Šiemet 75-erių metų jubiliejų švenčiantis tapytojas Viačeslavas Sokoleckis surengė dvi savo kūrybos parodas. Sausio 21 – vasario 9 d. „Arkos" galerijoje veikė paroda „Žingsnis po žingsnio", kurioje eksponuota tapyba ir piešiniai, pristatantys tapytojo kūrybos žanrinę, technikų įvairovę. Kovo 12–29 d. Vilniaus apskrities viešojoje A. Mickevičiaus bibliotekoje veikė V. Sokoleckio paroda „Jūra ir krantas", kurioje pirmą kartą eksponuota 16 aliejinės tapybos kompozicijų.
Nors V. Sokoleckio kūryba – įvairi, nevienalytė, parodoje „Jūra ir krantas" žiūrovus pasitiko vien ekspresyvios marinos ir natiurmortai, kuriuose žvilgsnį traukė gaivališki spalvų potėpiai ir savita kompozicija. Kalbėjusieji parodos atidaryme, minėjo ramų, nuosaikų dailininko charakterį. Tačiau pažįstantys V. Sokoleckį artimiau, paliudytų, jog tai – tik dalis tiesos. Be to, juk vulkaniška vidinė menininko asmenybės ugnis žioruoja tiek teminėje, tiek daugiaplanėje žanrinėje jo kūryboje...
Tapytojo charakterio ir meninės savasties formavimesi didelę reikšmę turėjo sunkių išgyvenimų kupina vaikystė ir jaunystė. V. Sokoleckis gimė 1938 m. kovo 14 dieną Ukrainoje, Popasnojaus mieste, Donecko srityje. Pasak dailininko, karo metais fašistai visus miestelio gyventojus išvežė ir paleido už 100 kilometrų nuo gyvenvietės. Vokiečių įsakymas buvo toks: „Eikite kur norite, bet atgal negrįžkite." Vėliau, fašistams pasitraukus, būsimasis dailininkas su šeima išvyko į Marganco miestą. O 1946 metais, Ukrainoje prasidėjus badui, šeimą išgelbėjo mamos brolis Vania, išvežęs artimuosius į Baltarusiją, Polesę. Vėliau likimas V. Sokoleckį nubloškė į Lietuvos pajūrį. Klaipėda, kaip sako pats dailininkas, jam velniškai patiko: jaukūs „vokiški" namai, o svarbiausia – jūra, jūra... Jūros stichija paženklino visus dailininko vaikystės išgyvenimus. Jis iki šiol prisimena, kaip eidamas Biržos tiltu, prieš daugelį dešimtmečių matė Danėje it silkes susigrūdusius mažuosius tralerius, o ant jų denių – verdantį triukšmingą jūreivių gyvenimą... Uosto bruzdesys, jūros romantika V. Sokoleckio kūrybą natūraliai kreipė marinistinio žanro link. Atrodytų – kelias aiškus, telieka fiksuoti ir interpretuoti turtingą įspūdžių lobyną... Tačiau fortūna neleido jam ilgai džiaugtis šiuo grožiu. Kartą, bežaisdamas su vaikais, Viačeslavas nukrito nuo aukštos tvoros ir stipriai susimušė koją. Po to net trejus metus gydėsi Šilutės vaikų sanatorijoje. Ten susitiko su Fredžiu (Fridriku) Samuku (1935–2003), būsimuoju architektu ir karikatūristu (dar ir šiandien daugelis puikiai atsimename nemirtingą Samuko personažą – Miką Ridiką...). Tai buvo, pasak V. Sokoleckio, pirmasis jo lietuvių kalbos ir piešimo mokytojas, bičiulis iki pat mirties... Grįžęs į Klaipėdą, su motina apsigyveno kažkada šlovingo ir prašmatnaus, seniausio Klaipėdoje „Viktorijos" viešbučio griuvėsiuose, kuriame, pasak legendos, 1939-ųjų kovą buvo apsistojęs į Klaipėdą atvykęs A. Hitleris... Įstojo į vidurinę mokyklą, kuri prieš karą turėjo karalienės Luizės gimnazijos vardą. Susidraugavo su Algirdu Taurinsku – dabar žinomu lietuvių tapytoju, puikiu kolorito meistru. 1958 m. Klaipėdoje apsigyveno vienas pirmųjų profesionalių pokario uostamiesčio dailininkų – Piotras Kuzminas. Pas jį mokėsi ne tik V. Sokoleckis, bet ir akvarelininkas Vladimiras Panaskovas bei daugelis kitų menininkų. 1959 metais būsimasis dailininkas įstojo į tuometį Valstybinį dailės institutą, scenografijos skyrių. Mokėsi kartu su Filomena Linčiūte-Vaitiekūniene, Vitalijumi Mazūru, Leonardu Gutausku. Scenografija anuomet juos ne itin traukė – gabūs studentai norėjo tapti tapytojais... Neatsitiktinai – V. Sokoleckio kursui tapybą dėstė Jonas Švažas (1925–1976) – puikus pedagogas, didelis menininkas ir geros širdies žmogus... Didžiulę įtaką jauniems kūrėjams padarė ir piešimą dėstęs garsusis vitražistas, profesorius Kazys Morkūnas. Dėstė ir Augustinas Savickas (1919–2012). Nors, pasak V. Sokoleckio, tapytojas retokai pasirodydavo auditorijoje, tačiau studentai jį besąlygiškai gerbė už novatorišką tapybą, naują požiūrį į realizmą, neįprastą erudiciją. Užtat scenografijos skyriaus vadovo Vytauto Palaimos (1911–1976) daug kas prisibijojo: jis neretai būdavęs irzlus, blogos nuotaikos... Mokantis pirmajame kurse, bene geriausias patarėjas buvo bendramokslis L. Gutauskas, tuomet jau baigęs keletą architektūros ir grafikos kursų institute. Jis stebino kitus studentus dideliu produktyvumu, plačia intelektualine amplitude. Nepamirštami ir studentiškų praktikų įspūdžiai – nuoširdus, artimas bendravimas su profesoriais Antanu Gudaičiu (1904–1989), Vincu Dilka (1912–1997), Vladu Karatajumi.
