Atmintis


Gruodžio 29 d. Skiepai Mes skyriuje dėl skiepų ramūs: gydytojai persirgom visi, o „merginos“ – seselės, sanitarės, maisto tiekėjos – persirgusios, dirba kitur arba miega po budėjimo. Pirmiausiai skiepys medikus, kovojančius su virusu priešakinėse linijose. Priešakinės linijos – taip turėtų vadintis organizuojantys, kontroliuojantys ir rūpesčių kamuojami medikai, ryškiausiai matomi televizijoje ir pažymėti spaudoje. Jų kontaktai gausūs,...


 Lietuvos enciklopedijos ne kartą mini Šakenių (kilusių nuo Vabalninko) pavardę. Čia ir 1863 m. sukilimo dalyvis, ir kunigas, ir pagaliau nepriklausomos mūsų valstybės kūrėjas, švietimo ministras, istorikas, „Pono Tado“ vertėjas ir, žinoma, sovietmečio kalinys Konstantinas Šakenis. Man teko bendrauti su jo sūnum, taip pat neišvengusiu Sibiro, Romualdu Šakeniu. Jis stengėsi išleisti savo tėvo eiliuotą Lietuvos istoriją. Klausiau –...


  „Pasaka“ Prisimenu 1979 m. žiemos pabaigoje fotografavau ant Pūčkorių skardžio. Padaręs kelis kadrus važiuoju slidėmis žvėrių išmintu takeliu į kitą vietą, kiek pavažiavęs išnyru pro lazdynus, o prieš mane už kelių žingsnių stovi stirninas. Fotoaparatą „Saliut“ buvau įsidėjęs į fotokrepšį. Sustojau ir lėtais judesiais, kad neišgąsdinčiau stirnino, išsiimu aparatą, užvedu užraktą, nufotografuoju du kadrus, ir pasibaigia ju...


Kovo 1 d. Nadija Svetličnaja1 prašo mano eilių ukrainiečių spaudai (pačioje Ukrainoje). Kažkoks rusiškas žurnalas anapus nebesančios uždangos skelbiasi „turįs portfelyje T. Venclovos kūrinių“. Spausdina nesiklausę ir neduoda nė korektūrų. Maloniau buvo prieš kelerius metus – štai Gasiliūnas sako, kad skaitė „Lietuvą pasaulyje“ slaptai, įvyniojęs į „Tiesą“. Tokios akimirkos gal ir pateisina rašančio žmogaus gyvenimą....


  Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi kaimo gyvenimas. Maršrutu namai–ferma ir atgal kursavo didžioji dalis gyventojų. Melžėjos, jų vyrai ir vaikai, paklausti, kur eina, atsakydavo: „Į fermą.“ O gyvulių šėrikai kažkodėl sakydavo einantys prie bandos arba į bandą. Gal dėl to, kad vasarą gyvuliai daugiau laiko praleisdavo ne a...


Gruodžio 6 d. Lilita Beveik tris dešimtmečius kartu dirbome, kūrėme kraujagyslių chirurgijos tarnybą, dalijomės menkais džiaugsmais, o dažniau – dideliais vargais. Beveik santuoka, tik be pikantiškosios dalies. Nieko keisto, kad rūpėjo, kai pasiligojo ir ji. Bendravom trumposiomis žinutėmis kelias savaites ir nekvaršinom galvų dėl rašybos:   Lapkričio 19 d. rytas A. Mudu su Kolukieciu jau pasigedom Tavo aukstakulniu kauksejimo palei duris, laukiam pasv...


Iš ciklo „Atminties stalčiai“     Valdo Ozarinsko retrospektyva jau atidaryta. Kęstučio Kuizino kvietimu turėjau sakyti vieną atidarymo kalbų. Deja, Eimunto Nekrošiaus mirtis viską pakoregavo. Bet yra esmiškų, šiuo atveju „eimiškų“, paralelių. Sinchroniškai su Ozės reikalais ŠMC’e priešais Filharmoniją atsistojo patriarchas Basanavičius, kurio trakto Palangoje vengiu kaip maro. Tai štai:...


„Žiemos linksmybės“ Mataičių klojimo teatro reklamai reikėjo padaryti įvairių fotografijų. 1979 m. žiemą Antanas Sutkus, Vladas Uznevičius ir aš drauge su teatro aktoriais išvažiavome į Rumšiškes. Aktorių porą pastačiau prie statinių tvoros ir paprašiau suvaidinti pasimatymo sceną. Vaikinas buvo labai aktyvus, tad veiksmas rutuliojosi tinkama linkme. Įsijautę jie paslydo ir įspūdingai griuvo: pana – apačioje, o vaikinas – ant vir&scaron...


 Irena Veisaitė pati apie save yra išleidusi knygą „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Aš neketinu jo drumsti, tik norėčiau pridurti, kad gyvenimas gali būti mįslingas ir kupinas netikėtų posūkių. Pradėsiu nuo savęs, nuo Žemaitijos kaimo praeities. Apie septyniasdešimt penktuosius metus kažkurios žinybos nurodymu Lietuvos žemėlapis buvo subraukytas kvadratais – kiekviename iš jų turėjo būti padaryti tam tikro gylio gręžiniai. Prireikė dyzelinę te...


 Dažnas žemaitis išpučia akis, kai, paklaustas, iš kokio Žemaitijos krašto esu kilęs, atsakau, jog gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje. Pašnekovui žiopčiojant ir kraipant galvą iš nuostabos, kad švariai, gal net per daug senoviškai žemaitiškai kalbantis žmogus gali būti kilęs iš sostinės, trumpai papasakoju apie žemaitišką kilmę. Taip jau išėjo, kad vaikystėje ir paauglystėje vasaras leisdavau viename šio puik...


Draugai