Atmintis


Iš ciklo „Atminties stalčiai“   Daivos Kairevičiūtės nuotrauka   Kūrybos kelio pradžioje retas rašytojas susimąsto apie egzistuojančius tabu. Bet ilgainiui viskas stoja į vietas – žmogus pamažu suvoki, kad, be politinio, yra dar ir etinis planas, kurio draudimus peržengiantis atsiduria visai kitoje literatūrinio žemėlapio vietoje. Markizo de Sade’o pėdomis pasaulyje IŠ ESMĖS nukeliavo nedaugelis, nors bandymų – ypač kine &nd...


Iš ciklo „Atminties stalčiai“ × Rolandas Rastauskas   Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo   Tai buvo ritualas. Mane, iš Palangos keleiviniu autobusu atidardantį dešimtmetį pyplį, senelis pasitikdavo prie Kultūros ir poilsio parko vartų ir pro Chruščiovo laikais suręstus turtingų klaipėdiečių mūrinukus neturtingame amžino pokario mieste išvesdavo prie geležinkelio bėgių – tada jau tiesiu taikymu pėdindavom į s...


Rolandas Rastauskas. Mano Tadzio

2023-05-13 13:03:42

Iš ciklo „Atminties stalčiai“   × Rolandas Rastauskas   Luchino Visconti „Mirtį Venecijoje“ pirmąkart išvydau Vilniuje 1972-ųjų kovą uždaroje peržiūroje Dzeržinskio gatvės gale, plačiaekranę, juodą ir baltą – rusai vogdavo spalvotas, bet neturėjo geros kopijavimo technikos, tad Dirko Bogarde’o operinis grimas „sušvelnėdavo“. Juosta pritrenkė ne akivaizdžiu pederastiškumu (tada nelabai supratau, ką tai...


Iš ciklo „Atminties stalčiai“   Visos geležinkelio stotys nelaime dvelkia vienodai, kiekviena tą dvelksmą maskuoja savaip – šviežios kavos kvapu, knygynėlių, firminių apatinių bei gėlių gausa ir pan. Kartais net įsileidžia kokį aukštakakčių kuratorių ignoruojamą menininką – argi gaila? Istorija, kurią rengiuosi papasakoti, apaugusi interpretacijomis. Tai, be abejo, jau tam tikro statuso ženklas, nulemtas ne tik figūrantų, bet – svarbiausi...


Vakaras. Iškritęs sniegas. Tokiu metu pernai skyriausi su vyru. Tąsyk eglutė taip ir liko stovėti kieme, pasipuošusi antikvariniais žaisliukais. Tiesa, vieną jų supykusi sudaužiau į namo sieną. Vėliau ilgai rankiojau žalsvas šukes. Šiemet viskas kiek kitaip. Neturiu eglutės, žaisliukai guli rūsyje. Vaikams ir man agresyvus gripas. Daugiausia, ką pavyko padaryti – tai pasimelsti vakare prieš užmiegant.     / / / Žiemai sušildyti užku...


Iš ciklo „Atminties stalčiai“   Kultūros istorikai, manau, neleis sumeluoti: godotinos Vilniaus knygų mugės prototipas – Tarptautinė Varšuvos knygų mugė stalinistiniame torte (Pałac Kultury i Nauki), tarsi atbogintame tiesiai iš paties Maskvos centro. Deja, ne oro, o pavergimo ir pažeminimo paštu. Debesų šydą praduriančio špilio laikrodis seniai rodo nebe Maskvos laiką, o viduje įsikūrę muziejai, teatrai ir galerijos grandiozinį...


Po daugelio dešimtmečių metaliniams Vilniaus garažams atėjo galas. Kadaise itin geidžiamos metalinės dėžutės jau kuris laikas griaunamos. Kelia estetikos problemų, todėl siejasi su netvarka. Kadangi daugelis garažų stovi valstybinėje žemėje, dėl jų kyla ir nemažai teisinių ginčų.   Liepkalnio garažų bendrijos leidimas   Grįžkime į sovietmetį. Tada automobilis buvo prabangos prekė, perkama visam gyvenimui. Nenuo­stabu, jog savininkai jais rūpinosi visomis išgalėmis...


Iš ciklo „Atminties stalčiai“   Ana Achmatova kartą yra pastebėjusi, kad nevalia tikėti dialogais memuaruose. Vos tik atmintis įjungia šnekamosios pavarą – nušvinta saldi melo čiuožykla. Nesunku prisiminti, kuo žmogus buvo apsirengęs, kokios veislės šunimi dangstėsi nuo tikrovės, o štai ką bylojo ainiams – tik vėjas tau pasakys. Bet išimčių esama – kai kurios memuaruose ištartos frazės virsta sparnuotomis, keli...


Snigti ima dar iš vakaro, tankiai, be spalvų, ir paskutinės minutės poreikiai grimzta melancholiškoje, kokia būna tik sekmadienio vakarą, vienspalvių snaigių ir spalvingų automobilių pūgoje. Atsikėlus 4 valandą ryto, šaligatviai ilsėsis po storu sniego sluoksniu, o lagaminą tempsiu Gedimino prospekto viduriu ir jei sutiksiu praeivių, jie bus pasirinkę tokį patį maršrutą. Jei prisiverti atsikelti anksti, gauni mielą dovaną, tikrą vizualią brangenybę intravertui –...


Iš ciklo „Atminties stalčiai“   Sutiktas kino ir teatro žvaigždes (tėvynės skliauto čia neturiu omeny) galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vienai – Vladimirui Vysockiui – po „Hamleto“ Maskvos Tagankos teatre esu net padovanojęs riebią Vilniaus verbą, kurią vazoje ant palangės jo virtuvėje, Mažojoje gruzinų gatvėje, galima išvysti kai kuriuose dokumentiniuose filmuose. Išsaugojo, neišmetė. Kontaktinis asmuo,...