Prieš dešimtį metų australų mokslininkai po ilgų tyrimų paskelbė, kad 1978-ieji yra kone tobuliausi metai per visą žmonijos istoriją, kitaip sakant, savotiškas visos žmonijos aukso amžius. Anot mokslininkų, tada pasaulinė gyvenimo kokybė pasiekė aukščiausią tašką. Vėliau situacija pradėjo blogėti, negana to – kasmet vis labiau. Galima su tuo ginčytis, netgi reikėtų, bet šįkart nesu linkęs to daryti. Tais metais baigiau vidurinę aukso med...
Nežinau, ar klimato kaita pakeis mūsų erotiškumą ir padidins aistras, bet vyraujantis karštis tikrai primygtinai primena, kad esame kūniški. Praėjęs „Literatūros ir meno“ numeris buvo skirtas aistroms. Virginija Cibarauskė naujai apmąstydama Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ teigia, kad šios autorės kūryboje vaizduojamos moterys dar nėra laisvos. Rašytojos vaizduojamas moterų geismas vyrams tampa kerštu ir...
Turiu ritualą, kurį atlieku kaskart prieš vykdama į kitą šalį, – einu į mėgstamiausią knygyną ir išsirenku knygą, kurią nešiosiuosi ir vartysiu visą kelionę ir kuri suteiks svorio atsitiktinėms patirtims. Pastarąjį kartą ilgai blaškiausiu tarp skirtingų lentynų, o dauguma akį patraukusių knygiūkščių atrodė perskaitomos per vieną skrydį. Be to, nesinorėjo nieko apie karus ir kančią. Beveik raudonuodama prieš „Eurekos“ kn...
Iš vaikystės gelmės mane atlydi laukimas kaip įgūdis, kaip tapatybės ženklas. Įprotis laukti, kol kas nors atsitiks. Galiausiai juk visada kas nors atsitinka. Mirksnį pagalvojau, kad nė nepastebėjau karantino, buvau tiek įpratęs laukti, jog laukti, „kol visa tai baigsis“, buvo tik dar viena situacija, kurioje nesu naujokas.Kartais atrodo, kad ir aplinkiniai laukia. Nežinodami ko; kol kažkas juos sutiks ir pažadins, kol kažkas perlauš rutiną ir suteiks tikslą....
Per pačią vasaros popietės kaitrą Vilniaus centre, kairiajame Neries krante, įsitaisiusi paauglė skaito knygą. Nematau – kokią, pavadinimas užrašytas smulkesniu šriftu, užtat autoriaus pavardė matosi iš tolo – Dostojevskis. Jai virš galvos, dešiniajame upės krante, transparantas ant savivaldybės pastato įsakmiai praneša, kad Rusijos prezidento laukia Hagos tribunolas. Interpretacinis kontekstas susidėlioja žaibiškai. Ar turė...
Antivakseriai ir maršistai teigė, kad žmonės egzistuoja kaip individualūs fiziniai kūnai ir joks bendrasis gėris neegzistuoja. Tačiau gyvenimas per pandemiją ir dabar vykstantis karas Ukrainoje naujai nušvietė bendruomenės ir bendrų vertybių reikšmingumą. Kodėl žmogaus buvimas neįmanomas be bendruomenės? Kodėl suvokiu save ne tik kaip atskirą individualų asmenį, bet ir kaip bendrijos narį? Kas atsitinka, kad žmonės, nepaisydami savo individualių interesų...
„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Šiltą 1941-ųjų birželio naktį senelis, mamos tėvas, su dviem broliais leido miškelyje netoli sodybos. Dėl visa ko slapstėsi, mat juos buvo pasiekusi žinia, kad sovietai yra kažką sumanę, gal ims vyrus į darbą ar kariuomenę, gal dar kokį velnią yra sugalvoję – okupacijų metais vyrams visada pavojus didžiausias. Paryčiais išvydo į sodybos kiemą įriedantį vežimą su rusų kareiviais. Netrukus &scaron...
Nedidelėse dirbtuvėlėse sutinkame kokių 60-ies meistrą. Jis dėvi šviesias kelnes gerai įspaustu kantu, languotus marškinius ir mėlyną liemenę. Tarp tvarkingai surikiuotų senų įrankių, dėžučių ir stiklainėlių sukasi eksperimentinis džiazas. Mums pradėjus apžiūrinėti nedideles skulptūrėles smagiai pribėgęs pasakoja, ką išskaptavęs. Štai Palmyros karalienė Zanobija, antai šumerų reljefai, o šioje lentelėje – pirmoji pasaulyje muzika &nd...
Karas Ukrainoje tapo vyraujančia mūsų kasdienių pokalbių ir diskusijų tema. Apie Rusijos agresijos priežastis ir motyvus diskutuojama net ir mokslinėse konferencijose. Bet kokia šio karo prasmė dažnai nesutariama. Manau, Ukraina pasirinko nuoseklų europietiškų vertybių ir liberalios demokratijos kelią, kuris veda visiškai priešinga linkme nei Rusijos autoritarizmas ir antiliberalizmas. Rusija tiesiog negalėjo toleruoti pliuralistinės, liberalios demokratijo...
Kadaise ne juokais supykdžiau vieną jauną kolegą filosofą neformaliame pašnekesyje apie nesibaigiančias švietimo bėdas pacitavęs Andrių Mamontovą: „...jei tu nori keist pasaulį, keisk pirmiau save.“ Mintis, žinoma, nebuvo nei nauja, nei stulbinanti, A. Mamontovas ją tik sueiliavo. Užtat kolega kone sprogo: jei institucijos sistemiškai žlugdo, tai savęs keitimas – paprasčiausia saviapgaulė! Kaip apskritai taip galima galvoti?! Gal ir negalima. Be...