Klasikiniai naratyviniai siužetai dažniausiai varžosi dviejų įtampų – pasakojamos istorijos raidos arba vaizduojamo charakterio gylio – ašyje. Kitaip tariant, arba daugiaplaniai personažai, arba dinamiškas ir įtraukiantis siužetas. Naujausias Tomo Vengrio filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ orientuotas ir į personažo sklaidą, ir į gylį. Iš pavadinimo būtų galima tikėtis, kad filmas atstovauja jau šiek tiek atsibodusiai, atrodo, visus apėmusiai Vilniaus šlovinimo manijai. Bet tai nebūtų tiesa. Nei Vilniaus baroko, nei labirintiškų kiemų, nei dangų raižančių stiklinių stogų filme nėra. Vaizduojamos situacijos rutuliuojasi per „Airbnb“ platformą nuomojamame, euroremonto estetika persmelktame dviejų kambarių bute. Tai, kad diduma veiksmo vyksta uždaroje, kamerinėje erdvėje, o ne realaus Vilniaus horizonte, labiau veikia mūsų vaizduotės erdvėje nubrėžtus kontūrus. O tarp tų kontūrų vaizduojamas personažas – laisvė. 

 

„5 1⁄2 meilės istorijos viename Vilniaus bute“

 

Filme pasakojamos penkios skirtingos meilės si­tua­cijos. Beveik visose, kaip ir dažnai realybėje, didžiausią įtampą kuria veikėjų vaizduotės piešiami iliuziniai paveikslai ir niekada iki galo nepažiniuose mylimųjų asmenyse įsikūnijusi tikrovė. Iliuzijos ir tik­rovės sąveika geriausiai atsiskleidžia antrojoje, jaunos poros iš Izraelio istorijoje.

Vidutinio amžiaus pora iš Izraelio dėl perkelto skrydžio nusprendžia praleisti keletą dienų Vilniuje. Jie planuoja šeimos pagausėjimą, seka moters ovuliacijos ciklą. Kelios neplanuotos dienos Vilniuje suteikia moteriai netikėtą progą panagrinėti savo šak­nis – jos senelis yra litvakas. Kol ji tyrinėja savo šeimos ir tautos praeitį, jos vyras, apimtas seksualinės frustracijos, bute dirba nuotoliniu būdu. Pirmas įspūdis, kad vyro seksualinė frustracija kyla dėl kitapus sienos girdimų, triukšmingų kaimynų sueities garsų. Tačiau tikroji priežastis – poros santykius kaustantis emocinis šaltis, vyro empatijos trūkumas ir trivializuojantys komentarai, susiję su žinia, kad moters senelis buvo sovietinis kolaborantas. Seksualinė aistra šioje poroje funkcionuoja labiau kaip emocinio atstumo maskavimas nei artimo ir pasitikėjimo kupino santykio realizacija. 

Likusios istorijos tyrinėja tą pačią dialektiką tarp vieno asmens vaizduotės ir kito žmogaus tikrovės. Būrys merginų iš Didžiosios Britanijos švenčią merg­vakarį. Gražiausius, anot kompanijos, santykius puoselėjančios draugės išdavystė su striptizo šokėju pirmame filmo epizode. Turistas iš Artimųjų Rytų, melais ir manipuliacijomis dangstantis tikruosius ketinimus – vienos nakties nuotykio troškimą. Tikėtina, kad beprasmės sueities troškimas kyla ne iš didžiulės seksualinės energijos, o dėl baugios akistatos vengimo su savo tėvais ir turbūt mirtina motinos liga. Vėliau rodoma homoseksualių vaikinų romantinių santykių pradžia ir vieno iš vaikinų noras būti kažkuo kitu, negu jis iš tikrųjų yra. Galiausiai, vyresnė buto šeimininkų pora, kurių santykis egzistuoja tik buto priežiūros pavidalu. Filmo pabaigoje sutuoktiniai pamato kažką, ką jau buvo senai užmiršę. Vienas kitą. Brandi pora suteikia filmui milžino paunksmės, viską apibendrinančio principo pojūtį. 

Pasirinkti motyvai ir situacijos prieš 10 metų būtų sukėlę reklaminio ar projektinio užsakymo išpildymo pojūtį. Tačiau filmą žiūrint dabar, romantinių santykių situacijos – pykčiai ir aistra, nesusikalbėjimas ir prisirišimas, atradimai ir išsiskyrimai – atrodo organiškai ir įtikinimai. Svarbiausia priežastis – pažįstamos, su dažno miestiečio patirtimi rezonuojančios situacijos. 

Nors pradžioje ir minėjau, kad tai nėra filmas apie Vilnių, visgi režisierius nesusivaldo nereflektavęs apie šiuolaikinį sostinės būvį. Ir refleksijos iš esmės teisingos. Žmogaus proto gebėjimas tikrovę apgaubti fantazijos rūku nėra būdingas išimtinai meilei. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairius Vilniaus vaizdinius. Miesto esmę sudaro ne istorija, padavimai ar švenčiami jubiliejai, o jame  gyvenantys, besipykstantis ir mylintis žmonės. Iš tikrovės kylanti laisvė – tai sugebėjimas atsikratyti įvairių fantazijos simuliakrų. Ši laisvė mus stiprina, kadangi padeda suvokti elementarią tiesą – meilė visada pasibaigia sudužusia širdimi. Tačiau tai nėra priežastis sumenkinti jos svarbą ir prasmę. Greičiau atvirkščiai. Reikalavimas meilei gyvuoti amžinai dažniau būdingas tik infantiliems protams.