Parodos „Sodas ir kosmosas“, kuri iki spalio 30 d. veiks galerijoje „The Room“ (Vilnius), autorės: seserys Agnė Gintalaitė, Birutė Zokaitytė ir jų mama Alfreda Gintalienė. Kiekviena jų turi ryškų braižą, savitą pasaulėjautą: prisiminiau Agnės tapybišką, spalvos estetika kalbantį garažų durų projektą ,,Grožio likučiai“ („Beauty remains“); kristališkai skaidri, dažnai juvelyriška Birutės grafika; gaivališki, siurrealistiški, mistinėmis būtybėmis apgyvendinti Alfredos darbai... Eidama į parodą savęs vis klausiau, kaip visa tai susijungs, susikalbės kamerinėje galerijos erdvėje. Beje, galerija „The Room“ meno mugėje „ArtVilnius ’20“ paskelbta viena iš 7 geriausių galerijų.

 

Agnė Gintalaitė, Alfreda Gintalienė ir Birutė Zokaitytė. Nuotrauka iš A. Gintalaitės asmeninio archyvo.

 

 

Jūs labai skirtingos menininkės. Kodėl savo darbus nusprendėte eksponuoti kartu?

Agnė. Su šeima atsikrausčiau gyventi į kaimą, šalia mamos. Atkreipiau dėmesį, kad ji visą laiką kapstosi sode. Mama jau 20 metų nebekuria grafikos. Su Birute ją vis grauždavome, pirkdavome įvairių grafikos priemonių, norėjome paskatinti, pykome ir ant sodo, ir ant mamos…

Alfreda. Iš neapykantos mano sodui ši paroda atsirado...

Agnė. Kilo mintis padaryti meninį tyrimą. Sekti mamą, tirti jos sodą. Klausiau savęs, ar sodas yra meninė kūryba? Gal mama nemetė kūrybos, bet naudoja kitą mediją ir sode vyksta nesibaigiantis performansas? Pakviečiau prisijungti Birutę, kuri, pamačiusi tik mano nespalvotus eskizus, sukūrė irgi nespalvotą, stilistiškai derantį objektą. Keista, abi mamos sodo objektus pamatėme nespalvotus, tarsi naktyje.

 

Mamos ranka. Agnės Gintalaitės nuotrauka.

 

Birutė. Kūrinys gimė natūraliai, savaime. Agnė papasakojo apie savo idėją. Buvau maloniai šokiruota, nes kadaise ir pati turėjau panašią mintį. Juk idėjos sklando ore. Pagalvojau, kad sodą būtų galima pristatyti kaip meno objektą. Kadangi kiekviena matome skirtingai, sodą būčiau pristačiusi visai kitaip, bet beliko svarstyti, kaip prisidėti. Agnės eskizai-augalų fotografijos man labai patiko. Paprašiau, kad nufotografuotų skirtingų gėlių, iš kurių galėčiau rinktis. Viena jų – našlaitė. Prilipo. Gal tai susiję su vaikyste, kaimu. Našlaites mėgstama sodinti kapinėse.

Alfreda. Našlaitė – amžinybės simbolis.

Birutė. Našlaitė tokia mistinė gėlė tarsi veidukas. Su akimis ir burna. Taip ir atsirado kūrinys. Našlaitę rinkausi iš įvairių gėlių. Buvo ir bijūnas, ir kažin koks spyg­liuotas augalas, bet našlaitė lipo labiausiai. Vėliau išplaukė su šia gėle susiję vaikystės prisiminimai.

 

Birutė Zokaitytė. Ąžuolo raižinys-objektas „Našlaitė‘‘, 2020. Agnės Gintalaitės nuotrauka.

 

Alfreda, kaip manote, ar čia sodas, ar nesibaigiantis meninis performansas?

Alfreda. Agnė, teisi. Mano gyvenimas dabar toks, esu labai laiminga. Sode, kaip ir grafikoje, sprendžiu menines problemas: jungiu, komponuoju, bandau padaryti seriją, kažin ką regiu... Tik specifika kita – žemės. Akmenys, augalai, žolynėliai. Jie užželia. Tada man atrodo, kad mane gamta nugali, bet nepasiduodu. Kokios vyksta lenktynės!

