S-keltininkai


    Hipotetinė situacija: įsivaizduokite, kad jūsų mėgstamas atlikėjas rengia koncertą ir liko vienintelis bilietas. Jums pasiūloma jį įsigyti su sąlyga, kad privalėsite atvykti laiku, nors ir žinote, kad koncertas porą valandų vėluos ir jums reikės tiesiog laukti. Pirktumėte bilietą ar ne? Jei būtų tai žinoję, Madonnos gerbėjai nebūtų įsigiję bilietų į koncertą Niujorke: būtent tai tapo precedentu paduoti ją ir organizatorius į teismą. „Prieš laiką lygūs visi“,...


    Buvusiai PISA čempionei Suomijai naujausio tyrimo rezultatai buvo it kibiras šalto vandens. Kaltinome visus iš eilės: nuo išmaniųjų telefonų iki tiktoko, tačiau verčiau žvilgsnis būtų nukrypęs į namus. Vienas kasmetinių mano hobių – tyrinėti būstų mugės katalogą: paprastai nė viename iš 50 kataloge pristatomų namų nerasi knygų lentynos, nerasi net vietos jai pastatyti. Knygų lentynos pradingo iš namų, tėvai patys žaidžia „PlayStati...


    Tilto gatvės Vilniuje pradžioje (arba pabaigoje, jei pagal namų numeravimą; bet toks skaičiavimas labai neteisingas) priešais Kongresų rūmų šoninį fasadą stovi du šiukšlių konteineriai. Dar prieš trejus metus konteinerių buvo septyni, o vieta garsėjo (Tilto gatvės gyventojų nišoje) kaip nesunaikinamas mikrosąvartynas – lyginant su Kariotiškėm. Ant šaligatvio ir dar toliau, žolėje, nuolat gulėdavo krūvos kartoninių p...


Ari Turunen. Pikta jūra

2024-02-11 23:17:44

    Europos valstybių kolonializmu įprasta laikyti XVI a. prasidėjusius Amerikos, Afrikos ir Azijos užkariavimus ir gyventojų priespaudą. Pamirštame, kad pirmoji kolonija gerokai anksčiau – beveik 300 metų iki Kolumbo ekspedicijos – susiformavo pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Rytinės pakrantės šalys – Suomija, Baltijos valstybės ir Lenkija – buvo nuolatinės kolonijinės politikos objektas: kryžiaus žygiams, feodalizmui...


    Ar galima apibrėžti, kas yra meilė? Daugelis abejotų tokio apibrėžimo galimybe. Meilė per daug asmeniškas ir intymus potyris. Kiekvienas meilę išgyvena savaip, todėl joks apibrėžimas negali perteikti meilės įvairovės. Tačiau knygos „Viskas apie meilę“ (vertė Virginija Kulvinskaitė, „Kitos knygos“, 2023) autorė bell hooks (pseudonimas tyčia rašomas mažosiomis raidėmis) tokias abejones atmeta. Ji tarsi šiuolaikiškas Sokra...


    Ant lentynos buvau pasidėjęs keturias senus laikus primenančias VHS kasetes. Trijose įrašytos mano buvusio kikbokso trenerio kovos, kurias jam pažadėjau suskait­meninti prieš penketą metų, ketvirtojoje, atsitiktinai rastoje kraustantis, – praėjusio amžiaus pabaigoje mamos sukurtas baletas „Mažylis ir Karlsonas“. Specialiai laikiau kasetes matomoje vietoje, nenugrūdau į stalčių, kad neužmirščiau. „Jau kitą savaitę tai tikrai&ldquo...


    Knygoje „Strangers in Their Own Land: Anger and Mourning on the American Right“ („Svetimi savo pačių žemėje. Pyktis ir gedėjimas Amerikos dešinėje“) sociologė Arlie Russell Hochschild tyrinėja Arbatos partijos – populistinio dešiniųjų judėjimo – palaikytojus vienoje JAV valstijoje ir tam pasitelkia empatijos sienos terminą, į kurį suskliaudžia esmines kliūtis, trukdančias įsigilinti ir suvokti kitokius įsitikinimus ar patirtis t...


      Praryju tabletę. Žinau, netrukus mano regėjimo lauke atsiras mirgantys, spalvoti raštai, maloniai nutirps rankų pirštai ir imsiu kalbėti neaiškiai. Šviesos jau tapo ryškesnės. Užuodžiu tai, ko nėra kambaryje. Girdžiu visus garsus vienu metu – net tuos, sklindančius iš savo vidaus. Turbūt supykins. Turiu daug neparašytų tekstų apie narkotikus. Vasarą, kai visi diskutavome, reikia ar nereikia kratyti moksleivių kuprin...


    „Gintaute, nuo tavo tekstų mane verčia vemti, tu neturi jokio talento rašyti“, – telefonu roboto intonacija ištarė vieno muziejaus direktorė ir atleido mane iš darbo. Šiuos žodžius priimkite kaip įspėjimą: jei skaitysite ir apsivemsite, nusikratau visos atsakomybės.   Simboliška įžanga pirmam mano tekstui „Literatūroje ir mene“. Norėčiau turėti gerai impregnuotą savivertę, nuo kurios atsimuša visų kri...


    Išgyvenome dar vieną renginių turtingą rudenį. Dabar gyvensime kalėdinių vakarėlių ir koncertų ritmu, o sausį ir vasarį laukia štilis. Seniau, kai dirbau ne kultūros srityje, o tiesiog buvau aktyviai ją vartojantis vilnietis, kiek­vieną rugsėjį mane ištikdavo savotiškas saulės smūgis – svaigdavo galva, kaip visur spėti, kaip pasirinkti. Dar vasarai nesibaigus prasidėdavo Naujojo cirko savaitgalis, paskui „Sirenos“, „Gaida&...