Kęstutis Navakas. „Vyno kopija“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Pirmame skyriuje „numiręs“ romano personažas sugrąžinamas „į gyvenimą vienai dienai“. Darykite ten, ką norite, jums nebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kuo norite, bendraukite, su kuo norite (p. 9), – pasako jam mirties buveinės prižiūrėtoja Maria Casarès (romane ir vėliau šmėžuoja aktorės, aktoriai ir kiti realūs XX a. bei kitų laikų veikėjai, nuėję į nebūtį, bet išnirę sapniškose herojaus klajonėse).

O tada jau atsitinka truputį panašiai kaip Alisai, Lewiso Carrollio nuleistai į nerealiai gilią triušio olą, kurioje ji, „paskutiniuoju metu patyrusi tiek daug nuostabių dalykų, pradėjo tikėti, kad iš tikrųjų nedaug kas yra neįmanoma“.

Nedaug kas neįmanoma ir Kęstučio Navako personažui, nors, žinoma, kitaip nei Alisa, jis klaidžioja postmodernistinėje „stebuklų šalyje“, kupinoje XX amžiaus kultūrinių šmėklų ir nerealių šiuolaikinio miesto realijų. Per šį pasaulį personažą bando kur nors nukreipti vedlys grafas Pti, bet jis, neretai atrodantis apgailėtinai, nėra Dantės Vergilijus, veikiau jo parodija, nes čia nesiekiama jokio moralo ir keliaujama ne po pragarą ar rojų ir net ne skaistyklą, o po mūsų pasaulio neregimas nišas ir netikėtais rakursais atsiveriančias galimybes bei negalimybes.

Personažas kartais kalba pirmuoju asmeniu, bet dažniau įvardijamas trečiuoju: kaip K. – galbūt galime įsivaizduoti ir Kęstutį, ir Kafkos K., beviltiškai klaidžiojusį dulkinais pasmerktumo koridoriais. Tačiau čia tas K. dažniausiai išvedamas iš kafkiškos aklavietės ir patiria keistų nuotykių, kai kuriuos pats sau susikurdamas. Apskritai neaišku, ar tai vienas asmuo, ar du, o gal ir daugiau, nes jis sako: Va ir dabar esu penkiose vietose, – ir tos vietos svaigiai keičiasi skaitytojui prieš akis, įtraukdamos į itin savitą pasakojimo dinamiką.

Tai tik šiek tiek panašu į Boriso Viano romano „Dienų puta“ pirmąją pusę, o įliejus gerokai didesnę fantazijos dozę, išsiskleidžia ryškesnė siurrealistinė fantasmagorija, kupina literatūrinio svaigulio, – mano nuomone, tatai virtuoziškai atlikus, visada galime turėti vieną geriausių kūrybinio išsipildymo apraiškų.

Yra nemažai pastraipos ilgio citatų iš pasaulio literatūros kūrinių, pvz., Maxo Frischo romano „Tarkim, aš Gantenbainas“. Šiame, kaip ir kituose Frischo kūriniuose, svarbi asmens tapatybės problema, tos tapatybės neaiškumas, mįslė, jos keitimo galimybė. Chameleoniškas tapatybės mainymasis – ryški gija ir „Vyno kopijoje“: personažas čia sunkiai apčiuopiamas, net neaišku, ar jis apskritai egzistuoja įprastine personažų suvokimo prasme.

Gausios kultūrinės nuorodos ir citatos gali turėti aiškių arba sunkiai nuspėjamų sąsajų su einamuoju vyksmu, bet jos visada žaismingos, ir nebūtina suprasti visus svetimų kalbų intarpus –­ Navakas visada mėgsta palikti vietos vaizduotei – ne tik savo, bet ir skaitytojo. Tik vis dėlto pasakysiu, kad Mario Vargaso Llosos romaną „Travesura de la niña mala“ personažas vargu ar skaitė ispaniškai (nors ką gali žinoti – būtent personažas, o ne autorius, gal ir skaitė); jis išleistas ir lietuviškai – „Bjaurios mergiotės išdaigos“.

Kadangi čia atsisakyta nuoseklaus realistinio pasakojimo ir ryžtingai nerta į fantazijos nėrinius, romano tvarumui tampa ypač svarbi jo žodinė raiška, ir čia Navakas demonstruoja virtuozišką meistrystę. Tai nėra netikėta, nes žodžiai visada grakščiai šokdavo pagal šio autoriaus dūdelę – ir poezijoje, ir prozoje, bet pirmą kartą matome, kaip šis lygis sėkmingai išlaikytas per visą ilgesnio kūrinio apimtį.