Agnė. Pavadinimas „Sodas ir kosmosas“ atsirado iškart. Mamos darbai, jos grafika visuomet pasakojo apie kosmosą.

 

Agnė Gintalaitė. Iš serijos „Sodas ir Kosmosas‘‘.

 

Birutė. O man mamos sodas – tai jos saugumo garantas. Kadangi kartu su mama negyvenu, dažnai jai skambinu, bet nekelia ragelio, nes visą laiką sode. Sodo nevertinu kritiškai, į jį žiūriu visai kitomis akimis nei ten gyvenanti Agnė. Neturiu jokių lūkesčių ir išankstinės nuomonės, kaip jis turi atrodyti.

Alfreda. Kosmosas – tai greičiau ironija. Knisimasis sode... Dukroms atrodo, kad gyvenimą aukoju žemės darbams: riedulius tampau, laužtuvu milžiniškus akmenis verčiu. O man gera rankas suleisti į žemę! Imu šakes, kastuvą, kauptuką, noriu ką nors padaryti ir parodyti stebuklą! Tai mano naujas, labai įdomus gyvenimas.

Agnė. Kosmosas visų pirma yra nuoroda į mamos XX a. 8–9 dešimtmečiais sukurtus grafikos darbus. Antra, tai jos domėjimosi sritis, pasaulėžiūros esmė. Kai mama pasakoja apie savo sodą, kalba ir apie dangų, debesis, mėnulio ar saulės spalvą, formą. Ji sode veda ekskursijas ir į pasakojimą įtraukia ne tik augalus, bet ir dangų su jo kūnais, tarsi ir juos būtų užauginusi. Mamos kūrybos tąsa yra ne tiek sodo materialūs objektai, kiek jos sodo matymas, naratyvas. Norėjosi parodyti ne patį sodą, o tą kosminį jo suvokimą, kaip jį mato mama. Iš pradžių fotografavau, kaip sodas atrodo, bet nė viena nuotraukų į parodą nepateko. Paskui pradėjau imituoti mamos veiksmus, darbą, kurio tikslas – procesas, o ne rezultatas. Skirtumas tik toks, kad mama juos atlikdavo gyvai sode, o aš atkartodavau savo priemonėmis – fotoaparatu. Rinkau įvairius sodo objektus, ėmiau juos tvarkyti, rūšiuoti.

 

Agnė Gintalaitė. Iš serijos „Sodas ir Kosmosas‘‘.

 

Birutė. Su seserimi augome šalia visą laiką dirbančios, litografijas ir ofortus kuriančios mamos. Namuose turėjo stakles, spaudimo presus, o prieš Kalėdas prasidėdavo ir atvirukų maratonas, tai mamos kūryba ir darbas įaugę į pasąmonę ir sąmonę. Nereikėjo nieko tartis, nesusikalbėti negalėjome. Nors ir pasipykstame, kartais ir audringai, bet esame artimos. Tiesa, kartais viena kitą auklėjame. Auklėjame ir mamą, norėjome, kad vėl pradėtų piešti, tai išgelbėtų nuo vienatvės. Vis dar turiu vilties. Jei ne grafiką, tai gal video, performansus. Ji gali padaryti kažką, ko visai nesitikime, gali sprogti kaip bomba.

Agnė. Mama su sodu kuria performansą ir teatrą. Ji visuomet pagrindinė aktorė. Tas sodas tampa meno kūriniu tik tuomet, kai mama jame veikia. Norėjau, kad parodoje skambėtų jos balsas.

Alfreda. Mes labai skirtingos. Daug konfliktuojame. Agnė labai protinga, o aš bandau valdyti stichiją, nors ir nežinau, kada jas valdau, kada – ne. Man regis, kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau kovoju su neįmanomais ir keistais reiškiniais. O Agnė režisuoja: svarsto, kritikuoja, sudeda į lentynėles, paaiškina.

 

Agnė Gintalaitė. Iš serijos „Sodas ir Kosmosas‘‘.

