Atmintis


Philipas Glassas spaudos konferencijoje vilki džinsais ir džinsiniais marškiniais. Amerikietis. Vakare vyks koncertas, o dabar – žurnalistai. Ant mano stalo guli originali vinilinė plokštelė „Einšteinas paplūdimyje“, sprendžiant iš etiketės, kadaise pirkta prekybos centre „KaDeWe“ Vakarų Berlyne ir niekada nepraplėšta. Paimu peiliuką, ašmenimis perbraukiu per sukietėjusį celofaną. Taurė raudonojo. Paguldau ant patefono. Apž...


× Anna Chymer Architektūros tyrinėtojas ir kritikas Grzegorzas Piątekas pasakoja apie dvi Varšuvas, apie sugrįžimą į griuvėsius, miesto atstatymo mitus, apie tai, ar apskritai pavyko prikelti sostinę iš griuvėsių. Kaip atrodė Varšuva 1945-ųjų sausį? Baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo dvi Varšuvos, išsidėsčiusios abiejose Vyslos pakrantėse. Iš dešiniojo kranto, Pragos, sovietų kariuomenė išvijo vokiečius dar rugsėjo viduryje...


„Auksinės palmės šakelės“ (2011) už viso gyvenimo kūrybą laureatas italų kino režisierius Bernardo Bertolucci visada tardavo savo žodį, įsiterpdavo į diskusiją, sutikdavo bendrauti su žiniasklaida, jei būdavo tikras, kad kitiems reikia išgirsti jo balsą, nuomonę, požiūrį. Darydavo tai apgalvotai, protingai, patraukliai. Tinka ir toks žodis – aistringai. Per keletą dešimtmečių susikaupė pluoštas medžiagos, kurią peržiūrėję kritikai Fabio Francione ir...


Atlikus bagažo turinio rentgenogramą, alsių koridorių rankovėmis atsiduriu prie išvykimo vartų. Prieššventiniai keliautojų srautai Niujorko Kenedžio oro uoste rimuojasi alkūnėmis, galūnėmis ir lagaminų tūriais, o terminalo antisanitariniai rodikliai, spėju, viršija visas higienos normas. Po avalynės patikros vieni skraidūnai trypčioja basi, kiti suplyšusiomis kojinėmis – tokia amerikietiška imuniteto stiprinimo programa privaloma visiems be i&...


Tekstas, kurį tarškinu „obuoliuko“ klavišais, tikėtina, jus pasieks jau kitoje kalendorinės membranos pusėje. Laiko girnoms be penkių minučių apsukus dar vieną evoliucinį (iš bėdos – ovuliacinį) ciklą, belaikėje tolumoje girdžiu kreivai eufoniškus trimitų ešelonus; čia pat iškrinta dar nekaltos snaigės, nelyg pirmoko rašaluotais pirštais skambanti Balio Dvariono pjesė. O gal absurdo pjesė iš natūros? Gal pirmo veiks...


Melchioras Wańkowiczius (1892–1974) – lenkų rašytojas ir žurnalistas. Kūrė grožinę ir negrožinę literatūrą. Išgarsėjo tritomiu apie Montekasino mūšį (1945–1947). Anksti netekęs tėvų M. Wańkowiczius gyveno pas senelę netoli Kėdainių. Tą laikotarpį aprašė knygoje „Vaikystės metai“ („Szczenięce lata“, 1934). Nemažai su Lietuva susijusių prisiminimų galima aptikti ir kituose jo kūriniuose, pavyzdžiui, pasakojime „Trauktinė...


Januszo Głowackio feljetonai

2025-01-31 20:44:44

Januszas Głowackis (1938–2017) – lenkų prozininkas, dramaturgas, scenaristas, feljetonininkas, eseistas. Didžiausią pripažinimą pelnė kaip dramaturgas, o populiariausia jo pjese tapo „Naktigonė Niujorke“, kuri iki šiol vaidinama visame pasaulyje, pagal ją pastatyti ir keli spektakliai Lietuvoje. Lietuviškai pasirodė jo apysaka „Paskutinis kiemsargis“ (vertė Imelda Vedrickaitė-Frukacz, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). J. Gło...


1958 m. Barbara Hoff džinsus pavadino „epochos kelnėmis“. Vis dėlto komunistinėje Lenkijoje džinsai buvo kur kas daugiau nei aprangos elementas: jie tapo laisvės, kartos maišto ir anapus geležinės uždangos esančio trokštamo pasaulio simboliu.   Kadras iš filmo „Pelenai ir deimantas“   „Savo įspūdžius iš filmo „Indėnų karys“ su Kirku Doug­lasu dauguma mūsų jaunimo sutalpindavo į vieną sakinį: „Žmogau,...


Amerikiečių muzikos kritiko, ilgamečio „The New Yorker“ žurnalo bendradarbio Alexo Rosso knyga „Visa kita – triukšmas“ („The Rest Is Noise“, 2007) įvertinta ne vienu apdovanojimu, 2008 m. atrinkta tarp trijų knygų, pretendavusių į Pulitzerio premiją už negrožinę literatūrą. Tai pasakojimas apie moderniąją Europos ir JAV akademinę muziką, skirtas pirmiausia ne specialistui, o mėgėjui. Nuo aukso amžiaus Vienoje iki tarpukario Paryžiuje, nuo totalita...


XX a. pradžioje šokėjai Isadorai Duncan nusispyrus batelius, daugelis eksperimentuoti linkusių ir išlaisvinti šokį siekusių choreografų pasekė jos pėdomis. XX a. pirmasis dešimtmetis. Moteris su plazdančia tunika pakelia dešinę koją, apnuogindama ją iki kelio. Pėda keistai atpalaiduota, deranti prie lengvų, plaukiančių judesių. Ši ypatinga poza ir kūno išraiškingumas, atspindintys atsipalaidavimo ir jėgos pusiausvyrą, būdingi Isa...