Ieva Vedeikaitė. Apie savus demonus, kiną apie kiną ir nelaimingus vaikus

Nuotrauka iš asmeninio archyvoŠiemet kino šventė atsėlino iš pasalų ir įsirangė tarp importinių svečių, uždelstų darbų ir rudeninių virusų, todėl nuosekli filmų atranka virto veikiau atsitiktiniu sėkmės reikalu. Bet taip žaidimas darosi įdomesnis – nei išankstinio nusistatymo, nei favoritų, tik plačiai atmerktos akys. Ir taip prasideda mano „Scanorama".
Kažkada leptelėjau, kad mano asmeninis demonas tikriausiai būtų panašus į apžėlusį benamį, kuris sėdėtų sau visas lipnus ir lipšnus tamsoje ant lovos kampo. Kažką panašaus sutikau olandiško „Borgmano" (Borgman, rež. Alex van Warmerdam) seanse. Jie atvyko į Žemę, kad sustiprintų savo gretas – taip prasideda absurdiškas ir komiškas blogio jėgų šokis, apsėdimo istorija, kurioje benamis Borgmanas su savo kompanija įsiprašo į pasiturinčios šeimynėlės gyvenimą ir kardinaliai jį apverčia. Filme pasikartoja apvertimo motyvas ir, kaip pridera tikroms blogio jėgoms, nuolat akcentuojami požemiai ir vandenų gelmės. Ir vis dėlto kaskart atsiradus galimų antgamtinių herojų galių nuojautai, manevringai išsisukama ir neleidžiama pasijusti gudresniam. Režisierius brėžia tvirtus siužeto štrichus ir piktybiškai neatsako į pagrindinius klausimus – kas iš tiesų yra įsibrovėlių kompanija, kokios paslaptingos operacijos daromos apsėstiesiems, galų gale kaip baigiasi pagrindinio herojaus sekama keista pasaka. Dėmesį prikausto efektinga pradžia, absurdiškai smagios (!) žudymo ir kūnų atsikratymo scenos bei pelkių drėgme ir klampumu persisunkusi atmosfera. Ir visgi antrojoje filmo dalyje aiškiai pritrūkstama kvapo –­ tempas sulėtėja, ir paslaptingiesiems įsibrovėliams perėmus valdžią į savo rankas, belieka laukti jau nuspėjamos pabaigos.

„Borgmanas“
Antrasis sutiktas demonas –­ dažniau kasdienybėje pasitaikanti, beribės meilės vaikui apsėsta mama / anyta iš „Vaiko pozicijos" (Poziţia copilului, rež. Călin Peter Netzer). Tviskanti aukštuomenės poniutė niekaip negali paleisti į ketvirtą dešimtį įžengusio sūnaus –­ ji nepatenkinta jo grubiu elgesiu ir ignoravimu, netinkama marčia ir mažų mažiausiai viskuo, ko pati nekontroliuoja. Liguista motiniška meilė stipresnė už nežinia kieno sugalvotas privatumo ribas, todėl galima sau leisti tardyti sūnaus butą tvarkančią moterį ir pačiai prašukuoti jo stalčius. Kartais komišką, kartais beviltišką motiną puikiai įkūnija aktorė L. Gheorghiu, matyta ankstesniuose režisieriaus filmuose. Juostos cent­re – pažintimis ir pinigais ginkluotos mamos pastangos gelbėti sūnų šiam padarius kraupią avariją ir pastarojo dvejonės tarp paklusimo ir sąlyginės laisvės kalėjimo kameroje. Filmo pabaiga, kai herojai stoja akistaton su neturtinga avarijoje žuvusio berniuko šeima, sukalta dramatiškai, bet itin švariai.
Kiti rumunai kalbėjo apie kiną. „Trys interpretacijos pratimai" (Trois exercices d'interpretation, rež. Cristi Puiu) –­ tai tikri vaidybos, improvizacijos prieš kamerą pratimai, kuriuos grupė aktorių atliko kūrybinių dirbtuvių metu. Ilgos teatrališkos scenos, jokių dairymųsi į šonus, gryna koncentracija į personažus ir dialogus. Trijose filmo dalyse grupelės aktorių interpretavo Vladimiro Sokolovo „Tris pokalbius", persmelktus religijos, karo, gėrio ir blogio kovos, žmogaus gyvenimo prasmės ir kitų švininių temų, kiek neįprastai skambėjusių buitinėje aplinkoje. Režisierius sunkų tekstą praskiedė šiandienėmis aktualijomis ir keletu lietuviškų frazių, o aktoriai mėgavosi žaidimo laisve. Ir nors kalba liejosi neįtikėtinai natūraliai, visgi filmas ilgokas ir, aktoriams perkramtant pasikartojančius dialogus, retkarčiais burnoje pasijaučia dulkėto popieriaus skonis. Ne vienas silpnų nervų žiūrovas šito neatlaikė, o visgi puiki paskutinė filmo scena akimirksniu nubraukė visą prieš tai sukrautą svorį. Rutuliojami parabolės apie vynuogyno darbininkus perskaitymo būdai ir pasikartojantis priminimas, apie aukštesnę instanciją, neleidžiančią pasiklysti interpretacijose, man kalbėjo ir apie kino kūrimo mašinos hierarchiją, ir apie režisieriaus vaidmenį joje. Toks personažas – režisierius filmo kūrimo įkarštyje – yra „Metabolizmo, arba temstant Bukarešte" (Când se lasă seara peste Bucureşti sau metabolism, rež. Corneliu Porumboiu) herojus. Tik čia nagrinėjama forma ir tai, kaip technines galimybės kuria skirtingas kino kalbas. Filmo pradžioje režisierius pasakoja, kad skaitmeninės technologijos suteikia galimybę neribotam epizodų ilgiui, o tokios gramatikos jis nemoka, todėl filmuoja ant juostos, kuri leidžia dėlioti maksimalius vienuolikos minučių trukmės skiemenis. Ir iš tiesų kai kurios filmo scenos yra neįtikėtinai ilgos ir artėja prie šios ribos.
O tada ir prasidėjo...