Šiandien žvelgiant į V. Sokoleckio kūrybą, įdomu, jog šalia aliejinės tapybos dailininkas tolydžio grįžta ir grįžta prie akvarelės. Šios kaprizingos, subtilios technikos anuomet institute niekas nedėstė. Anot tapytojo, viena instituto dėstytoja apie akvarelę pasakė be užuolankų: „skystas reikalas"... Tačiau akvarelė dailininką traukė nuo pat vaikystės – kaip tik tada jis pirmą kartą pamėgino vandeniniais dažais perteikti savo įspūdžius... Rimčiau ties akvarele tapytojas apsistojo 1976–1981 metais, vadinamąja šlapio liejimo technika ėmęs tapyti ekspresyvius, išraiškingus gėlių motyvus. Šiuos kūrinius gerai įvertino dailininko kolegos, parodų lankytojai. „Protarpiais, kai aš noriu suruošti sau šventę, tapau didelio formato gėlių natiurmortus", – pasakoja menininkas... Kartais jį patraukia ir portreto žanras. Pramokęs oforto technikos, V. Sokoleckis sukūrė ir ne vieną įspūdingą grafikos darbą. Iš jų išskirčiau įtaigų, menišką dailininko motinos portretą. Daugelį skirtingų žanrų, technikų tapytojo kūrinių vienija realistinio ekspresionizmo išraiška: drąsi, kartais – aitri spalvinė skalė, energingas potėpis. Dažnai portreto panašumas ar reali daikto forma nutolsta nuo tiesioginio vaizdo, jis savitai transformuojamas, perkuriamas.
Žanrinėje V. Sokoleckio kūrybos įvairovėje itin svarbią vietą užima marinistinis žanras. Vandens ir žemės, efemeriško ir „tikro" motyvo svarbą ir nuolatinę kaitą gerai atspindėjo parodos „Jūra ir krantas" pavadinimas ir ekspozicija. Juk čia kaip tik ir matėme jūros peizažus ir „kranto" kūrybą – t. y. natiurmortus... Nuo tradicinių lietuvių tapybos natiurmortų V. Sokoleckio kūriniai skiriasi savitu kompoziciniu objektų išdėstymu. Be to, daiktai čia tampa įtaigiais ženklais, simboliais – rodosi, kad tapytojui jų tikroji funkcija, paskirtis tampa nebesvarbi. Tapydamas jis atitolsta nuo natūros, regi daiktus kaip įsimenančių spalvų ir formų objektus, tačiau nepamiršta ir jų apimties, svorio, sandaros. Marinistiniuose peizažuose, sukurtuose pastaraisiais metais, išsiveržia ekspresyvi, vitališka potėpio, emocijų jėga. Jūra šiuose kūriniuose kartais susilieja su dangumi. Galingos, besivaržančios stichijos susijungia į neatskiriamą vienį, išreiškiantį gamtos galią, prieš kurią žmogus – bejėgis... Tokie yra marinistiniai peizažai „Audros atėjimas" (2011), „Audringa jūra" (2012) ir „Šventoji. Keliai prie jūros" (2011). Dailininkas šiuo atveju pasirinko didelio formato drobes ir aštrią, neramia tapyseną, kuri leido perteikti paslaptingą vandenų alsavimą... Tiesa – tapant jūros vaizdus, lengva nuslysti į saldaus kičo, beskonybės prarają. Nuo jos dailininką gelbsti profesionalumas, įgimtas skonio pojūtis, nebanalus komponavimas ir įtaigi ekspresija.
Nors jūra lietuvių pasaulėvokoje, folklore – nepaprastai svarbi, Lietuvos dailininkus-marinistus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų... Tad V. Sokoleckis – reto, mūsų dailėje mažai eksploatuoto žanro atstovas.