 

Agnė. Mano santykis su paroda – intymus, asmeniškas. Anksčiau sukurti darbai turėjo daugiau socialinės kritikos aspektų, labiau apibendrindavo, o ši paroda – tarsi pokalbis, psichologinių dalykų analizė. Parodos anotacijoje rašiau, kad išėjimas į sodą, išvažiavimas gyventi į kaimą, nebedarymas to, ką darei būdamas ir dalyvaudamas sociumo gyvenime, paprastai asocijuojasi su eskapizmu. Todėl su Birute vis mėgindavome mamą lyg ir grąžinti į visuomenę.

Alfreda. Taip, jos sakė, kad esu iškritusi iš socialinių normų, bandė paversti civilizuota ir grąžinti į kūrybą. Kai persikėlėme į kaimą, į dykynę, kai atsidūriau ten, rinkau akmenis, kurių jokiu būdu neleidau palaidoti, nes man akmuo tai kalnai. Joks menininkas negali sukurti tobulesnės skulptūros. Jie labai įdomūs, esu jų daug fotografavusi. Duros skatina piešti, bet negaliu... Juk visai kiti kriterijai, aš taip negaliu. Kalnai – tai neapsakomas dydis, juose atrandu kitokį pasaulį. Jauna esu buvusi Altajuje. Mane jis taip sužavėjo, kad norėjau išsikraustyti ir ten gyventi.

 

Agnė Gintalaitė. Iš serijos „Sodas ir Kosmosas‘‘.

 

Pajutote, kaip peržengėte slenkstį iš kūrybos į sodą?

Alfreda. Ne. Nes visur, kad ir kur būčiau, kyla klausimų. Tuomet imuosi veiklos. Nieko palikti man negaila. Keliais šimtais procentų atsiduodu tam, kur esu. Ar meilei, ar žmonėms, iki galo išgyvenu situaciją.

 

Agne, ką jautėte supratusi, kad mama nebeiliustruos knygų, nekurs ofortų, neraižys ant akmens? Jūsų vaikystės prisiminimai susiję su kitokiu mamos paveikslu?

Agnė. Mama buvo aktyvi menininkė. Manau, ji patyrė perdegimo sindromą. Sovietiniais laikais ėjo prieš sistemą, o dabar – irgi. Kiek gali kautis? Mama nesugebėjo prisitaikyti prie visuomenės, kurioje menininkas tapo nebe sakraliu veikėju, o tiesiog vienu iš dirbančių žmonių ir dar ne itin aukšto statuso. Neprisijaukino komercijos, rinkos ekonomikos. Kurti pardavimui jai atrodo kažin koks pažeminimas, pasityčiojimas iš pačios kūrybos.

 

Alfredos Venslovaitės-Gintalienės darbas.

 

Alfreda. Man vis perša įvairiausius scenarijus, kurių nesuprantu. Turiu savo matymą. Man dabar nereikia piešti, nes negaliu padaryti taip, kaip jaučiu. Niekuomet nereikalavau, kad mano tėveliai mane suprastų ar darytų taip, kaip manau aš. Su didžiausia meile ir pagarba į juos žiūrėjau, kaip ir į tai, ką darė. Jie buvo hidrometeorologai. Eidavo karvių prižiūrėti, eidavo į stebėjimus, daug iš jų išmokau. Stebėdavau, matuodavau su barometru, traukdavau termometrus iš vandens. Matyt, esu iš kito pasaulio.

  

Bet visa tai suvokdamos tapote menininkėmis?

Agnė. Sudėtinga. Studijavau menotyrą ir psichologiją, daug metų dirbau komercinėse struktūrose. Kadangi mama labai emocinga, nuo vaikystės išmokau emocijas užspausti. Reikia jas išmokti pasilaikyti sau, jei nori būti šalia mamos.

Birutė. Niekada negalvojau, kad galėčiau būti ne menininkė. Iš pradžių netgi kopijuodavau mamos stilių. Vėliau palinkau į realizmą. Tapau labai savarankiška, pati išmokau įvairių technikų. Kai kuriu darbus, jaučiuosi laimingiausias žmogus pasaulyje. Todėl ir skatinu mamą piešti – tikiu, kad ji kurdama buvo laimingiausia...

 

Alfredos Venslovaitės-Gintalienės darbas.