Čia ne tiek prasmės, kiek kūrybingos vaizduotės ir savito grožio stichija. Kai tik Navakas prasižioja, tai jam perlai byra iš burnos. Gal ir netinkamas įvaizdis, nes suponuoja kičą. Čia veikiau kaskart originali juvelyrika:

Dar tik šįryt rūkiau savo kieme, galvojo K., dar tik šįryt debesys plaukė mėnuliu kaip dūmai cigaretės žarija, artritinės slyvos išsukinėtomis šakomis teikė nors paguodos iliuziją, o dabar mes kaip kupranugariai ant saldainių popierėlių – vykstam į nebūtį. (p. 94)

Nors man artritinės labiau atrodo obelys nei slyvos, visi įvaizdžiai maloniai skraidina į svaigią nebūtį, paties autoriaus sukuriamą lyg ir iš Kauno (niekur vardu neminimo) Laisvės alėjos detalių, taip pat iš kavinės (su barmenu ir dviem padavėjomis), kiemų užkaborių, kino filmų peizažų ir kuriamos pjesės dialogų, gimstančių iš susitikimų pagal pažinčių skelbimus, efemeriškos, poetine retorika nuspalvintos, giesmių giesme giedamos sekso scenos, daug kitos atributikos, o iš esmės – autoriaus fantazijos, pinamos grakščiais ir šmaikščiais kalbos ažūrais.

Kai kur gali susidaryti įspūdis, kad tai frivoliškas „žaidimas gražiais paviršiais“, bet juk toks yra Navako kūrybinis credo. Tad klausimas ne apie tai, o tik ar iš to susidėsto tvariai tvyrantis rūmas virš bedugnės, sunertas ne tik iš žodžių ekvilibristikos, bet ir iš sapniškai logiškos atsikartojančių scenų variacijos. Taip, būtent tai čia ir sukurta. Tokiu atveju belieka tarti, kad jeigu toks neapčiuopiamas ir nematerialus pasakojimas sugeba užburti skaitytoją ir įtraukti į savo labirintus, tai tikslas apžavėti skaitytoją pasiektas.

Gal ir nereikėtų klausti, kokia didesnė šio žaidimo prasmė, bet tai ne gyvenimo būdo ir ne filosofijos traktatas, o žaidimas prasmėmis; visas šis rūmas statomas ne tik iš gausybės kultūrinių aliuzijų, sąsajų bei samplaikų, bet ir iš didžiųjų prasmių: meilės ir mirties, vagystės ir išdavystės, vienatvės ir draugystės, atsitiktinumų ir lemties. Ir, dar kartą pabrėšiu, nepaprastai gražios, išradingos žodinės raiškos:

...o aš vis sėdžiu medyje, jau spėjęs virsti jo laja, žieve, syvais, pumpurais, žiedadulkėm, paunksne, lietlašiais nuo šakų, inkilo šešėliu, vėjo šuoru, užgulančiu praeiviams ausis, virtęs pagoniška mitologija, spėtas atspausdinti atvirukuose ir išsiuntinėtas į visas aplinkines šalis, sėdžiu medyje, kaip Italo Calvino herojus. (p. 107)

Pabaigoje klajūnas tarsi sugrįžta namo – po savo fantastiškų kelionių nusileidžia į kasdienę savo gyvenimo buitį, rūpinasi paprastais dalykais: eis į turgų su žemiškąja Estera (įprotį moteris vadinti merginomis turbūt reikia laikyti galantišku), paskui pirks draugui vazelę, vakare žiūrės film noir. Bet pasakotojas žino: paraleliniai kambariai visai netoli, čia pat. Skaitytojas tai taip pat žino – nes visada šalia yra kokia nors gera knyga, literatūra, atverianti paralelinius pasaulius.

Ką tie pasauliai reiškia, galima spėlioti, nes „spėlioti geriausia tai, kas tau neduos jokios naudos, antraip bus apmaudu neatspėjus“ (p. 109). Tad likime neatspėję visų prasmių ir neieškokime jokios naudos iš šios knygos, išskyrus tos, kad be viso to pasaulio, kurį kruopelė po kruopelės vis plačiau pažįstame kasdien, štai radome tokį erdvų, nuo aiškių koordinačių pabėgusį pasaulėlį, kuris vienu knygos perskaitymu ėmė ir gražiai praplėtė mūsų įsivaizdavimo ribas.