vaidmuo, pagal jį tave ir matys. Grįžęs iš Niujorko ar didmiesčio gali gyventi kad ir vienas, atsiskyrėliškai – vis tiek su tavim jau bus visa tai, ką matei ir patyrei plačiajame pasaulyje.

 

Pranašu savame kaime nebūsi... Tuo norima pasakyti, kad ten kito, geresnio, vaidmens tau nesuteiks. Vis dėlto: kas lėmė sprendimą grįžti į Lietuvą?

 

Norint pilnai patirti Niujorką, reikia ten studijuoti, turėti studijų draugų, reikia su jais šliaužioti po kavines, galerijas, kalbėtis – reikia turėti savo vietas mieste, savo maršrutus, bičiulių ratą. Savo miestą. Tai ir vadinama jaunystės miestu. Šiuo požiūriu Niujorką galėjau stebėti tik iš šalies. O kai gimė antras vaikas, pajutau, kad man labai trūksta gamtos. Dažnai važiuodavom į kempingus Pensilvanijoje, prie upių, į kalnus. Tačiau savaitgalio išvykų buvo negana. Norėjosi, kad vaikai augtų natūralesnėje aplinkoje. Pradėjome žvalgytis – ne tik Lietuvoje, bet ir Kanadoje, Meksikoje, Vermonto valstijoje. Keliaudavome ir į mano gimtąjį Altajų, važiavome žiūrėti parduodamo namo. Bet taip jau pasitaikė, kad pirmiausia užtikome tinkamą vietą Lietuvoje, kur dabar ir gyvename. Tai, kad vis palikdavome Niujorką ir pamatydavome kitokį pasaulį, irgi turėjo įtakos. Matėme, koks gali būti gyvenimas mieste ir kaip jis skiriasi nuo gyvenimo kaime. Gerai, kad atsidūrėme Lietuvoje, tuo labiau jog norėjome, kad vaikai užaugtų lietuviais, lietuviškai kalbėtų. 

 

Gimėte Altajuje, užaugote Lietuvoje. Kartais atrodo, kad kaimiškų kultūrų žmonės visur labiau panašūs, nei skiriasi, o globalizuojantis ima panašėti ir urbanizuotų bendruomenių gyvenimo būdas. Ką manote, kaip jaučiatės, ką šioje įvairovėje esate sau atradusi universalaus, o ką – skirtingo, nesuderinamo, unikalaus, atsparaus niveliacijai?

 

Mano tėvas buvo altajietis, mažos Pietų Sibiro tautelės atstovas, o mama – lietuvė. Mamos giminė – iš Lyduvėnų, Tytuvėnų. Užaugau Tytuvėnuose. Buvome neturtinga šeima, mama ir trys vaikai. Mes, vaikai, labai skyrėmės nuo vietinių, todėl mažame miestelyje augti nebuvo lengva. Visko buvo: bjaurių žodžių, spjūvių į veidą. Mokykla yra sunki vieta. Kaip kariuomenė. Galėčiau sakyti, mūsų situacija buvo išskirtinė todėl, kad buvome kitokie. Tačiau ir amerikiečiai tokį posakį: „Dvylika metų yra laiko tarpas, kurio prireikia palaužti vaiko sielai.“ 

Save laikau lietuve. Pernai 50-mečio proga net pasisiuvau žemaitišką tautišką sijoną. Savo tėvą mačiau tik 2 kartus gyvenime (ir jau būdama suaugusi). Žinoma, turiu nacionalinių altajiečių bruožų. Kartu su žemaitiškais, manau, jie sudaro savotišką kombinaciją.

 

Papasakokite apie savo eilinę dieną.

 

Atsikėlus neatidėliotinas darbas apeiti ūkį. Palesinti paukščius, pašerti, palakinti šunis ir paleisti juos palakstyti. Vasarą praktiškai atpuola darbas prie avių, žiemą reikia jas pašerti. Toks ūkio apėjimas trunka valandą ar pusantros. Didžiausią dėmesį reikia skirti šunims, nes vienas jų, jei neprižiūrimas, puola paukščius. Tada pasidarome kavos ir aptariame valstybės reikalus. Viskas mums rūpi, apie viską turime savo nuomonę – niekam neįdomią. Arūnas dažniausiai yra kategoriškesnis, tačiau, būna, kartais ir mane stabdo: „Nebūk tokia kaip aš!“ Na, aptarę valstybės reikalus einame prie kitų darbų... ir iki vakaro, iki išnaktų.

 

Daugiausiai emocijų valstybės reikaluose sukėlė, labiausiai skaudėjo dėl...

