Gruodžio 1 d. Baigiu tvarkyti Athens reikalus: ryt poryt iš čia išvažiuosiu. Gruodžio 2 d. Sapnavau, kad grįžau į Vilnių. Gruodžio 3 d. Skaitau Dombrovskio1 „Факультет ненужных вещей“2: beveik Bulgakovo lygio knyga. Almą Atą jam pavyko užrašyti kaip anam Kijevą. Gruodžio 4 d. Esu Chicago, pas Liūtą Mockūną. Gruodžio 5 d. Skubiai rašau pranešimą VLIK’o seimui. Pavyko susiskambinti su namiškiais....
Lapkričio 1 d. Kelionę į Kanadą teko atkelti iš šeštadienio penktadienin. Lapkričio 2 d. Perskaičiau puikų, klasikinį Trubeckojaus straipsnį apie Afanasijų Nikitiną. Seniai tokio malonumo neturėjau. Vakare – pašnekesys telefonu su Aušra Jurašiene ir sensacija: Vaclovas Daunoras eina mudviejų su Jonu [Jurašu] keliais. Lapkričio 3 d. Diena Buffalo. Antrą sykį aplankiau Niagarą, ties kuria spėjo pastatyti giganti...
Spalio 1 d. Grįžau į Athens: lėktuvą žvėriškai kratė. Spalio 2 d. Šiokio tokio poilsio diena. Spalio 3 d. Skubiai perrašinėju (ir taisau) straipsnį apie Puškiną. Gal jis nėra labai blogas. Spalio 4 d. Ačiū Tau, Viešpatie: straipsnį išsiunčiau Kodjakui. Spalio 5 d. Įprastinis darbas. Spalio 6 d. Bjauriai peršalau. Vos vos pervariau paskaitą. Spalio 7 d. Itin bjauri savijauta, gal plauči...
Aleksandras Dambrauskas (slapyvardis – Adomas Jakštas) gimė 1860 m. rugpjūčio 27 (rugsėjo 8) d. Kauno gubernijos Vilkmergės (Ukmergės) apskrities Pagirių valsčiaus Kuronių kaime. Padedamas tėvo brolio Kriukų (Joniškio r.) klebono Stanislovo Dambrausko baigė Šiaulių gimnaziją. Nors ir labai domėjosi literatūra, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kurio nebaigęs pasuko į dvasininko luomą. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir 1888 m. buvo įšventintas kunigu. Dėl...
Rugsėjo 1 d. Ispanų vizą gavau. Rugsėjo 2 d. Pavyko (per didelį vargą) susiskambinti su saviškiais: jie gyvi ir sveiki. Marytė Šiauliuose. Rugsėjo 3 d. Jau turiu ir bilietą Barselonon. Vakare – Navickai ir gėrimas. Rugsėjo 4 d. Rašau apie Petkų į „Christian Science Monitor“. Rugsėjo 5 d. Kiaurą dieną dėjausi daiktus – vykstu Tabor Farmon, o po to dviem mėnesiams į Ohio. Perskaičiau „Darkness at...
1946-ųjų rudens vakarai Žaliakalnyje dar tamsūs, tad elektros šviesa žemutinio miesto languose kuria kitokio čionykščio gyvenimo iliuziją. Fortepijono mokytojos Saros Langevičienės butas – viename puikiųjų prieškario Putvinskio gatvės namų. Priebutyje, kurio lentynose sudėtos natos ir knygos, šviesu, bet pamokoms skirto kambario prieblandą sklaido tik reflektoriaus apšviestas, ant pianino atverstas tekstas. Už mane ne ką vyresnis mokinys skambin...
Vyresnių rašytojų aplinkoje iki šiol sklando sena legenda apie Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininką Petrą Cvirką, pokario laikais už 1 rublį (kitose versijose – už 10 rublių) nupirkusį prašmatnius sąjungos rūmus Vilniuje iš jų savininkės kunigaikštienės Marijos Oginskienės. Faktai, kurie paaiškėjo tiriant legendos atsiradimo aplinkybes, ne tik paneigia pačią legendą, bet ir suteikia naujų atspalvių pokario Vilniaus kultūrinio elito istorijai. Lobis rūmų kieme Itin prabangius rūmus K....
Rugpjūčio 14 d. Šiandien Florencijoje beveik viskas uždaryta. Atdaras tik Dante’s muziejus, bet tai grynas memorialas (kaip Niurnberge Dürerio namai): iš Dante’s epochos nieko neišliko arba išliko visas miestas. Todėl nusprendžiau vykti į Pizą. Kelias itin gražus – Apeninų priekalnėmis, tarp vynuogynų. Katedros aikštė mažų mažiausiai prilygsta Venecijos San Marco; senesnė, vieningesnė, tauresnė. Marmuras virsta organiška medžiag...
Vytautui P. Bložei vasario 9 d. būtų suėję 87-eri. Viešojoje erdvėje pažymimas faktas, kad poeto tėvai buvo išvežti į Sibirą, todėl būsimam kūrėjui teko nutraukti mokslą gimnazijoje, o vėliau – sunkiai skintis kelią literatūroje, tačiau išsamesnės informacijos apie sovietų valdžios represijas V. P. Bložės šeimos nariams nėra. Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose poeto šeimos narių baudžiamosiose ir tremties bylose ryškiai atsispindi pokario met...
Prieš kelias dienas labai anksti kažkas pabeldė į mano pravirą langą. Atidarau, o ten – senučiukas, veidas kaip ką tik suarta žemė, tik akytės kaip ežeriukai telkšo. Sulinkęs visai, užsimaukšlinęs kiepką su snapeliu. Nespėjus man ko ištarti, kiša drebančia ranka suglamžytą popieriaus lapą ir vos girdimai lemena: „Esu gal seniausias planetos gyventojas. Nepamenu, kada ir kur gimiau, ką veikiau, tik žinau, kad jaunystėje mėgau rašinėti, kažin k...