„Auksinis narvelis“
„Auksinis narvelis" (La jaula de oro, rež. Diego Quemada-Díez) – tai istorija apie keturis paauglius, keliaujančius iš Gvatemalos į išsvajotąją Ameriką laimės ieškoti. Atrodo, kad pati juosta prisigėrusi drėgnos ir sunkios Pietų Amerikos šviesos ir dulkių. Ir nors kai kuriais momentais neapdairiems žiūrovams popkornai strigo gerklėse, istorija apie tai, kaip nepalanku gimti moterimi, apie žmogiškąsias Pietų džiungles – gangsterius, migrantus, narkotikų prekeivius –­ papasakota sklandžiai, neįkyriai, nebrutaliai, net vienas iš kelio galą pasiekusių herojų krinta nuo švaraus snaiperio šūvio. Filmas nagrinėja opias politines ir socialines problemas, jis gražus ir liūdnas... tik tiek.
Dar vienoje paauglių kelionėje – „Prieš iškrentant sniegui" (Før snøen faller, rež. Hisham Zaman) – Kurdistano smėlynų saulė skleidžia šaltesnę šviesą. Pagrindinis herojus Sijaras palieka gimtąją dykumą ir keliauja snieguotų Norvegijos viršukalnių link ne dėl geresnio gyvenimo, o tam, kad atstatytų tvarką gimtajame kaime, mat seseriai pabėgus su mylimuoju, šeimos garbė buvo suteršta. Ir visgi... vėl keliaujantys paaugliai, nelegalūs imigrantai, berniukais apsimetančios mergaitės, ir vėl herojaus žūtis, tik šįkart rytietiškai, ne taip švariai. Filmo perliukas – Sijaras (neprofesionalus aktorius Abdullah Taher) – karikatūriškas rimto rytietiško vyro personažas (o bėga lygiai taip pat, kaip liūdno likimo baltoji kumelė iš Benedikto Erlingssono „Apie arklius ir žmones"), įkūnijantis sudėtingą vyro gyvenimo etapą – kai jau kalasi ūsai, bet dar nelabai žinai, ką daryti.
Keršto temą tęsianti „Duktė" (I kóri, rež. Thanos Anastopoulos) piešia paauglės padėtį finansinės graikų krizės įkarštyje. Myrto nusprendžia atkeršyti už nuo skolų besi­slapstantį tėvą pagrobdama jo verslo partnerio mažametį sūnų. Įtaigiai demoniškas merginos žvilgsnis ir labirintiška lentpjūvės, kurioje laikoma auka, erdvė žada psichologinę įtampą. Deja, kankintoja nelabai stengiasi, o auka nelabai bijo, todėl filmui įsibėgėjant jau norisi vieno kito nupjauto piršto, nes subtilesnėm priemonėm nieko nekuriama. Lentpjūvės sprogimo scena filmo pabaigoje tokia bloga, kad tikiesi, jog iš liepsnos išnirs ne duktė sadistė, o bent jau pusnuogis van Damme'as.
Galima priskirti tokius komentarus mano tariamam nejautrumui arba vis nepražystančiam motiniškam instinktui, bet tokios socialinės dramos puikiai derėtų po „Ad Hoc" vėliava. O „Scanoramoje" slapta norisi kitokio žvilgsnio ir naujų pasakojimo priemonių, o kad jos įmanomos nagrinėjant sunkias socialines ir politines temas, įrodė mano šių metų „Scanoramos" atradimas... ir vėl apie demonus ir kiną. „Žudymo aktas" (The Act of Killing, rež. Joshua Oppenheimer) įtraukia į makabrišką absurdo ir žiaurumo puotą. Filmo herojais tampa tikri egzekucijų vykdytojai, menantys 1965–1966 m. genocidą Indonezijoje, kurio metu buvo išžudyta per milijoną gyventojų, pakliuvusių po komunizmo etikete, o komunisto sąvoka čia apskritai tampa bendriniu blogio apibūdinimu. Žudikai ir šiandien užima valdančias pozicijas ir gyvena krištolinių gulbių skulptūromis apstatytuose rūmuose. J. Oppenheimeris kino instrumentus perduoda į herojų rankas, leidžia jiems rašyti scenarijų ir konstruoti savo praeities įvykių viziją, pats likdamas nuošalyje ir dokumentuodamas procesą. Aplink bruzda žmogaus teisių aktyvistai, žudikai didelį dėmesį skiria savo herojiškumo reabilitacijai. Dokumentika maišosi su kostiumų ir butaforijos pilnu teatru: detalius ir šypsenų kupinus pasakojimus iš žudynių vietų keičia herojus naktimis lankančių košmarų inscenizacijos ir persikūnijimai į demoniškų komunistų vaidmenis. Pagrindiniam herojui Anvarui, savo rankomis į dangų išsiuntusiam tūkstantį žmonių (be abejo, viena prisikėlusi dvaselė filme jam būtent už tai padėkoja ir užkabina medalį), pamiršti kraujo klanus padeda muzika, ča ča ča ritmas ir tapatinimasis su Holivudo herojais, todėl vienoje iš scenų džiunglėse auką doroja John Wayne'as. Ir nors gale pritrūksta preciziškai apgalvoto epizodų išdėstymo ir filmas šiek tiek prailgsta, visgi subtilūs tikrumo ir tikroviškumo, kino / vaidybos ir realybės persiliejimai neleidžia prarasti dėmesio. Galų gale patys herojai čia abejoja savo pateikiamų įvykių tikrumu, jų vaikai, vaidindami masinėse žudymo scenose, filmavimui pasibaigus nebegali išeiti iš vaidmens, o ir patys budeliai, atsidūrę aukų pozicijoje, perdega...