 

Dėl neteisybės jausmo. Kartais pagalvoju, kad taip blogai Lietuvoje dar nesu per savo gyvenimą jautusis. Skaudina didžiulis visų susipriešinimas. Toks įspūdis, kad kažkas nesiliauja mus kiršinęs. Gali susipykti su visais draugais dėl kurio nors klausimo, požiūrio. Feisbuke jau dveji metai, kai įsirašiau savo gyvenimo įvykį – išėjimą į egzilį. Būtent taip Lietuvoje ir jaučiuosi – gyvenu egzilyje. Kai gera nuotaika, galiu, žinoma, ir pajuokauti, „pašpilkuoti“, pakomentuoti. Bendrauju pirmiausia feisbuke, nes gyvenant kaime šis bendravimo kanalas – pagrindinis. Tačiau buvimo egzilyje savijauta išlieka. Tarsi būtų skilęs pagrindas. Birželį buvau Niujorke, ten panašų susiskaldymą irgi pajutau. Tai nutiko po pastarųjų metų pasaulinių įvykių, sutapo su Donaldo Trumpo vadovavimo laikotarpiu. Labai gerai apie tą susiskaldymą pasakė seniai Niujorke gyvenanti mano draugė: savus ir svetimus atskiria pagal tai, kas kokią televiziją žiūri. Viena stovykla – CNN, kita – „Fox News“. Deja, mes Lietuvoje tokios prabangos neturime. Yra vienintelė LRT, kuri pastaraisiais metais smarkiai nuvylė, ir yra visos kitos komercinės TV, kurių apskritai nelaikau informacijos šaltiniais. 

 

Kokia jaučiatės labiau: individuali asmenybė ar sociumo suformuota grandelė?

 

Nesivaržau sakyti, jog esu homo sovieticus – juk augau toje epochoje ir nemanau, kad turėčiau to gėdytis ar kažko išsižadėti. Gimti vienoje ar kitoje epochoje yra loterija. Kaip gyveni – jau tavo sąžinės reikalas. Džiaugiuosi, kad sąžinė dėl gyvenimo sovietmečiu rami ne tik dėl savęs, bet ir dėl giminės. 

 

Jūsų planai, siejami su Lietuva, su vietove, kurioje įsikūrėte, bendruomene? Kiek savo vizijų įgyvendinote? Galbūt tai nėra toks jau blogas egzilis, kaip įvardijote?

 

Egzilis yra mano asmeninė, o ne visos šeimos būsena. Kalbant apie mūsų „Vilkamergės“ galeriją, jos projektus, kaip ir apie kitas veiklas – ar tai turi kokią nors monetarinę išraišką, ar neturi, o gal net priešingai, – atrodo, kad tik švaistai laiką ar dėvi savo automobilio padangas, atmetus minėtą liūdną gaidelę... Sakyčiau, man be galo įdomu gyventi. Mokslai, darbai, žmonės. Kartais įdomu iki euforijos. 

 

Arūno Kulikausko nuotraukos

 

Grįžę į Lietuvą ir apsitvarkę buitį su draugais įkūrėte viešąją įstaigą „OirA Artless“, ketindami vykdyti švietėjišką-kultūrinę veiklą. Ką anuomet planavote, ką nuveikėte? 

 

„Vilkamergės“ galerijos veikla yra mūsų prasmingiausias darbas, dirbamas ne savo, bet visuomenės, menininkų bendruomenės labui. Galerijos dalyvavimas „ArtVilniuje“ kol kas svarbiausias laimėjimas. Nes tiek galerijai dalyvauti, tiek menininkui būti pristatytam šioje mugėje yra prestižo reikalas. Ne paslaptis, kad Lietuvos meno pasaulyje, norint patekti į prestižinius renginius ar parodas, reikia priklausyti vadinamiesiems draugų ar pažįstamų ratams. Matau mažai pastangų ieškoti, atrasti, pristatyti nežinomus menininkus. Dauguma galerijų pristato visur pristatomus menininkus. Tai saugus žaidimas. Pateisinčiau tokią komercinių galerijų taktiką. Tačiau kiek Lietuvoje tokių, tikrai komercinių yra? Kartais „ArtVilnius“ daro milžiniškos parodos, o ne mugės įspūdį. Mūsų galerija maža ir nekomercinė, renkamės pristatyti nežinomus, mažiau žinomus, jaunus menininkus, suteikti jiems galimybę. Tokia mūsų misija. 

 

Kultūrinėje spaudoje skaičiau jūsų tiriamąjį darbą „Autsaiderių menas: jo istorija, raida ir vieta dabarties mene“. Paaiškėjo, kad dirbate ir kaip mokslininkė... Vis dėlto kuo jums pasirodė įdomus autsaiderių menas ar reiškinys, galbūt išgyvenate tam tikrą autsaiderystę ar jos ilgitės, matote ateities, galimybių viziją? Neseniai prisipažinot sau dažnai sakanti, kad tai, ką darote, yra saviraiška...