 

Agnė. Mes labai pasitikėjome mama. Ji viską valdė. Atrodė, ką ji sakydavo, yra tiesa. Gyvenome jos pasaulyje, jos kosmose. Negyvenome sovietų šalyje, gyvenome menininkų pasaulyje, kuris atrodė ypatingas, privilegijuotas, sakralus. Tačiau jame buvo daug chao­so, trūko elementaraus normalumo. Pavyzdžiui, į mokyklą mane kartais išleisdavo nuo spalio mėnesio, nes mama norėdavo, kad ilgiau pabūčiau gamtoje. Mokykloje neretai jausdavausi kaip kosmonautė. Manęs neleido ir į darželį. Kartais žaisdavome naktimis, o dienomis miegodavome. Ir po stalais, nebūtinai lovose. Vykdavo vakarėlių. Nors man trūko rutinos, organizuotumo, gebėjimo planuoti ir organizuoti materialius dalykus, mama davė labai daug pasitikėjimo savimi ir kompetencijos jausmą.

Alfreda. 5-erių Agnė sėdėdavo man ant kelių, rodydavau įvairius darbus, o ji man kaip senas protas sakydavo tokių dalykų, kurių niekas kitas nepasakydavo. Visada su ja tardavausi. Pamenu, kai labai plona plunksna sukūriau minimalistinį medį, Agnė tiesiog pasakė: „Čia labai gera erdvė.“ Nieko daugiau ir nereikėjo. Štai ir visas kosmosas. O Birutė labai daug pagelbėdavo. Kartu sėdėdavome per naktis. Ji labai padėdavo daryti atvirukus!

 

Alfredos Venslovaitės-Gintalienės darbas.

 

Alfreda, pirmą kartą parodoje dalyvaujate su abiem dukromis. Su Birute prieš keletą metų parodą eksponavote Dusetose, gimtinėje, o dabar visos trys ,,The Room“ galerijoje. Kaip tai vertinate? Dukros padovanojo jums nuostabią dovaną. Agnė sumanė, atliko tyrimą, jūs rengėte ekskursijas po sodą, Agnė susuko filmą, pakabino savo darbus, imituojančius jūsų kūrybą, o Birutė sukūrė objektą – stalą, kurį pavadino našlaite. Pa­roda turi temų, planų...

Alfreda. Pasitikiu savo dukromis, jos protingos ir talentingos.

Agnė. Taip, mama žino, kad ja pasirūpinsime, ir todėl gali leisti sau daryti bet ką.

Alfreda. Nusipelniau ir dabar galiu dirbti savo sode. Vis pagalvoju, kad pasaulis labai nestabilus, nukris kokia žvaigždė ir pusės pasaulio neliks, tad tegu vaikams lieka nors namas ir sodas... Bet čia jau sąmokslo teorijos, man visuomet buvo labai įdomu tai, kas alternatyvu, nors vaikai ir pyksta, ir protestuoja. Gyvenu apokaliptinėmis nuotaikomis.

 

Alfredos Venslovaitės-Gintalienės darbas.

 

Agnė. Maždaug 13-os supratau, kad tėvai manimi nepasirūpins, jie menininkai, vaikiški ir infantilūs, nepraktiški, labiausiai rūpinasi saviraiška, aukštesnėmis vertybėmis ir gyvenimo prasme, todėl savimi pasirūpinti turiu pati. Kai pasikalbu su kitų menininkų vaikais, suprantu, kad taip jautėsi ir dalis jų. Padebesiais skrajojantys tėvai iš šalies atrodo labai patraukliai, su jais dažnai labai smagu, bet trūksta to vidinio, pamatinio saugumo jausmo.

Alfreda. O man visur gerai. Aš – avantiūristė. Man vis norisi ko nors nauja. O mus sieja prisiminimai. Man nuostabiausias dalykas – bendruomenė. Neigiamai žiūriu į šiuolaikinį pasaulį, jame trūksta širdingumo, bendruomeniškumo, meilės vieni kitiems. Nesvarbu, kas esame, ką veikiame. Svarbu, kad vieni kitus mylime.

 

Alfredos Venslovaitės-Gintalienės darbas.