„Vaiko pozicija“
Rudeninė kino sesija davė viską, ko tik buvo galima prašyti – papurtė, nuramino ir paglostė, o naujos perspektyvos teikė tiek džiaugsmo, kiek kaštonų pilnos kišenės, tačiau išsinešiau ir mažą abejonę. Per vienuolika metų „Scanorama" užaugo į jauną pacankę, kurios rankos jau pasiekia daug toliau nei gimtoji Šiaurė. Dabar ji smalsi, rankioja saulėje žibančius daikčiukus iš viso pasaulio, o surinktą kolekciją perdėlioja į skirtingus stalčius. Pati (dar?) neturi nei ryškių veido bruožų, nei susiformavusio skonio, tiesiog siekia pristatyti sukaupto lobio įvairovę. Vizitinėje festivalio kortelėje deklaruojama kokybė: vienintelis festivalio charakterio bruožas yra nenoras pataikauti žiūrovui ir griežti meninės vertės, novatoriškumo, kūrybiškumo ir kino kalbos naujumo kriterijai. Tačiau šitas rėmas taip pat šiek tiek kliba ir tarp eksponatų patenka viena kita seno puodo šukė, skirta nusiverkusiam estetui. Tai festivalis, neieškantis tradicinių lengvesnių kelių, bet konceptualiai formuojantis ir puoselėjantis savąją festivalio viziją... o visgi kokia ji?

„Žudymo aktas“