 

Dabar, kai baigiau magistrantūros studijas VDU ir parašiau tuos darbus apie autsaiderių meną (angl. „outsider art“), galiu pasakyti, kad tas menas mane tarsi už rankos atvedė: „Žiūrėk, einam čia, einam, einam, bus labai įdomu...“ Gal 2005 m. didžiulį įspūdį padarė Kauno paveikslų galerijoje pamatyta Petronėlės Gerlikienės paroda. Vėliau toks, regis, paprastas paveikslėlis rajono neįgaliųjų bendrijos parodoje: medžiai, nykštukas, sėdintis ant kelmo, aitriai rausvas saulėlydis. Ir užrašas ant paveikslo rėmo: „Aš pavargau, Viešpatie!“

Vėliau tarsi be jokios racionalios priežasties pateikiau prašymą ir įstojau į VDU. Reikėjo rinktis tiriamųjų darbų temą ir, dėstytojos nukreipta, atradau nuostabų autsaiderių meną – savamokslių menininkų, nesisaistančių su jokia meno tradicija, kūrybą. Praėjusio amžiaus viduryje prancūzas tapytojas Jeanas Dubuffet aistringai žavėjosi tokiu menu, pavadino jį „art brut“ – grynu, „žaliu“, neapdorotu. Autsaiderių menas – tai ištisa keista, nuoširdi, autentiška, kartais slapta, kartais paralelinė visata. Tik vėliau supratau, kad stodama į universitetą, motyvaciniame rašte jau rašiau apie tokį meną. Tik termino „autsaiderių menas“ dar nežinojau. Štai tau ir paveikslas su nykštuku...

 

Pasirodė, kad jūsų grafikos darbuose dominuoja moterys (na, dar vaikai – kaip moterystės tąsa) ir gyvūnai (kartais – mitologiniai). Nesuklydau? Jei taip, ką tai galėtų reikšti ir kodėl? 

 

Apie tai nesu susimąsčiusi. Turbūt piešiu save? Kai piešiu, raižau, spausdinu grafiką, daug negalvoju, neanalizuoju. Dirbu ūmiai, greitai, nekantriai. Apskritai daug ką gyvenime darau intuityviai, taip pat priimu vienokius ar kitokius sprendimus. Jei bandau racionaliai sverti, skaičiuoti ryžių grūdus, niekas nepavyksta.

 

Iš jūsų sutuoktinio Arūno Kulikausko socialiniuose tink­luose skelbiamų nuotraukų matome, kad jūsų sodyboje kas nors nuolat svečiuojasi... ar netrikdo kūrybai reikalingos vienatvės? 

 

Neužmirškim, kad feisbukas iškreipia vaizdą. Daug kur patys važiuojam, kartais pas mus kas užsuka. Turim visokių reikalų. Tik mūsų reikalai tvarkomi ne biure ir ne darbo valandomis.

Ypatinga buvo tik pirmoji vasara mums sugrįžus į Lietuvą. Tada mus aplankė tikrai daug žmonių – draugų, pažįstamų ir beveik nepažįstamų. Gal žmonėms buvo smalsu, gal pasiilgo. Mes buvome pasiilgę... Tai buvo nuostabi vasara, svaigi. Daug bendravimo, arbatgėrių. Vos spėdavau plauti indus lauke prie šulinio. Jau tada žinojau, kad tokių vasarų daugiau nebus. Tokia gali būti tik kartą gyvenime.

Dabar mūsų gyvenimas nusistovėjo. Gyvename gana introvertiškai. Mums gera ir nenuobodu lindėti namie, kaime.

 

Kartais, kai gyvenimas gerai susiklosto, sakoma: „Pats sau pavydžiu.“ Ar galite pasakyti, kad jūsų gyvenimas išsipildė? Ką dar norėtumėte nuveikti, sukurti, įgyvendinti?

 

Neseniai dienoraštyje parašiau: jei dabar tektų numirti, būčiau nugyvenusi visko kupiną, pilnatvišką gyvenimą. Būta jame ir kvailysčių, ir sielvarto, ir be galo daug gerumo. Daug gerų žmonių... Numirčiau rami. Taip, kaip kas vakarą užmiegu – padedu galvą ant pagalvės ir iškart užmiegu. „Kas tu per žmogus, kaip taip gali?“ – kartais stebisi Arūnas. „Nieko negaliu padaryti, – atsakau, – kad mano sąžinė rami.“

Neturiu ateities planų, darbų ar siekių. Esu atvira tam, ką atneš pats gyvenimas.

 

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.